Didžioji dalis praeitą savaitę prasidėjusios oficialios Seimo rinkimų kampanijos išlaidų bus apmokėta valstybės biudžeto dotacijų, skiriamų partijoms, pinigais, ir didžiausią naudą iš to turės didžiosios politikos senbuviai – konservatoriai, socialdemokratai, liberalai, Darbo bei „Tvarkos ir teisingumo“ partijos.

Rinkimų kampanijos artėjimą lengviausia pajusti per nežinia iš kur užplūstančios politinės reklamos gausą ir amžinas kalbas apie jos finansavimą vadinamaisiais juodais pinigais, taip partijoms siekiant įgyti nesąžiningą pranašumą prieš varžovus. Kita vertus, konkurentai – visados patys geriausi kontrolieriai.
„Žiūrėk, kaip šauniai Liberalų sąjūdis Klaipėdoje ruošiasi Seimo rinkimams“, – su tokiu prierašu man į pašto dėžutę prieš kokį mėnesį įkrinta paveikslėlis iš Centrinio viešųjų pirkimų portalo, liudijantis, kad Klaipėdos valstybinis jūrų uostas iš vieno šaltinio – Klaipėdos radijo stoties „Laluna“ perka reklaminės informacinės medžiagos transliavimo paslaugą. Esmė ne tai, kad, kaip teigia viešųjų pirkimų konkursų dalyviai, po virtinės skandalų, kai reikalavimai būdavo pritaikomi vienam dalyviui, šiais laikais kategoriškai draudžiama perkančiajai organizacijai minėti konkretų paslaugos pardavėjo pavadinimą. Esmė ta, kad perkamas reklamos transliavimo laikotarpis – nuo 2012 m. sausio 25 iki gruodžio 19 d. – „persidengia“ su Seimo rinkimų kampanija, prasidedančia balandžio viduryje ir pasibaigiančia lapkričio viduryje. O Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direktorius, kaip žinome, yra Liberalų sąjūdžio krikštatėvis Eugenijus Gentvilas, uostas – Susisiekimo ministerijos, kuriai vadovauja E.Gentvilo studentas, Liberalų sąjūdžio pirmininkas Eligijus Masiulis, pavaldumo, Klaipėdos meras – žymus Liberalų sąjūdžio politikas Vytautas Grubliauskas-Kongas.
Galiausiai pats uostamiestis – viena liberalsąjūdininkų politinių tvirtovių, kurioje surinkti balsai tiesiogiai lemia ir bendrą partijos rezultatą per rinkimus, kaip Kaunas – konservatorių ar Vilnius – Artūro Zuoko. Tad, kaip sakoma, kas galėtų paneigti, jog atsidėkodama už uosto nupirktą reklamą „Laluna“ savo laidose ne tai kad šlovins liberalsąjūdininkus, bet tiesiog neras už ką jų kritikuoti?
Net pats Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkas Zenonas Vaigauskas pripažįsta, kad tokių dalykų, priešingai nei daugiau ar mažiau paslėptos juodais pinigais apmokėtos politinės reklamos, jie negalėtų sugaudyti.

