"Veido" archyvas

Prieš 115 metų, 1896 m. gegužės 1 d., buvo įkurta Lietuvos socialdemokratų partija.

Pirmosios politinės partijos Lietuvoje ėmė kurtis ties XIX–XX amžių slenksčiu, ir tai buvo natūralus, dėsningas procesas. Juk mūsų tautiniam judėjimui plėtojantis ir bręstant jame atsirado skirtingų nuomonių, kokiu keliu eiti į visiems bendrą tikslą – atsikratyti carinės Rusijos jungo, tautinės priespaudos, kokiais būdais to siekti, kuo labiausiai remtis.

Iš esmės visos mūsų partijos išaugo iš Vinco Kudirkos suburto varpininkų sąjūdžio: socialdemokratų lyderis Steponas Kairys pripažino, kad “Varpas” buvo tiesiog partijų perykla. Pirmiausia nuo varpininkų atskilo kunigai, bet Krikščionių demokratų partija atsirado dar negreitai, pirmieji oficialiai savo partiją įkūrė socializmo idėjų šalininkai, po to, 1902 m., gimė Lietuvių demokratų partija, būsimieji valstiečiai liaudininkai, dar vėliau susibūrė tautininkai.

Sunki pradžia

Socializmo, kovos dėl socialinio teisingumo idėjos Vakarų Europoje ėmė rastis XIX a. viduryje sparčiai plėtojantis pramonei, kilus reikalui ginti darbininkus nuo darbdavių savivalės. Jos artimai siejosi su Prancūzų revoliucijos šūkiais – laisvė, lygybė, brolybė – ir su Karlo Marxo mokslinėmis teorijomis. Netrukus, amžiui baigiantis, tos idėjos pasiekė ir Lietuvą, tačiau pirmieji jų sekėjai – inteligentai, darbininkai nebuvo vieningi. Vieni dairėsi į Rusiją, kiti – į Lenkiją, ir tik daliai jų visų pirma rūpėjo Lietuvos likimas, jos ateitis. Tiesa, pastarieji, kaip ir daugelis to meto mūsų inteligentų, dar blogai kalbėjo lietuviškai, bet jau buvo sąmoningi tautiečiai, savo krašto patriotai.

Tokie buvo ir gydytojas Andrius Domaševičius bei ekonomistas Alfonsas Moravskis, kilę iš smulkiųjų Panevėžio krašto bajorų. Abu jau turėjo politinės veiklos ir kovos patirties, buvo parengę “Lietuviškos socialdemokratiškos partijos” programą. Ji buvo iš anksto aptarta inteligentų ir darbininkų susirinkimuose bei priimta partijos steigiamajame susirinkime, įvykusiame Vilniuje 1896 m. gegužės 1 d. Programoje buvo skelbiama, kad partija sieks demokratijos, laisvės ir ekonominės gerovės darbininkams, o tam minimali sąlyga yra atsiskyrimas nuo Rusijos, “savystovi demokratiška respublika, susidedanti iš Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių, paremta ant liuosos federacijos”. Įdomu, kad šiame susirinkime dalyvavo Feliksas Dzeržinskis, greitai tapęs aršiu LSDP priešu, ir trys svečiai – varpininkų atstovai: Kazys Grinius, Stasys Matulaitis bei Juozas Bagdonas.

Naujoji partija, į kurią iš karto įstojo 150 narių, energingai plėtojo veiklą. Ji visų pirma siekė išsikovoti darbininkų pasitikėjimą, platindama savo literatūrą, organizuodama streikus ir taip padėdama gerinti ekonominę darbininkų būklę, o po to jau kvietė juos į kovą dėl demokratijos ir Lietuvos laisvės. Žinoma, ši veikla buvo nelegali – carinėje Rusijoje laisvė veikti politinėms partijoms atsirado dar labai negreit. Todėl valdžia ypač persekiojo socialdemokratus – sekė juos, grūdo į kalėjimus, trėmė į Sibirą. Toks likimas laukė ir A.Domaševičiaus, ir daugelio jo bendraminčių.

