Įprasta, kad birželio 24-ąją daugelį Jonų ir Janinų artimieji apglėbia dėmesiu, nustebina įvairiomis staigmenomis. Tačiau lietuvių etnologui, folkloristui, Lietuvos Romuvos bendrijos kriviui Jonui Trinkūnui vardadienis – eilinė diena. Jis išvakarėse švenčia Rasos šventę.

"Veido" archyvas

“Kūlgrindos” ansamblis: antras iš kairės J.Trinkūnas, šalia I.Trinkūnienė ir dukra Rimgailė

Vos įžengusi pro Trinkūnų namų duris suprantu, kad apie Jonines mes tikrai nekalbėsime, neišgirsiu ir istorijų, kaip ponas Jonas kasmet randa ant durų pakabintą vainiką ir sulaukia daugybės sveikinimų. Įsitaisiusi odiniame senoviniame fotelyje, matau ant sienos kabantį ugnies, gyvybės ir laimės ženklą, sudarytą iš žalčių junginio. Kitame kambaryje lentynose surikiuotas J.Trinkūno ir kitų romuviečių šventasis raštas – dvidešimt knygų, prirašytų lietuvių liaudies dainų. “Pagrindinės mūsų apeigos – liaudies dainų dainavimas. Jose sudėtos svarbiausios protėvių tradicijos, kuriomis mes sekame. Šiandien žinoma apie pusę milijono lietuvių liaudies dainų”, – sako krivis, kartu su žmona Inija vadovaujantis apeigų folkloro ansambliui “Kūlgrinda”.

Vasara – ant ratų

Šiemet J.Trinkūnas atšventė 71-erių metų gimtadienį, tačiau, kaip daugelis pensinio amžiaus žmonių, negalėtų pasakyti, kad laiko turi į valias. “Visa mano vasara bus ant ratų. Beveik kiekvieną savaitgalį kartu su žmona atliksime senąsias vestuvių, palaiminimo (krikštynų) ir kitas šeimos švenčių apeigas. Anksčiau per metus sutuokdavome tris keturias poras, o šiemet labai daug norinčių”, – džiaugiasi etnologas, kad lietuviai pradėjo domėtis senaisiais papročiais.

Prieš trisdešimt vienas kitam prisiekė ištikimybę

Iš visų švenčių apeiginiai santuokos ritualai, trunkantys apie 40 minučių, jam yra patys gražiausi ir prasmingiausi. “Pirmiausia paaiškinu apie ugnies apeigos svarbą, kad lietuviai nuo seniausių laikų buvo ugnies garbintojai. Primenu, kad senieji dievai niekur nedingo, jie tik laukia mūsų dėmesio. Kai tik jiems parodome pagarbą, pradeda mumis rūpintis, – ne visiems žinomas tiesas aiškina J.Trinkūnas. – Paskui aukojama ugniai, dievams – pilame į ugnį druskos, barstome grūdus kaip gyvybės simbolį, giedame giesmes Žemynai, Perkūnui. Tada su tautine juosta surišamos jaunųjų rankos, jie tris kartus vedami aplink aukurą. Pakerpami jaunųjų plaukai. Tai labai sena tradicija, reiškianti atsisveikinimą su buvusiu gyvenimu ir padedanti su nauja energija pradėti naują etapą”.

Daugiau kaip prieš trisdešimt metų Trinkūnai ištikimybę vienas kitam taip pat prisiekė laikydamiesi šių papročių.

Atkūrė Rasos šventės scenarijų

Kur ir kaip senųjų lietuvių dievų garbintojas švenčia Rasas? “Ši šventė – jaunimo. Jauni žmonės turi visą naktį šokti, dainuoti ir ryte sutikti saulę. O aš jau taip švęsti kaip jaunystėj negaliu… Pačios gražiausios šventės buvo tais laikais, kai švęsdavome pusiau legaliai (sovietiniais metais buvo draudžiama Rasos šventė). Būdavo, pučia žvarbus vėjas, lyja, bet mums tai nė motais. Neįbaugindavo ir saugumiečiai”, – prisimena J. Trinkūnas, kurio iniciatyva 1967 m. buvo atgaivintos senosios Rasos šventės tradicijos.