Visuomeninės organizacijos – pinigų landa

Bet viešai matoma politinė reklama – tik viena, tegu labai svarbi, rinkimų kampanijos išlaidų eilutė. Jai skirtus pinigus partijos iš esmės tik administruoja, perskirstydamos iš rėmėjų gautus pinigus reklamos agentūroms ir žiniasklaidai. Ne mažiau svarbi, o gal net svarbesnė išlaidų dalis – partijų bei kitų rinkimų dalyvių investicijos į save, nes kas iš to, kad išleisi pinigus reklamai, jeigu ji nepasieks tikslinės auditorijos. Tam būtini informacijos rinkimas ir analizė, programų rengimas, kandidatų bei rinkimų štabų darbuotojų mokymai, viešųjų ryšių konsultantų paslaugos. Štai tam apmokėti, pasirodo, galima visiškai teisėtai skirti pinigus, formaliai nepatenkančius į oficialią Seimo rinkimų dalyvio išlaidų sąmatą, kurios atitiktį tikrovei griežtai tikrina VRK.
„Žiūrėkit, A.Zuokas į Seimo rinkimus eina su judėjimu TAIP, – aiškino „Veidui“ su „zuokiniais“ konkuruojančios partijos atstovas. – Bet kažkaip visi praleido pro akis, kad šalia šio politinio darinio egzistuoja dar vienas paralelinis juridinis asmuo – visuomeninė organizacija TAIP, kuriai, formaliai nedalyvaujančiai politiniame procese, negalioja nuo Naujųjų metų įvestas draudimas gauti paramą iš verslo įmonių bei kitų juridinių asmenų. Galite neabejoti, kad A.Zuokas, atsižvelgiant į visą ankstesnę jo patirtį, kuo puikiausiai pasinaudos šia partijų finansavimo įstatymo spraga. Ir ne vien jis – dauguma didžiųjų partijų turi įvairių institutų, fondų, jaunimo organizacijų, kurie formaliai nėra sudėtinė partijų dalis, nedalyvauja rinkimuose, turi viešųjų, visuomeninių, ne pelno siekiančių organizacijų statusą ir visiškai neprivalo atsiskaitinėti už savo pajamas bei išlaidas VRK. Štai per juos ir prasukama didžioji dalis tų juodųjų rėmėjų pinigų, kurių partijos nerodo savo viešuose balansuose.“

Smūgis naujokams ir liberalams

Nuo šių metų sausio 1-osios įsigaliojęs draudimas partijoms gauti paramą iš juridinių asmenų, kitaip sakant, verslo, buvo didelis netikėtumas ir nemenkas smūgis politikos naujokams bei šiuo metu Seime ar savivaldybių tarybose neatstovaujamų partijų atstovams. Pastarieji praktiškai prarado galimybę gauti nors kiek ženklesnę finansinę paramą ir kone automatiškai buvo išbraukti iš politinio gyvenimo.
Smogė šis įstatymas ir abiem liberalų partijoms, kurios lig šiol stebino savo gebėjimais surinkti iš verslo paramos tiek pat ir netgi daugiau, nei abi kertinės Lietuvos politinės sistemos partijos – konservatoriai ir socialdemokratai. Štai per paskutinį 2011-ųjų ketvirtį, kai dar buvo galima gauti pinigų iš verslo, Liberalų ir centro sąjunga (Algio Čapliko) surinko per 670 tūkst. Lt, o Liberalų sąjūdis (E.Masiulio) – per 447 tūkst. Lt paramos. Nors dvigubai daugiau už jas vietų Seime ir ministerijose turinti Tėvynės sąjunga – tik 631 tūkst. Lt. Iš viso pernai juridinių asmenų paramos Liberalų sąjūdis gavo apie 1,473 mln., liberalcentristai – apie 1,448 mln., Socialdemokratų partija – per 957 tūkst. Lt.
Užtat su partijų rėmimu iš biudžeto buvo atvirkščiai. 2011 m. partijoms buvo skirta 5,46 mln. Lt, iš kurių Tėvynės sąjungai teko 1,3 mln., Socialdemokratų partijai – 0,9 mln., „Tvarkai ir teisingumui“ – 0,64 mln., Liberalų sąjūdžiui – 0,54 mln., Liberalų ir centro sąjungai – 0,45 mln., Darbo partijai – 0,43 mln. Lt.
Šiemet rinkimų laikotarpiu partijos gaus 10 mln. Lt (iš 20 mln. priklausančių): Tėvynės sąjungai skirta 2,6 mln., socialdemokratams – 1,75 mln., partijai „Tvarka ir teisingumas“ – 1,3 mln., Liberalų ir centro sąjungai – 1,56 mln., Darbo partijai – 1,64 mln., Liberalų sąjūdžiui – 0,7 mln. Lt.