Baltieji lobistai kaltina politikus veikiant išvien su pilkaisiais lobistais. Esą visuomeniniai parlamentarų padėjėjai yra ne kas kita, kaip šešėliniai lobistai.

Lobistus ganyti turinčios institucijos – Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) vadovė, buvusi Seimo narė, teisininkė Gražina Imbrasienė tik skėsteli rankomis paklausta apie lobistus ir žodį perleidžia savo sekretoriato vadovui Tomui Čaplinskui. Jaunas vyras irgi šypteli ir pasako neturįs ko pridurti: „Per dvylika metų, kai buvo priimtas Lobistinę veiklą reglamentuojantis įstatymas ir VTEK kasmet teikia savo ataskaitas, neįvyko nieko naujo. Realiai mes nekontroliuojame lobistų, nes į mūsų akiratį patenka tik oficialiai registruoti ir ataskaitas, kam atstovavo, kokių teisės aktų rengimą paveikti siekė, lobistai. Bet tai tik menka lobistinės veiklos dalis. Šešėlinio lobizmo mastai keletą kartų didesni nei oficialiojo.“
T.Čaplinskas kalba be užuolankų: VTEK sekretoriato darbuotojams pabodo nuo 2000 m. metinėse ataskaitos vardyti tas pačias problemas, dėl ko neveikia Lobistinės veiklos įstatymas. „Nuo 2005 m. mes kasmet rašome vis tą patį: visas problemas išvardijome dar 2004 m. ataskaitoje, per tą laiką nepasistūmėta nė per žingsnį, kad jos būtų bent pradėtos spręsti ir lobistinė veikla būtų reglamentuota tinkamai. Todėl jei norite dar kartą išgirsti mūsų nuomonę, žiūrėkite ir skaitykite dar 2004 m. ataskaitą“, – atviro sarkazmo ataskaitose besikeičiančių vis kitos kadencijos Seimo narių atžvilgiu neslepia VTEK atstovai.
O Seimo nariai apsimeta, kad triūsia. Bet pataisos kaip įkliuvo į darbo grupių akivarus dar 2006 m., taip nė krust.
Tiesa, VTEK sekretoriato atstovė Virginija Mulvinaitė tikina, kad tam tikro krutėjimo vis dėlto randasi. Šiemet Teisingumo ministerija sudarė naują darbo grupę Lobistinės veiklos įstatymui taisyti. Rudenį įvyko pirmasis posėdis, o dabar vėl tyla. „Rezultatų dar nematyti“, – atsidūsta V.Mulvinaitė.
O korupcijos prevencija užsiimančios organizacijos „Transparency International“ Lietuvos biuro vadovas Sergejus Muravjoras rėžia iš peties: „Tokio Lobistinės veiklos įstatymo, kokį turime šiandien, geriau iš viso neturėti. Tai tėra skaidrumo iliuzija.“