"Veido" archyvas

Rasos šventė Vilniuje, Verkiuose: antra iš kairės ponia Inija, pirma iš dešinės jauniausioji dukra Vėtra

Jaunų filologų, Vilniaus universitete studijuojančių lietuvių kalbą, grupelė pradėjo gilintis į istorinius bei etnografinius šaltinius ir taip atkūrė Rasos šventės scenarijų. “Apie aštuntą valandą vakaro pradedama kupoliauti – rinkti įvairių žolynų puokštę. Kernavėje kartu su mumis švęsdavusi Eugenija Šimkūnaitė išaiškino, kad reikia žengti devynis žingsnius, devintame žingsnyje nusiskinti žolyną, paskui pasisukti kitu kampu ir vėl eiti devynis žingsnius. Ir taip reikia surinkti devynias žoles. Tai šventa puokštė, kuri saugoma iki kitų metų. Arba galima prisiskinti daugiau žolynų ir iš jų nusipinti vainiką”, – pasakoja J.Trinkūnas.

Raičiodavosi po rasą

Per Rasos šventę atliekama daug ritualų, bet svarbiausias – saulės palydėjimas dainuojant liaudies dainas. Po to užkuriamas aukuras ir laužas. Mūsų protėviai tikėjo, kad visą tą parą turi būti šviesu, tad kai tik saulė pasislepia už horizonto, reikia uždegti savo ugnį.

“Didysis laužas dega visą naktį, aplink jį šokami rateliai, dainuojamos dainos. Apie dvyliktą valandą visi eina leisti vainikų. Taip tarsi išsiunčiami linkėjimai ar pageidavimai. Ši tradicija labai sena. Kai lankiausi Indijoje, mačiau, kad Gango upe žvakutės  leidžiamos kasdien”, – pasakoja krivis.

Taip pat labai svarbu pasitikti saulę ir nusiprausti rasa, kuri atgaivina ir kūną, ir sielą. Drąsiausieji anksčiau nusirengdavo nuogai ir raičiodavosi po rasotą žolę, kad nekibtų ligos, būtų graži oda ir visus metus nepritrūktų energijos.

Alaus gėrimo šventė

Senųjų tradicijų puoselėtojui apmaudu, kad šiandien daugelyje miestų ir miestelių Joninės tapo alaus gėrimo švente. “Šventės vinis visada tas pats – pasveikina Jonus, Janinas, užkabina po vainiką, kažkas pakoncertuoja ir visi toliau maukia alų. Aludarių iniciatyva birželio 24-oji buvo paskelbta nedarbo diena, kad būtų išgeriama kuo daugiau alaus. O iš tiesų ši diena – anokia šventė, Jonas neturi nieko bendra su Rasos švente. Bažnyčia primetė Joninių vardą, nes stengėsi visas šventes sukrikščioninti. Tikroji šventė – iš vakaro, o 24 dieną reikia miegoti, ilsėtis, atsigauti”, – apmaudo neslepia krivis ir kaip gražios tradicijos pavyzdį papasakoja latvių šventimo ritualus.

“Jie patys moka švęsti, jiems nereikia koncertų. Visose sodybose dega lauželis, groja armonika, vaišinamasi sūriais, medumi, pyragais, gira, silpnu alumi. Jie taip švęsdavo ir tarybiniais metais”, – kalba vėl nejučiomis pasisuka į tuos laikus, kai Rasos šventės laisvai švęsti nebuvo galima.

Reikėjo slapstytis

“Kai 1967 m. pradėjome organizuoti Rasos šventę, ji labai greitai tapo populiari, todėl pradėjo drausti kaip netarybinę. Tačiau mes vis tiek švęsdavome slapta. Susirinkdavo šimtai žmonių, nors apie tai, kur bus švenčiama, organizatoriai pranešdavo paskutinę dieną. Į Kernavę, kurioje pirmaisiais metais švęsdavome, atvažiuodavo visų institucijų pareigūnai: milicijos, saugumo, gamtosaugos, paminklosaugos, – prisimena J.Trinkūnas. – Vietiniams gyventojams būdavo paskelbta, kad čia suvažiuoja antitarybiniai elementai, todėl negalima jiems duoti vandens, malkų. Vienais metais Širvintų rajono valdžia net priėmė nutarimą, kad čia negalima triukšmauti, dainuoti po vienuoliktos valandos vakaro, nes darbo žmonėms reikia pailsėti. Tada Rasos šventės organizatoriai persikėlė už Širvintų rajono ribos, kuri pasibaigia iškart prie Kernavės piliakalnių”.

