Sutvarkyti fasadai, naujos šaligatvių dangos, dekoratyvinis apšvietimas ir išvalyti parkai bei skvereliai – taip šį tūkstantmetį pasitiko daugiamilijonines valstybės ir savivaldybės dotacijas 1999–2000 metais įsisavinęs Vilniaus senamiestis. Tiksliau tos jo dalys, kuriomis dažniausiai vedžiojamos turistų grupės. Bet nėra ko skųstis – juk tai, ko gero, buvo paskutinė tokio masto valdžios dovana reprezentacinėje sostinės dalyje įsikūrusiems gyventojams ir verslininkams.

Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūros (VSAA) direktorius Gediminas Rutkauskas įsitikinęs, kad ateityje senamiesčio tvarkymo finansavimo klausimai bus sprendžiami racionaliai – lėšų bus skiriama tik viešosios paskirties objektams. Privačių senamiesčio namų ar butų savininkai gali tikėtis nebent dalinės savivaldybės paramos istoriniams pastatams tvarkyti.

Galimybė gauti savivaldybės paramą egzistuoja jau nuo 2000-ųjų, kai Vilniaus miesto savivaldybės taryba patvirtino VSSA iniciatyvą – Bendruomenės ugdymo programą. Tiesa, privatūs asmenys finansinės paramos tegali tikėtis tuo atveju, jei jos prašo ne plastikiniams langams ar durims susidėti. Remiami tie darbai, kurie puoselėja UNESCO saugomą paveldą.

Miestas gali skirti 50 proc. tvarkymui reikalingos sumos. Tokia proporcija sietina su tuo, kad restauravimo darbai, sudėjus visas tyrimų, projektavimo, leidimų gavimo išlaidas, įprastai atsieina maždaug dukart brangiau nei paprastas remontas ar nauja statyba. Tad stengiamasi kompensuoti gyventojų patiriamas papildomas išlaidas, be to, ir patarimais paremti žmones, pasiryžusius pereiti visą biurokratinę mėsmalę.

Agentūra Bendruomenės ugdymo programą kūrė vadovaudamasi ne kartą patvirtinta taisykle: žmonės linkę saugoti tik tą turtą, už kurį mokėjo pinigus. „Tik tai garantuoja atsakomybę. Negali būti taip, kad privatų namą sutvarkiusi savivaldybė vėliau neturi įstatymų svertų reikalauti, kad savininkai namą bent jau tinkamai eksploatuotų, – sakė G. Rutkauskas. – Prisiminkite, kaip buvo, kai už milijonus buvo sutvarkytos pagrindinės senamiesčio arterijos: praėjo pusmetis, ir gyventojai pradėjo daužyti fasadų tinką, vesti laidus, statyti naujus langus, duris, dažyti sienas kitomis spalvomis.“

Pagal Bendruomenės ugdymo programą kasmet paremiama maždaug dešimt kultūros paveldo objektų. Daugiausia tai – ne itin dideli jų tvarkybos darbai: fasadų tvarkymas, jo apdailos elementų restauravimas ar atkūrimas, balkonų remontas, stogų tvarkyba. Bet yra ir rimtesnių – tokių kaip restauruoti keli medinės architektūros pastatai Žvėryne.

Įsibėgėti procesui labiausiai, ko gero, trukdo dabartinė ekonominė padėtis, o gal ir tai, kad žmonės tebesitiki, kad atėjus laikui kas nors – miestas ar valstybė – visas problemas sutvarkys. Į agentūrą vis užsuka vilniečių, tikinčių, kad gaus privilegijų pamojavę standartiniais koziriais: reprezentacija, turistai, mokesčiai, pareiga.

„Valstybė niekada neturės tiek pinigų, kad tuos darbus padarytų už savo piliečius. Be to, net turtingos valstybės to nedaro. Dėl jau minėtų priežasčių“, – komentavo G. Rutkauskas.

sa.lt