Beje, ne tik valdžia buvo LSDP priešė: ją piktai kritikavo ir rusų socialdemokratai, ypač bolševikai – dėl siekimo atsiskirti nuo Rusijos vadino oportunistų partija, vieningo proletarų fronto ardytoja. Iš kitos pusės puolė Lenkų socialistų partija (PPS) ir Jozefo Pilsudskio vadovaujama šios partijos Lietuvos sekcija. PPS rūpėjo ne tiek socializmo idėjos, kiek Lenkijos nepriklausomybė, senosios valstybės su 1772 m. sienomis atkūrimas. Todėl ji siekė pati “nešti socializmo propagandą mūsų broliams Lietuvoje ir Baltarusijoje”. Tokie planai aiškinti taip: darbininkai pramonės įmonėse ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Panevėžyje kalba lenkiškai, todėl LSDP niekam nereikalinga. Tačiau Lietuvos socialdemokratai nepasidavė, ilgai trukusi jų kova baigėsi pergale: 1906 m. PPS Lietuvos sekcija (žinoma, be J.Pilsudskio) atsisakė polonizacijos planų ir prisijungė prie LSDP, pripažindama jos programą.

Nepaisant caro valdžios persekiojimų socialdemokratai greitai tapo stipriausia politine jėga Lietuvoje – 1905 m. įvykių išvakarėse jie turėjo jau kelis tūkstančius narių miestuose ir kaimuose. Jų gretose išaugo tokie puikūs organizatoriai, lyderiai, kaip Kipras Bielinis, S.Kairys, Vladas Požėla, Stasys Matulaitis, Vincas Mickevičius-Kapsukas. Tiesa, du pastarieji, atėję iš varpininkų, vėliau perėjo pas bolševikus. Tačiau 1905 m. revoliucijos metu jie visi dar buvo kartu: važinėjo po kaimus ir miestelius, išplatino net 420 tūkst. atsišaukimų, organizavo demonstracijas, streikus, vertė caro valdžią valsčiuose.

Labai svarbus nors ir negausių, bet labai aktyvių LSDP atstovų vaidmuo priimant 1918 m. vasario 16-osios aktą. Tada Lietuvos Taryboje dėl jo vyko karšti ginčai, kaip vėliau rašė S.Kairys, jis su bendrapartiečiu Mykolu Biržiška, jiems artimu Stasiu Narutavičiumi ir demokratu Jonu Vileišiu, ryžtingai veikdami, būdami mažuma, sugebėjo įtikinti Tarybos daugumą priimti ir paskelbti jų parengtą drąsią Nepriklausomybės Akto redakciją, kurioje įtvirtintos nepriklausomybės ir demokratijos idėjos, atsisakyta Vokietijos “globos”.

Nepriklausomoje Lietuvoje

"Veido" archyvas

“Lietuviškos socialdemokratiškos partijos” programą parengė gydytojas Andrius Domaševičius ir ekonomistas Alfonsas Moravskis

Susikūrus mūsų valstybei, LSDP atstovai dalyvavo jos Vyriausybėse, buvo renkami į Seimus ir aktyviai juose veikė.

Tačiau jų pozicijos politiniame gyvenime nebuvo tvirtos, juos lenkė kitos jėgos. Tai visų pirma krikščionys demokratai, dešinieji, turėję kur kas didesnę socialinę bazę: kaimų gyventojus, ūkininkus, aktyvius rėmėjus kiekvienoje parapijoje – kunigus, kurių autoritetas kaime tada buvo didžiulis. Kaimo žmonėmis rėmėsi, jų interesus gynė ir antroji pagal pajėgumą to meto partija – valstiečiai liaudininkai.

Todėl socialdemokratams beliko orientuotis tik į kaimo samdinius ir miesto proletariatą, kurio pas mus, esant silpnai pramonei, buvo nedaug: 1923 m. miestuose gyveno vos 15,7 proc. šalies gyventojų, kur kas mažiau nei kaimyninėje Latvijoje ar Estijoje. Ir dar dėl šio negausaus rinkėjų būrio simpatijų socdemams teko varžytis su komunistais, kurie taip pat skelbėsi vargšų užtarėjais.

