„Pensinis amžius – geriausias laikas keliauti“, – teigia Lietuvos senjorai, apžiūrėję ne tik įdomiausias Lietuvos vietas, bet ir išmaišę visą Europą.

Dar prieš gerą dešimtmetį būdavo keista stebėti pagyvenusių vokiečių, anglų ar japonų pilnus autobusus bei savarankiškai keliaujančius solidaus amžiaus amerikiečius. Ir kur nebus keista, jei prieš akis iš karto iškildavo vargano, pikto lietuvio pensininko vaizdas. Žmogaus, kuris per visą savo gyvenimą nuo savo namų nenutolo daugiau nei 50 kilometrų spinduliu.
Tačiau toks stereotipinis nelaimingo senolio įvaizdis jau ir Lietuvoje sparčiai grimzta praeitin. Šiandieninis senjoras – įvairių socialinių programų bei bendraamžių klubų dalyvis, besimokantis naujų amatų, užsienio kalbų ar dirbti kompiuteriu, dažnai savanoriaujantis ir pagal galimybes keliaujantis po Lietuvą bei kitas šalis.

Be kelionių greit pasensi
„Be kelionių greit pasensi, be kelionių nesmagu. Jei pusę metų neišvykstu į kelionę, man oro ima trūkti“, – juokdamasi sako 77 metų Molėtų gyventoja Olė Kimbartienė, jos pačios skaičiavimais, aplankiusi jau 18 šalių, o kai kurias – net ne po kartą. „Kelionės – geriausias vaistas ir nuo blogos nuotaikos, ir nuo smulkių negalavimų“, – antrina ir kiti solidaus amžiaus pašnekovai.
Kalbinti senjorai dažnai ir jaunystėje negalėjo nusėdėti vietoje, jei ne po Lietuvą, tai po Sovietų Sąjungos respublikas keliaudavo, na, o šiai žlugus maršrutai nusidriekė ir į kitas šalis. Tiesa, savarankiškai keliauti ryžtasi retas senjoras. Vyresnio amžiaus turistai dažniausiai keliauja lydimi šeimos narių arba keliones perka kelionių agentūrose ir po Europą žvalgosi kartu su grupe.
O.Kimbartienė keliones dažniausiai perka iš kelionių agentūrų, tik renkasi ankstyvą pavasarį arba vėlyvą rudenį. „Man labiau patinka vėsesnis oras, be to, tuo metu mažiau turistų“, – dėsto keliautoja.
Svarbu ir tai, kad neturistinio sezono metu kelionių bei ekskursijų kainos šiek tiek mažesnės. Be to, pasak O.Kimbartienės, tuo metu keliauja daugiau vyresnio amžiaus žmonių. Štai pavasarinė kelionė į Kiprą išsiskyrė tuo, kad vyko daugiau mūsų pašnekovės amžiaus žmonių, nemažai keliavusių po pasaulį, todėl moteris kelionėje jautėsi kur kas jaukiau.
Dažnai kelionės įspūdžiai priklauso ne tik nuo bendrakeleivių, bet ir nuo kelionių agentūros darbuotojų darbo bei sąžiningumo. Kartais pasitaiko net ir labai nemalonių kuriozų, dėl kurių nukenčia keliautojai, nemažai sumokėję už galimybę pamatyti naują šalį. Pavyzdžiui, pirmą kartą viešinčios Turkijoje ponios Olės grupę vedžiojo gidas, neturintis licencijos. Savaime suprantama, keliautojai mažai ką pamatė ir sužinojo, mat buvo vedžiojami miestų pakraščiais, neturistiniais ir nepopuliariais maršrutais.
Tačiau nemaloniausias dalykas, pasak O.Kimbartienės, yra gidų apgaulės, kai jie už ekskursijas iš turistų nuplėšia gerokai daugiau, nei jos iš tiesų kainavo. „Tada jautiesi toks pažemintas“, – sako moteris. Vis dėlto net ir tokie nemalonūs dalykai nenustelbia naujos šalies pažinimo džiaugsmo.
Kipre keliautoja šiek tiek nusivylė, kai jų grupė buvo apgyvendinta atokiau nuo turistinio centro, nes pačiam nueiti toli, o taksi kainuoja brangiai, bet ir tai nesutrukdė grožėtis vaizdinga sala – į Viduržemio jūrą smingančiomis uolomis, kalnais, apžėlusiais alyvmedžiais, didingu Olimpo klanu, Afroditės šventykla, kurioje, rodo, atgyja visos senovės legendos ir paslaptingi mitai.
Keliautojos žodžiais, ją sužavėjo ir kvapą gniaužianti panorama nuo trečio pagal aukštį pasaulyje Teidės ugnikalnio, vulkaninėje Tenerifės saloje, ir nuostabi Norvegijos gamta. „Kiekvienoje šalyje randi tiek daug įdomaus“, – šypsodamasi pasakoja ponia Olė, šiuo metu kaip tik besižvalganti naujos kelionės.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-47-3 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.