Šiuolaikiniai lietuvių dvarininkai iš arti: ką reiškia turėti dvarą ir kiek tai kainuoja.

Savaitei artėjant prie pabaigos vilnietis teisininkas Kęstutis Mozeris, palikęs visus darbus ir rūpesčius, iš sostinės traukia į ramybe alsuojantį Vidiškių miestelį netoli Ignalinos. Maždaug valanda kelio automobiliu, ir jis su šeima jau čia, savo kelių šimtmečių istoriją menančiame dvare.
Gaisrų nuniokotą dvarą įsigijęs ir jį atkūręs K.Mozeris šiandien leidžia dienas toje pat aplinkoje, kaip ir grafas Liudvikas Pliateris, valdęs Vidiškių dvarą XIX amžiaus pradžioje, ir kiti senieji dvarininkai. „Jei prieš keturis šimtus metų grafai rinkosi šią vietą, turėdami tūkstančius hektarų žemės įvairiausiose vietovėse, vadinasi, šio dvaro aura tikrai ypatinga, – kuo jį traukia Vidiškės, mėgina nupasakoti K.Mozeris. – Tai ne tik labai graži vieta – dvare tvyro tokia ramybė, kokios daugiau niekur nerandu. Atvykęs penktadienį iš karto patenku tarsi į kitą pasaulį, dvare net neįsijungiu televizoriaus, nes tokio poreikio tiesiog nėra: džiaugiuosi gamta, vaikštinėju, gaudau karosus tvenkinyje.“
Vidiškių dvaras, kurio pagrindinė puošmena – klasicistinio stiliaus apie tūkstančio kvadratinių metrų rūmai su XIX amžiaus interjeru, yra vienas iš nedaugelio visiškai sutvarkytų ir jau gyvenamų senųjų dvarų šalyje. Šį dvarą teisininkas K.Mozeris kadaise įsigijo už 200 tūkst. Lt, tačiau, kaip pasakytų tiek jis, tiek kitų senųjų dvarų šeimininkai, tai buvo visiškai menka suma, palyginti su tomis lėšomis, kurias jis investavo į restauraciją, interjerą ir kitus atkūrimo darbus.
„Galbūt dėl to mane vaikai kada nors pabars, kad šeimos pinigus investavau kažkur į Lietuvos užkampį, užuot nupirkęs, tarkime, gerą vilą kur nors Ispanijoje“, – šypteli pašnekovas.