Nėra kada ilsėtis ir senti

Nepaklusimas tarybinei valdžiai ponui Jonui nesibaigė taip linksmai, kaip jis dabar pasakoja. 1973 m., jam besimokant  aspirantūroje, prasidėjo represijos, net buvo svarstoma, kad J.Trinkūną reikėtų sodinti į kalėjimą. Belangės vyrui pavyko išvengti, tačiau jam buvo uždrausta dirbti pagal specialybę. “Iš manęs buvo atimta penkiolika metų. Išmokau daryti paminklus, akmenis tašiau, medį drožiau, vadovavau ansambliams. Tik prasidėjus atgimimui grįžau į mokslinį darbą. Neseniai pasirodžiusi knyga “Lietuvių senosios religijos kelias” galėjo būti parengta prieš dvidešimt metų. Dabar skubu pabaigti kitą knygą, neturiu kada ilsėtis ir senti”, – jaunatviškumo paslaptį išduoda Lietuvos krivis.

Jis sako, kad knygose skelbia tiesas apie senąjį tikėjimą. Tačiau pabrėžia, kad jokių dvasinių dogmų nesilaiko ir kiekvieną dieną ritualinių apeigų neatlieka. “Mums šventas dalykas – tradicija. Tai lietuvių liaudies dainos, papročiai, kalendorius. O kriviu 2002 m. mane išrinko, kad būtų vienas viso judėjimo atstovas. Mat praėjus dešimt metų nuo Romuvos atsiradimo įvairiuose miestuose ir miesteliuose įsikūrė labai daug bendrijų, kurioms vadovauja ir atstovauja vaidilos”, – sako 1992-aisiais užregistruotos senojo lietuvių tikėjimo bendrijos krivis.

Tuo pačiu keliu eina ir dukros

J.Trinkūnas neslepia, kad noras grįžti prie senojo lietuvių tikėjimo atsirado studijų metais bendraujant su kaimo žmonėmis ir užrašinėjant liaudies dainas, padavimus bei sakmes. Jis pamatė, kad dar daug kur išlikę senieji papročiai. Tada J.Trinkūnas su keliais bendraminčiais įsišventino – įbridę į Neries upę pasižadėjo dievams eiti šituo keliu.

Tuo pačiu keliu pasuko ir penkios J.Trinkūno dukros. Nors kaip pats juokauja, jos padovanotos visam pasauliui. Viena gyvena ir dirba Dubline, tačiau jau antrus metus organizuoja Rasos šventę ten gyvenantiems tautiečiams. Šiemet jai padėti skrido ir ponas Jonas. Antroji Trinkūnų dukra įsikūrusi Niujorke, o kitos trys – Lietuvoje. Pagrandukė šiemet vienuoliktą klasę baigusi Vėtra gyvena su tėveliais.

Šeimos stiprybės paslaptis

J.Trinkūnas kvatoja, kad puikiai jaučiasi tokioje moteriškoje kompanijoje. Jis žino ir šeimyninės laimės paslaptį. Tiesa, skaudžią skyrybų pamoką jam teko išgyventi: nors susilaukė dukters, su pirmąja žmona J.Trinkūno keliai išsiskyrė. “Šeimos, kuriose vyras turi savo draugus, žmona – savo, jie daug ką daro atskirai, yra pasmerktos, – įsitikinęs Lietuvos krivis. – Protėviai gražiai gyveno, nes turėjo bendrą tikslą – rūpintis ūkiu ir vaikais. Mes su žmona viską darome kartu: ansambliui vadovaujame, organizuojame ir švenčiame šventes. Be vienas kito nelabai ką galėtume padaryti. Tai ir yra šeimos stiprybė”.