Lietuvoje dar nesučiuptas nė vienas šešėlinis lobistas

Šiandien oficialių lobistų sąraše figūruoja maždaug trisdešimt pavardžių, bet aktyvia veikla užsiimančių ir kasmet VTEK ataskaitas teikiančių lobistų tėra apie tuziną.
Kiek yra neoficialių lobistų, galima tik spėti. „Štai jei žvelgtume į mažesnes Europos valstybes, tai pamatytume, kad, pavyzdžiui, Olandijoje vien tik farmacijos sektoriuje lobistinę veiklą registravo 7 tūkst. lobistų“, – įsiterpia oficialiai lobizmu užsiimantis teisininkas Liudvikas Ragauskis.
Lietuvoje farmacijos pramonei pernai oficialiai atstovavo tik keturi lobistai: vienas juridinis asmuo ir trys fiziniai. „Žinoma, – tęsia L.Ragaukis, – Lietuvoje farmacininkų lobizmo mastai tikrai gerokai mažesni nei Olandijoje, bet tikrai ne tokie, kokius matome oficialiai.“
Ir tai tik viena sričių. O kur dar kitos, visame pasaulyje laikomos pačiomis korumpuočiausiomis ir lobistų labiausiai apspistomis: alkoholio, tabako pramonė, azartiniai lošimai, energetika. O kadangi kalbame apie Lietuvą, tai sąrašą derėtų dar koreguoti ir, atmetus karinę pramonę, įrašyti šiukšlių perdirbimo ir statybos, taip pat krovinių gabenimo sritis.
„Taip, mes negalime lygintis su lobizmo lopšiu – JAV, kur oficialiai lobistinę veiklą vykdo 50 tūkst. lobistų, bet esmė ta, kad pas mus neapsimoka verstis oficialiu lobizmu nei finansiškai, nei dėl visuomenės nuomonės. Mat visuomenė, išgirdusi žodį “lobistas”, šią veiklą tapatina su nusikaltimu. O Seimo ar Vyriausybės nariai, išgirdę, kad su jais nori susitikti oficialus lobistas, bėga šalin, vengia susitikimų. Politikui susitikti su neoficialiu lobistu ir finansiškai naudingiau, ir, jei nenori, nereikia niekam atsiskaityti apie susitikimą. JAV baudos už tai, kad nuslėpei susitikimą su bet kokiu lobistu, siekia nuo 10 mln. iki 100 mln. dolerių, nelygu kokios šakos atstovas mėgino paveikti politiką, įstatymų leidybą“, – aiškina L.Ragauskis.
Lietuvoje finansinė sankcija už nelegalų lobizmą siekia iki 1 tūkst. Lt. Kitaip tariant, juokas. Maža to, iki šiol nesurašyta nė vieno administracinių teisės pažeidimų protokolo už nelegalią lobistinę veiklą.
Bet štai oficialiam lobistui Andriui Romanovskiui jau teko pasėdėti 25 paras belangėje už savo veiklą, o jo oficiali lobistinė veikla sustabdyta, iki bus nutrauktas ikiteisminis tyrimas, nutraukta baudžiamoji byla ar priimtas išteisinamasis nuosprendis.
Beje, prieš dvi savaites Panevėžio apygardos prokuratūra atnaujino tyrimą dėl lobisto A.Romanovskio, kuris anksčiau buvo įtariamas „pagalba piktnaudžiaujant ir mėginant papirkti“ Panevėžio politiką Vitą Matuzą. Vasarą, tiesa, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas ir VTEK jau buvo vėl leidusi šiam lobistui oficialiai verstis tokia veikla.
Įdomu, kad A.Romanovskis kol kas yra vienintelis lobistas, visiškai išgyvenantis iš savo veiklos. „Visi kiti lobistai, – komentuoja L.Ragauskis, – lobizmu užsiima kaip papildoma veikla.“
Pats L.Ragauskis didžiąją pajamų dalį pelno versdamasis advokato praktika. Kiti oficialieji lobistai irgi verčiasi arba teisiniu darbu, arba atstovauja verslo įmonėms, asociacijoms ir gyvena iš to, bet ne iš oficialaus lobizmo.
L.Ragauskio vertinimu, Lietuvoje neįmanoma išgyventi iš lobistinės veiklos, nes verslo bendruomenė skurdi ir dar šykšti. Ir tik viena kita asociacija ar monopolija pajėgi nuolatos samdyti oficialų lobistą ir mokėti jam atlyginimą. Bet kur kas naudingiau „dirbti“ su nematomu, pilkuoju lobistu.
Oficialus lobistas, L.Ragauskio žodžiais, daugiausiai gali uždirbti iki 50 tūkst. Lt. Šitie pinigai pelnomi, žinoma, ne per mėnesį, bet per tiek laiko, kol pasieki oficialaus kliento suformuluotą tikslą. O tai gali trukti ir vienus metus, ir ilgiau. Na, o įprasta oficialiojo lobisto darbo rinkos kaina už vieną projektą – apie 10 tūkst. Lt.
„Spėju, kad nebent juodieji lobistai už korupcinį energetikos srities projektą gali uždirbti apie 100 tūkst. Lt“, – svarsto L.Ragauskis.