Mažiau nei prieš du dešimtmečius 55 metų sulaukusios moterys Lietuvoje išeidavo į pensiją. Šiandien lietuviai jau mano, kad senatvė prasideda nuo 66 metų. Vakarų visuomenėse ilgėjant gyvenimo trukmei, senatvės slenkstis vis tolsta – žmonės ilgiau išlieka jaunatviški ir aktyvūs vartotojai.

Šakių rajone gyvenantis Jonas Mislauskas šiemet atšventė 60-ies metų jubiliejų, tačiau nė vienam jo pažįstamam neapsiverstų liežuvis pavadinti jo senjoru. Kaime gyvenantis vyras – aktyvus vartotojas, naujausias technologijas išbandantis gerokai anksčiau negu vilnietės, universitetinį išsilavinimą turinčios trisdešimtmetės jo dukterėčios. R.Mislauskas filmus namie žiūri per metro įstrižainės televizorių ir 3D akinius, kavą ruošia kavos virimo aparatu, per keturių branduolių ir keturių gigabaitų atmintiems kompiuterį pasileidžia internetinę televiziją (IPTV), o vilnietės jo dukterėčios nė neketina keisti penkerių metų senumo nešiojamųjų kompiuterių. Be to, vyras savarankiškai mokosi anglų kalbos, prieš penkerius metus vietinėje bibliotekoje ir mokykloje baigė kompiuterių kursus, kurie ir tapo jo kompiuterinio raštingumo pradžia.
“Domiuosi technologinėmis naujovėmis, nes daugiau neturiu ko veikti. Tai mano hobis, turiningesnis laisvalaikio leidimas”, – aiškina elektriku dirbęs, o šiuo metu dėl sveikatos sutrikimų į pensiją išėjęs J.Maslauskas.
Šio šešiasdešimtmečio vyro pavyzdys iliustruoja tai, apie ką jau aktyviai kalba Vakarų šalių demografai ir psichologai: ilgėjant gyvenimo trukmei žmonės ilgiau išlieka jaunatviški, aktyvūs vartotojai, o senatvės slenkstis vis stumiasi tolyn.
1982 m. pirmosios Pasaulio senėjimo asamblėjos metu ekspertai nutarė, kad senatvė prasideda nuo 60 metų, tačiau po dvidešimties metų vykusioje antrojoje Pasaulio senėjimo asamblėjoje šį teiginį paneigė ir atsisakė nustatyti senatvės slenkstį pabrėždami, kad jis priklauso nuo kiekvieno žmogaus individualiai.
“Praeityje senatvė buvo apibrėžiama kaip gyvenimo tarpsnis nuo 65 metų iki mirties. Dabar ši samprata keičiasi. Kada žmogus pasensta? Tokio dalyko neįmanoma apibrėžti. Senėjimas – neišvengiamas procesas, bet senatvė yra individuali ir subjektyvi būsena, priklausanti nuo kiekvieno žmogaus”, – teigia medicinos instituto “Halitus” Buenos Airėse direktorius Sergio Pasqualini.