Pagaliau buvo ir dar viena rimta LSDP nesėkmių priežastis: jų atstovai Seimuose dažnai siūlydavo pernelyg radikalius, politiškai nepopuliarius sprendimus. Pavyzdžiui, jie atkakliai priešinosi prezidento institucijos įvedimui, nes tai esą “nedemokratinga institucija”, per brangi Lietuvai, kelianti monarchizmo ir absoliutizmo pavojų. Dar daugiau socdemai (ir tautininkai) pakenkė sau, priešindamiesi žemės reformai, pranašaudami, kad smulkieji ūkininkai neišgyvens, todėl dvarų dalyti nereikia. O juk tūkstančiai savanorių išėjo ginti Lietuvos laisvės, nes jiems buvo pažadėta žemės…

Suprantama, ne visos LSDP atstovų idėjos, keliamos Seime, buvo tokios: jie atliko naudingą darbą įtvirtindami valstybėje demokratines piliečių teises ir laisves, kovojo dėl geresnių darbo sąlygų samdomiems darbuotojams, reikalavo mažinti aukštų pareigūnų algas ir t.t. Pikantiška detalė: dar Steigiamajame Seime (1920–1922) socdemai ne kartą reikalavo įvesti progresyvinius mokesčius – matyt, ši idėja kybos ore šimtą metų ar dar ilgiau.

1918–1926 m. LSDP gyvavo ir veikė turėdama per 3 tūkst. narių. Ji organizavo profsąjungų veiklą, aktyviai veikė savivaldybėse, ypač Šiauliuose, kur 1925 m. socdemai per rinkimus gavo valdžią ir sėkmingai darbavosi iki 1931 m. LSDP atstovai ėjo atsakingas pareigas kooperatyvuose – “Pienocentre”, “Lietūkyje”, “Spaudos fonde”, kūrė pirmąsias ligonių kasas. 1922 m. įsikūrė socialdemokratinio jaunimo sąjunga “Žiežirba” su 47 skyriais ir 1500 narių.

LSDP palaikė glaudžius ryšius ir su bendraminčiais Vakarų Europoje, ypač Vokietijoje, gaudavo iš ten metodinės ir finansinės paramos. Ir, žinoma, kaip ir kolegos Vakaruose, atsisakė proletariato diktatūros idėjos, paneigė socialistinės revoliucijos galimybę Lietuvoje – mūsų socdemai socializmą planavo įgyvendinti reformomis, demokratiškai ir labai negreitai. Todėl J.Stalinas visus socialdemokratus vadino socialfašistais, blogesniais ir pavojingesniais už tikruosius fašistus.

Liko neaišku, ar LSDP siekiai buvo realūs, nes Seimų laikai Lietuvoje truko gana neilgai – apie šešerius metus. Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo prasidėjo visų opozicinių jėgų persekiojimas, bet iš legalių partijų labiausiai nukentėjo socdemai: apie 900 jų atsidūrė kalėjimuose. Policija sekė ir krikdemų, liaudininkų veikėjus, bet storiausią bylą surašė LSDP lyderiui S.Kairiui – joje net 347 agentų pranešimai.

Savo ruožtu ir tarp socdemų atsirado pramuštgalvių, kurie tikėjosi lengvai nuversti tautininkų valdžią. Tą jie bandė padaryti 1927 m. rugsėjo 8-osios naktį Tauragėje, Alytuje ir kitur. Tai buvo beprasmiška avantiūra, dėl jos labai nukentėjo LSDP autoritetas ir kelios dešimtys eilinių, suklaidintų žmonių – 12 jų sušaudyta, o pučo vadai paspruko į užsienį. 1936 m. visos partijos Lietuvoje buvo uždraustos.

Okupacijų metais socialdemokratai aktyviai dalyvavo pasipriešinimo judėjime, S.Kairys buvo išrinktas Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininku. 1989 m. gruodžio 2–3 d. vykęs LSDP XIV suvažiavimas atkūrė partiją, kuri 2001 m. susijungė su Lietuvos demokratine darbo partija.