Lietuvoje didėja ne tik mokesčiai ir nedarbas. Dar vienas reiškinys, tapęs karčia nūdienos tikrove, – ištįsusi šešėlinė ekonomika. Ir liūdniausia, kad kol kas nematyti jokių jos mažėjimo ženklų.

Gegužės mėnesį Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) užsakymu tyrimų bendrovės “Spinter tyrimai” atliktos reprezentatyvios apklausos duomenimis, beveik 40 proc. šalies gyventojų praėjusiais metais gavo šešėlinių pajamų (pinigų vokelyje, nesumokėjus ar nuslėpus dalį mokesčių, pvz., neįsigijus verslo liudijimo, neturint individualios veiklos pažymėjimo, nelegaliai pardavus cigaretes, degalus ar alkoholį).

Duomenys apie Lietuvos gyventojų gaunamas šešėlines pajamas papildo LLRI Lietuvos ekonomikos tyrimo metų pradžios duomenis, kad 2009-aisiais 37 proc. ūkio vienetų bent dalį savo veiklos vykdė pasitraukę į šešėlį. Manoma, kad 2010 m. ši dalis padidės iki 42 proc. To paties tyrimo duomenimis, 2009 m. šešėlinė ekonomika sudarė apie 24 proc. BVP, 2010-aisiais padidės iki 27 proc.

O kokie šešėlinės ekonomikos mastai kitose šalyse? Labiausiai ji išplitusi Pietų Europos šalyse: visų pirma Graikijoje (25 proc.), Italijoje (22 proc.), Ispanijoje ir Portugalijoje (19 proc.). Po jų eina Skandinavijos šalys, kuriose šešėlis sudaro apie 15 proc. BVP. Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje jis siekia apie 11 proc. BVP, o tarp skaidriausių šalių minima JAV (7 proc.), Šveicarija (8 proc.) ir Japonija (9 proc.).

Šešėlinės ekonomikos tyrinėtojai Larsas P.Feldas ir Friedrichas Schneideris ištyrė šešėlinę ekonomiką 30-yje šalių, priklausančių Tarptautinei ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai, ir padarė keletą išvadų. Jų vertinimu, didžiausios įtakos turi mokesčių dydis – kuo didesnis skirtumas tarp legalios darbo vietos kainos ir pajamų į rankas, tuo didesnė paskata įsidarbinti nelegaliai.

Tačiau dažnai net ir reikšmingas tiesioginės mokesčių naštos sumažinimas nepriverčia susitraukti šešėlio, nes mažinant mokesčius labai svarbu atsižvelgti į kitus veiksnius, tokius kaip reguliavimas, mokesčių sistemos sudėtingumas. Mokesčių ir reguliavimų mažinimas – daug veiksmingesnis būdas siekiant kovoti su šešėliu nei bet kokios baudžiamosios ir atgrasomosios priemonės. Autorių teigimu, mokesčių pakėlimas paaiškina apie pusę šešėlinės ekonomikos dinamikos, o mažiau šešėlio esama valstybėse, kuriose surenkama daugiau mokesčių taikant mažesnius jų tarifus.

Taip pat pabrėžiamas ir reguliavimo (ypač darbo rinkos) vaidmuo šešėlinei ekonomikai. Reguliavimas padidina darbo vietos kainą, ir nors ši kaina lyg karšta bulvė gali būti permesta darbuotojui, ji sukuria papildomą paskatą dirbti šešėlyje. Šalys, turinčios griežtesnį darbo santykių reguliavimą, turi ir didesnę šešėlinės ekonomikos dalį.

Beje, šešėlinės ekonomikos dydis maždaug penktadaliu priklauso nuo tradicijos mokėti mokesčius. Juk mokesčių mokėjimas – savotiška sutartis, kuri sukuria teises ir pareigas ne tik mokesčių mokėtojui, bet ir mokesčių rinkėjui. Todėl mokesčių mokėjimo tradicija glaudžiai susijusi su tuo, kaip mokesčių mokėtojai suvokia valstybės paslaugų, teikiamų už jų mokamus mokesčius, kokybę. Mokesčius labiau linkstama mokėti tuomet, kai manoma, kad priimami teisingi politiniai sprendimai. Šis aspektas ypač aktualus Lietuvai. Akivaizdu, kad tai, kaip daro valdžia, dažniausiai skiriasi nuo to, kaip norėtų tvarkytis Lietuvos žmonės. Taigi prie polinkio nemokėti mokesčių nemažai prisideda pati valdžia ir netinkami jos sprendimai.

Daugumoje šalių pasirinktas kovos su šešėliu būdas buvo atgrasymas, t.y. bausmių didinimas ir galimybės jų išvengti mažinimas. Nors atgrasymas, kaip kovos su šešėline ekonomika būdas, pabrėžiamas tiek teorijoje, tiek plačiai taikomas praktikoje, pasak F.Schneiderio ir L.P.Feldo, nėra beveik jokių empirinių įrodymų, kad jis iš tiesių duoda rezultatų.

Šis tyrimas parodo daugybę tendencijų, bet kyla retorinis klausimas, ar visada reikia empirinių įrodymų ir kitų šalių klaidų apžvalgos tam, kad suprastume logiškus ir iš anksto aiškius valdžios sprendimų padarinius?

Lietuvai tinkamiausias minėto tyrimo teiginys yra toks: buvusios Sovietų Sąjungos šalys turi itin nuodingą didelių mokesčių ir reguliavimų naštos, mažos įstatymų įgyvendinimo viršenybės, didelio korupcijos masto ir iš to kylančio didelio šešėlio kokteilį. Belieka imtis tinkamų sprendimų.