Lietuvoje senatvė – nuo 66 metų

Neseniai paskelbtas Europos socialinis tyrimas atskleidė skirtingą europiečių požiūrį į senatvės pradžią. Tyrimo duomenimis, Lietuvoje senatvės pradžia laikomi 66-ieji metai. Kauno technologijos universiteto Sociologijos katedros profesorius Algis Krupavičius mano, kad tai susiję su pensinio amžiaus pradžia ir Lietuvoje vykusiomis diskusijomis šią ribą nukelti iki 65-erių metų. Dėl visuomenės senėjimo ir ilgėjančios gyvenimo trukmės Vakaruose pensinis amžius, kuris dažniausiai visuomenės akyse siejamas su senatvės pradžia, vis stumiasi į priekį. Prisiminkime, kad sovietmečiu 55 metų moteris Lietuvoje jau išeidavo į pensiją. Šiandien, jei kas išdrįstų tokio amžiaus moterį pavadinti močiute, užsidirbtų mėlynę po akimi.
Europos socialinis tyrimas parodė, kad vėliausiai “pasensta” Graikijos gyventojai – jų senatvės slenkstis yra 68 metai. O štai kitose Vakarų ir Skandinavijos šalyse žmogus senu pradedamas laikyti anksčiau: Didžiojoje Britanijoje – nuo 59-erių, Vokietijoje – nuo 61,5, Švedijoje – nuo 62-ejų metų.
Taigi senatvės slenksčiui pasistūmus į priekį, JAV ir Vakarų Europoje jau keletą metų kalbama apie tai, kad šešiasdešimtmečiai nebėra pasyvūs senukai. Jie – vakarykščiai keturiasdešimtmečiai, kurie elgiasi, domisi ir vartoja bemaž taip pat aktyviai, kaip prieš dešimtmetį šios amžiaus grupės gyventojai.
“Palyginti su mano kartos žmonėmis (man 70 metų), mūsų tėvai negalėjo daryti to, ką mes darome dabar. Tėvai anksčiau suvargo, paseno dėl didelio fizinio krūvio ir prastos mitybos. Juk anksčiau žmogų valgydavo ligos, o dabar medicina pagelbsti išlikti sveikesniam. Be to, dabar smarkiai pasikeitusi mityba, ir tai gali pratęsti žmogaus jaunatviškumą. Dabartinis šešiasdešimtmetis gerokai aktyvesnis negu prieš 20 metų – jis ilgiau dirba, gyvena, viskuo domisi”, – pritaria ir Vilniaus universiteto Specialiosios psichologijos laboratorijos vadovas profesorius Albinas Bagdonas.
63 metų kaunietė Stefanija Šaltkauskienė – aktyvesnės šešiasdešimtmečių kartos atstovė. Moteris beveik kiekvienais metais keliauja į užsienį – su kelionių agentūra šiemet aplankė Škotiją, ankstesniais metais viešėjo Skandinavijoje ir net Maroke. “Kai tik atsiranda galimybė ir vaikai truputį pafinansuoja, tai ir važiuoju”, – pasakoja ponia Stefanija.
Moteris taip pat mėgsta lankytis kultūros renginiuose – vaikšto į Maironio literatūros muziejaus renginius, teatro studiją, be to, ketina pradėti lankyti Trečiojo amžiaus universitetą, kuriame vyksta paskaitos vyresnio amžiaus žmonėms. Kaunietei nesvetimos ir technologijos – su užsienyje gyvenančiais artimaisiais ji pabendrauja per skaipą. “Manau, kad nuo paties žmogaus priklauso, kada ateina senatvė. Jei neblogai jautiesi, domiesi, keliauji ir dar vis kažko nori, tai, manau, esi visiškai nesenas”, – svarsto S.Šaltkauskienė.
O tokiu aktyviu gyvenimu, kokį gyvena 64 metų Orūnas Urbonas, negalėtų pasigirti net daugelis jaunuolių: vyras kasmet vasarą su šeima automobiliu keliauja po Europą, žiemą vyksta slidinėti į kalnus. Įmonėje “Audiotonas” dirbantis O.Urbonas neskuba ir į pensiją – pernelyg daug sukaupta vertingos patirties ir profesinių žinių. “Į pensiją neinu, nes tiesiog galiu dirbti. Aš negaliu sėdėti, negaliu nustygti vietoje, o minčių daug, sveikatos yra. Mano gyvybingumas priklauso nuo to, ar yra darbo”, – aiškina vyras.
“Sodros” duomenys rodo, kad šiuo metu yra 103,6 tūkst. dirbančių pensininkų – tai sudaro 8,9 proc. visų dirbančiųjų ir 9,3 proc. visų pensininkų. O dirbantys 62,5–65 metų pensininkai sudaro 30,2 proc. šios amžiaus grupės senatvės, invalidumo, netekto darbingumo pensininkų. Tiesa, dirbančių pensininkų mažėja – 2000 m. jų dirbo 131,9 tūkst. A.Bagdonas šį mažėjimą sieja su dideliu nedarbu šalyje ir šios Vyriausybės sprendimu smarkiai nurėžti pensijas dirbantiems pensininkams.
Žinoma, Lietuvoje visus šešiasdešimtmečius vadinti keturiasdešimtmečiais šiandien dar jokiu būdu negalima, tačiau tokios galimybės užuomazgų tikrai yra – bent jau didesniuose miestuose. Tai iliustruoja ne tik “Veido” kalbinti pašnekovai, bet ir faktas, kad Trečiojo amžiaus universitetas šiandien turi apie tūkstantį vyresnio amžiaus studentų.
Labiausiai Lietuvos šešiasdešimtmečių ir vyresnių žmonių aktyvumą riboja prasta finansinė padėtis, nes pensijos Lietuvoje – vienos mažiausių Europoje. Dėl šios priežasties jie negali sėsti į autobusus ir dideliais būriais keliauti po užsienį, kaip vokiečių senjorai. Lietuvoje daugiau sau leisti gali tik tie pensininkai, kurie dar dirba, turi santaupų, yra remiami vaikų arba buvo įmonių savininkai arba vadovai. Aišku, išeičių visuomet galima rasti – kaime gyvenantis J.Maslauskas nepatenka nė į vieną kategoriją: buitinę techniką jis perka susitaupęs iš pensijos arba išperkamosios nuomos būdu. Būtent pastarasis būdas mažas pajamas gaunantiems Lietuvos pensininkams atvėrė nemažai galimybių vartoti aktyviau ir pagerinti savo buitį.
Kita priežastis, dėl kurios mūsų vyresnio amžiaus žmonės nėra tokie aktyvūs kaip jų bendraamžiai Vakarų Europoje, – kitoks mentalitetas. A.Bagdonas apgailestauja, kad dauguma Lietuvos senjorų per daug geria vaistų ir aimanuoja dėl besiartinančios mirties. “Išėjimas iš šio pasaulio – būtinybė, kurios neišvengsi, todėl nėra ko apie tai galvoti, reikia užsiimti veikla”, – moko profesorius.
Jis pataria vyresnio amžiaus žmonėms sudarinėti genealoginį medį, rašyti atsiminimus apie laikus, kurie jų vaikams pažįstami tik iš istorijos, ir ieškoti kitokių veiklų.