Iš sostinės – į seną dvarą

Po daugelio metų triūso tvarkant, restauruojant ir įrengiant dvarą bei jo teritoriją K.Mozeris šiandien gali jau lengviau atsikvėpti ir netgi pagalvoti apie gyvenimą dvare ne tik savaitgaliais, o nuolatos. Tai šių dienų dvarininkas ir ketina padaryti: be didelio gailesčio palikti sostinę ir atsikraustyti į senąjį dvarą, tuo labiau kad šiuolaikinių technologijų dėka sako galintis dirbti ir namie.
Dar neseniai K.Mozeris nebūtų nė pagalvojęs, kad Vidiškių dvaras taip pakeis jo gyvenimą. Dvaras, jo istorija teisininką visiškai užbūrė ir privertė domėtis dalykais, kurie iki šiol buvo svetimi: pradedant architektūros vingrybėmis ir baigiant meno kūrinių kolekcionavimu. „Atradau meno ir antikvaro pasaulį ir net pradedu galvoti, kad kolekcionavimas galbūt yra tikrasis mano pašaukimas, – prisipažįsta pokalbininkas. – Kartą dalyvavau garsiame aukcione Vienoje ir ten turėjau progos pasikalbėti su viena kilminga italų ponia. Papasakojau jai, kad dauguma mūsų, lietuvių, užaugo blokiniuose namuose sovietmečiu ir beveik nematė gerų baldų, meno kūrinių – mes tiesiog neturime istorinės atminties. O iš kur man toks polinkis, kodėl man tie senieji daiktai tokie artimi, – pats nežinau. Pasijuokėme, kad ankstesniame gyvenime turbūt buvau labai kilmingos šeimos tarnas…“
Lietuvoje yra išlikę ir saugoma per penkis šimtus dvarų sodybų, kurių šeimininkai yra visiškai teisūs tvirtindami, kad dvaras – tai gyvenimo būdas. Ir tai rodo ne tik K.Mozerio pavyzdys.
Štai ekonomistė Šiaulių bendrovės „Linos namai“ vadovė Lina Dunauskaitė dabar dalyvauja net medžio restauravimo seminaruose – gavus maždaug septynių milijonų litų europinę paramą šiuo metu kaip tik pradedama moters įsigyto dvaro Plinkšiuose, Mažeikių rajone, restauracija, tad įgytos žinios, pasak jos, tikrai pravers. Vadinamojo lelijų dvaro vėlyvojo klasicizmo rūmai, kuriuos pastatė grafas Konstantinas Pliateris, mažoji ir didžioji oficinos turėtų būti baigtos restauruoti 2013-aisiais.
Didžiąją dalį laisvo laiko 33-ejų L.Dunauskaitė dabar leidžia dvare, vaikščiodama po rūmus, tyrinėdama kiekvieną jų kampelį ir turimą istorinę medžiagą, bendraudama su statybininkais. Mintyse ji jau dėlioja būsimą dvaro, kurį tikisi atkurti išsaugant kuo daugiau autentikos, paveikslą, ir netgi pasvajoja, kaip įsikurs čia su trimis savo šunimis. L.Dunauskaitė nė kiek neabejoja, kad dvare, visai kaip senais laikais, bus plėtojama ne tik kultūrinė, bet ir ūkinė veikla – tik kadangi žemės nedaug, teks apsiriboti daržovių ir galbūt vaistažolių auginimu, ilgainiui turėtų atsirasti ir žirgynas, atgaivintas sodas. Ir nors verslininkė su tuo šiandien turi ne itin daug bendro, yra pasiryžusi visko išmokti.
Tuo tarpu kauniečiai broliai Naglis ir Nerijus Narauskai, įsigiję istoriniuose šaltiniuose jau nuo XVI a. minimą didžiulį Aštriosios Kirsnos dvarą Lazdijų rajone, į dvarą įnešė gyvybės įkūrę čia pienininkystės ūkį. Dabar dvaro teritorijoje auginama penki šimtai karvių, kurios kasdien duoda apie dvylika tonų pieno. „Tai padeda padengti dvaro eksploatacines išlaidas – šios veiklos ėmėmės, nes nenorėjome, kad dvaras būtų tik pinigų „siurblys“, ir tai pasiteisino“, – sako dvarininku netikėtai tapęs laikinosios sostinės verslininkas Naglis Narauskas. Jis kartu su broliu seną dvarą nutarė įsigyti, nes šiose vietovėse du šimtus metų gyveno jų giminės, vaikystėje broliai čia leido vasaras.

