Medikai biologinį senėjimą apibrėžia kaip laipsnišką nebegebėjimą adaptuotis, kitaip tariant, kai sveikas organizmas nesugeba greitai reaguoti į išorės dirgiklius. Ir tai atsitinka dėl daugybės priežasčių. Vieną pavyzdį pateikia Kauno medicinos universiteto neurologė prof. Vanda Liesienė: nuo 50 metų kas dešimtmetį organizme po 10 proc. mažėja melatonino (už gerą miegą atsakingos medžiagos) sekrecija. Dėl to vyresni žmonės dažnai pabunda. Kita vertus, geriatrai ginčijasi, kas vis dėlto yra normalūs senatviniai pokyčiai, o kas nebe. Na, pavyzdžiui, daugelis senų žmonių serga sąnarių ligomis, ateroskleroze. Ar šios ligos neišvengiamos?

Pasak V.Aleknos, daug svarbiau, ne kas išvengiama ar neišvengiama, o kaip konkretus žmogus sensta – sėkmingai ar ne. Sėkmingai – vadinasi, be ligų. “Juk žmogus kenčia ne nuo senatvės, o nuo ligų”, – priduria J.Fišas.

Tiesa, nepaneigsi ir to, kad žmogaus organizmas susidėvi. Statistika negailestinga – žmonėms, perkopusiems 65 metų ribą, lėtinė patologija 15 kartų dažnesnė nei 45-mečiams. Štai Kauno medicinos universiteto Geriatrijos klinikos vadovė prof. Vita Lesauskaitė pateikia tokią statistiką: pastaraisiais metais ligoninėse buvo gydomas kas trečias vyresnis kaip 65 metų žmogus. Jiems dažniausiai nustatytos širdies ir kraujagyslių sistemos (41 proc.) ligos, antroje vietoje (11 proc.) – kvėpavimo organų sutrikimai, kas dešimtam – piktybiniai navikai.

Taigi kas atsitinka, kad imame senti? Nors suskaičiuojama bemaž 300 senėjimo teorijų, A.Abaravičius atkreipia dėmesį tik į tris. Pirmoji – susidėvėjimo. “Į žmogų galime žiūrėti kaip į mechanizmą, kurio tam tikros detalės susidėvi. Viena anksčiau, kita vėliau. Laimei, tokiam žmogui dažnai gali padėti medikai, pakeisdami susidėvėjusias “dalis”, na, kad ir sąnarius”, – vaizdžiai aiškina profesorius.

Antroji – klaidos teorija. Žmogaus fiziologiniai procesai ima vykti ne taip, kaip reikia, pavyzdžiui, sutrinka baltymų sintezė arba ląstelių dalijimąsis ir dėl to atsiranda, pavyzdžiui, vėžinės ligos. Tokių klaidų, žinoma, pasitaiko ir jauniems žmonėms, tačiau jų imuninė sistema galingesnė ir dažnai sunaikina tokias klaidas. Taigi pagal šią teoriją išeitis būtų stiprinti imunitetą – geriausia vitaminais, sportu ir sveika mityba.

Trečioji teorija – oksidacinė: žmogaus ląstelės maisto medžiagas ir deguonį panaudoja kaip energiją. Kol žmogus jaunas, oksidacija vyksta normaliai, tačiau senstant atsiranda šalutinių reiškinių – pakinta ląstelių membranos, audiniai, dėl to ima vystyti ligos. Kodėl? Pasirodo, oksidacijos procesus ypač pagreitina įtampa ir stresas. Išeitis – vengti streso. Dar galima vartoti oksidaciją mažinančias medžiagas, o tai – vaisiai ir daržovės.

Svarbiausia gera nuotaika

Apibendrinimams tinka tokios medikų išvados: 60 proc. jaunatviškumo priklauso nuo gyvenimo būdo, 15 proc. – nuo medicinos, o dar penkiolika – nuo genų, kuriais jus apdovanojo tėvai. Bet paslaptis ne tik čia.
“Nesusenti labiausiai padeda pozityvus požiūris į pasaulį ir gerumas, atlaidumas, nepavydumas, perdėtas nesijaudinimas. Tokie mes galime būti, tik reikia prisiversti save nuteikti pozityviai ir kartoti tai kas rytą kaip Dešimt Dievo įsakymų. Negatyvi nuostata – mūsų visuomenės problema, užprogramuojanti kūną senti”, – tvirtina J.Fišas.

O A.Abaravičius priduria, kad labai svarbus ir žmogaus įsitikinimas. “Jei nusiteiksite, kad 63-eji yra riba – tuomet taip ir bus”, – tikina profesorius ir priduria, kad kaimo žmonės į pensiją neina, bet kažkodėl įstengia dirbti iki pat mirties.

Taigi teisinga patarlė, kad pats žmogus savo laimės, taigi ir senatvės, kalvis.