Jaukinasi naująsias technologijas

Nors vyresnio amžiaus žmonės Lietuvoje pasižymi atsargumu, ilgainiui jų vis daugiau naudojasi naujausiomis technologijomis. Jau net dviem lazdutėmis pasiremdama į bažnyčią klibikščiuojanti kaimo močiutė Smetonos laikų rankinėje nešasi mobilųjį telefoną.
Statistikos departamento duomenimis, auga ir kompiuterių naudotojų gretos – kasdien arba kartą per savaitę internetu naudojasi 16 proc. 60–74 metų amžiaus gyventojų, o 2006 m. tokių buvo tik 4,7 proc. Beje, 1 proc. 65–74 metų amžiaus gyventojų per pastaruosius metus netgi pirko internetu – 2006 m. tokių buvo 0,1 proc.
“Swedbank” klientų aptarnavimo departamento direktorė Loreta Lapinskaitė pastebi, kad senjorai pradėjo naudotis mokėjimo kortele, kaip priemone išsiimti grynųjų pinigų. “2008 m. iš tų senjorų, kurie mūsų banke gauna pensiją, naudodamiesi kortele įnešdavo ar išsiimdavo pinigų maždaug apie 50 proc., o 2011 m. viduryje šis skaičius artėja prie 80 proc. Tuo tarpu atsiskaityti mokėjimo kortele 2008 m. bent kartą per mėnesį bandydavo kas penktas, o dabar – kas trečias klientas”, – komentuoja L.Lapinskaitė.
Beje, vis tolyn stumiasi ne tik senatvės samprata, bet ir kiti gyvenimo tarpsniai – jaunuoliai vėliau tuokiasi ir gimdo vaikus. Vėliau baigiasi ir jaunystė. Europos socialinis tyrimas parodė, kad jaunais Lietuvoje nustojami vadinti 46 metų sulaukę gyventojai.

Kada prasideda senatvė
Šalis ir senu laikomo jos gyventojo amžius (m.)
Graikija    68,2
Kipras    66,9
Lietuva    66,3
Danija    64,3
Rusija    63,8
Latvija    63,1
Švedija    62,2
Vokietija    61,5
Estija    61,4
Čekija    60,7
Didžioji Britanija    59,5
Turkija    54,8

Šaltinis: 2008–2010 m. Europos socialinis tyrimas