Per šimtmetį sunyko 2,5 tūkst. dvarų

Iš tiesų šių dienų lietuvių dvarininkus sieja daug bendrų dalykų: įsigiję seną dvarą jie nuodugniai studijuoja istoriją, semiasi architektūros, statybos žinių, bet kokia kaina ieško lėšų restauracijai (investuoja paskutines santaupas, skolinasi, netgi parduoda kitą turimą nekilnojamąjį turtą ar verslus), patys dirba visus galimus darbus ir gerai supranta, kad tai, ko gero, yra investicija, kuri galbūt atsipirks tik kažkelintai tavo palikuonių kartai. Nes iš komercinės veiklos (įkuriant dvare viešbutį, restoranus, teikiant kitas turizmo paslaugas) geriausiu atveju pavyksta padengti tik einamąsias dvaro išlaikymo išlaidas, o kad būtų padaryti visi didžiulius pinigus kainuojantys atkūrimo darbai, gali pasikeisti net ne viena, o kelios kartos.
Todėl Bikuškio dvaro savininkė Dalia Gruodienė ir sako, kad būti dvarininku – tai reiškia vykdyti ypatingą misiją. „Tai labai sunkus darbas, be to, dvaras įpareigoja užsiimti savišvieta, domėtis ir beveik kiekvieną savininką priverčia jį įsimylėti“, – teigė D.Gruodienė, su vyru valdanti menininkų plenerais garsėjantį dvarą Utenos rajone.
Taigi tie lietuviai, kurie ekonomikos pakilimo metais pirko dvarus tik dėl mados – ypač tai buvo populiaru tarp turtingų verslininkų, greitai nusivylė. Jų dvarai dažniausiai ir stovi apleisti.
„Tačiau vien tik restauravęs seną dvarą gali drąsiai sakyti, kad palikai pėdsaką šiame gyvenime“, – priduria D.Gruodienė. Tad ir šiandien, nors laikai keitėsi, dvarų savininkai tebeturi ypatingą statusą – dvaras jo šeimininkui suteikia ne tik atsakomybę rūpintis istoriniu paveldu, bet ir tam tikro reikšmingumo, pakylėja į aukštesnį visuomenės sluoksnį.
Tiesa, tai galima pasakyti anaitptol ne apie visus dvarų savininkus. Deja, didžioji dauguma jų – tarp jų ir garsieji verslininkai bei politikai, tokie kaip Laimutis Pinkevičius, Viktoras Uspaskichas ir kiti – dvarais nesirūpina, todėl šie sparčiai nyksta. Kultūros paveldo departamento duomenys liudija, kad padėtis iš tiesų apverktina: per paskutinius šimtą metų Lietuvoje sunyko apie pustrečio tūkstančio dvarų. Deja, siūlymai keisti teisės aktus, numatant galimybę neprižiūrimus dvarus iš netikusių šeimininkų konfiskuoti, įstrigo biurokratų stalčiuose.
Nepaisant to, atsiranda ir gerųjų pavyzdžių, o vis daugiau lietuvių ne tik nebeleidžia seniesiems dvarams nunykti, bet ir paverčia juos savo naujausiais namais.
„Kai įsigiję dvarą pradėjome į jį važinėti, žvalgytis po rūmų sales, atrodė nesuvokiama, kaip čia būtų galima gyventi, kaip tokias erdves tvarkyti, prižiūrėti. Bet kuo daugiau praleidžiu laiko, tuo labiau tos erdvės traukiasi ir, tiesą sakant, kartais jau pagaunu save galvojant, kad netgi ne viską gali pavykti sutalpinti. Dvaras man jau tapo namais“, – prisipažįsta lelijų dvaro valdytoja L.Dunauskaitė.
Siesikų dvarą Ukmergės rajone, kurio rūmai labiau primena pilį, tikraisiais namais jau vadina ir vilnietis statybų įmonės savininkas ekonomistas Audrys Matulaitis. Jis iš daugiabučio namo Vilniuje prieš trejus metus be jokios graužaties „pabėgo“ į renesansinio stiliaus dvarą prie pat vaizdingo Siesikų ežero, nors kol kas įsikūrė ne pilaitėje, kaip pats vadina pagrindinius dvaro rūmus (jie dar nebaigti restauruoti – prie pabaigos artėja darbai tik pirmame aukšte), o buvusios spirito varyklos pastate. A.Matulaičio neišgąsdino ir sena legenda, bylojanti apie neva viename rūmų bokštų užmūrytą moterį: juokiasi su kolegomis statybininkais nuodugniai viską ištyrinėjęs ir priėjęs prie išvados, kad tai tėra pasaka. Tuo labiau jog ir miegasi dvare ramiai, o vaiduoklių sutikti dar neteko.
Buvusį miestietį A.Matulaitį pakerėjo senojo dvaro ramybė ir gamtos grožis, kad čia puikiai atsiskleidžia visi keturi metų laikai. Tačiau A.Matulaitis dvare ne tik mėgaujasi gamtos grožiu, bet ir daug dirba, siekdamas prikelti jį naujam gyvenimui. Dvaro šeimininkas yra pasiryžęs čia sustabdyti laiką: sieks, kad rūmų interjeras būtų kuo panašesnis į tą, kuris buvo tokiuose rūmuose prieš penkis šimtus metų.
Įsikurti savo dvare kaip namie – daugelio naujųjų lietuvių dvarininkų svajonė. O naujukurių senuosiuose dvaruose pamažu daugėja.