"Veido" archyvas

Šaltą gruodžio 4-osios vakarą sniegu išgražintas Talinas svetingai priėmė Europos kino akademijos apdovanojimų ceremonijos dalyvius. Toks įspūdingas europietiško kino žvaigždynas dar niekuomet nebuvo apšvietęs Estijos sostinės padangės.

Aktorės Juliette Binoche, Maria de Madeiros, Hannelore Elsner, aktoriai Bruno Ganzas, Luisas Tosaras, Elio Germano, Miki Manojlovičius, Nikolajus Lie Kaasas, režisieriai Wimas Wendersas, Fatihas Akinas, Paolo Virzi, Semihas Kaplanoglu, kompozitoriai Gabrielis Yaredas, Gary Yershonas, dokumentininkas Patricio Guzmanas, daugybė jaunųjų kino vilčių drauge su Estijos prezidentu Toomu Hendriku Ilvesu ir Europos komisare Androulla Vassiliou puošniai ir kinematografiškai pradėjo 2011 m. Europos kultūros sostinės renginių maratoną.

Kitokia proga tiek įžymių kino veidų už jokius pinigus nesugebėtų pakviesti ambicingiausias ir didžiausias Baltijos šalyse Talino kino festivalis “Juodosios naktys”. Jo vadovė Tiina Lokk kelerius metus labiausiai kovojo dėl teisės organizuoti prestižinę ceremoniją ir sugebėjo įtikinti Europos kino akademijos tarybą, kad estai nepriekaištingai surengs svarbiausią metų europietiško kino šventę, kuri paprastai lyginama su “Oskarais”, bet, žinoma, neprilygsta amerikiečiams prabanga ir prašmatnumu.

Estiškos kultūros reklama

Elitinio renginio organizatoriai iš tiesų padirbėjo pagirtinai. Beveik dvi valandas trukusi apdovanojimų ceremonija vyko sklandžiai, įdomiai ir nenuobodžiai.

Žinodami, kad apdovanojimų dalybas transliuoja 85 pasaulio šalys, Estijos prodiuseriai nepraleido puikios progos intriguojamai pristatyti šalies kultūros, papročių ir žmonių. Merginų choro atliekamų dainų kompozicijos ir išraiškingi balsai sužavėjo Anthony Minghellos filmų kompozitorių G.Yaredą (“Anglas ligonis”, “Šaltasis kalnas”), kuriam paslaptingiausia vakaro viešnia J.Binoche ir garsiojo režisieriaus našlė Carolyn Choa įteikė premiją už įnašą į pasaulio kiną.

Geriausio europietiško kūrinio titului nominuotus filmus smagiai surežisuotais epizodais pristatė žvejys kulinaras (“Virtuvė sielai”), lėktuvo pilotas (“Medus”), jauna architektė (“Vaiduoklis”), kurčnebylys pianinų derintojas (“Apie dievus ir žmones”), vilnonių gaminių mezgėja (“Paslaptis jų akyse”) ir du rusiškai kalbantys pensinio amžiaus sportininkai (“Libanas”). Akademijos prezidentas W.Wendersas viešai pagyrė taliniečių iniciatyvą pakviesti oficialius dalyvius pietų į savo namus ir pavaišinti nacionaliniais valgiais bei gėrimais.

Gailestingas solidarumas

Labiausiai nuvylė 2300 narių balsavimo rezultatai, lėmę skandalingos reputacijos Romano Polanskio politinio trilerio “Vaiduoklis” triumfą. Tikrai geras filmas apie Didžiosios Britanijos ministro pirmininko memuarus užrašinėjančio rašytojo pavojingus nuotykius su politinėmis, seksualinėmis, kruvinų nužudymų ir praeities paslapčių intrigomis buvo godžiai pervertintas net šešiais apdovanojimais, kuriuos griausmingai nušvilpė tiesioginę transliaciją “Nokia” koncertų rūmuose stebėję žurnalistai.

Atkreiptinas dėmesys, kad skirtingose nominacijose buvo daug stipresnių ir labiau nusipelniusių pretendentų, tačiau šiemet Europos kino akademija nusprendė tendencingai balsuoti bandos principu ir paskatino ne iš piršto laužtas kalbas, esą dauguma narių tikrai nematė visų filmų.

Per visą apdovanojimų istoriją (anksčiau elegantiškos statulėlės buvo krikštijamos “Feliksais”) nė vienam europietiškam kūriniui nepavyko susižerti net šešių prestižinių prizų už geriausią filmą, režisūrą, scenarijų, pagrindinio aktoriaus vaidybą, muziką ir scenografiją. 2003 m. tiek pat statulėlių įsirėmino nostalgiškoji dramedija “Sudie, Leninai!”, bet tris premijas Wolfgango Beckerio filmui užtikrino Europos kino teatruose apsilankiusios publikos nuomonė.

Absoliučiu rekordininku tapusio “Vaiduoklio” pergales daugelis suskubo sieti su skolos, gailesčio ir solidarumo premijomis kalėjime už praeities nuodėmes sėdėjusiam R.Polanskiui. Blogiausia, kad gailestingumo akcija pernelyg ilgai užsitęsė: Berlyno kino festivalyje jis gavo “Sidabrinį lokį” už geriausią režisūrą, o San Sebastiano kino festivalyje FIPRESCI kino kritikų asociacija “Vaiduoklį” paskelbė geriausiu 2010 m. filmu.

Europietiško kino “Eurovizija”

Apdovanojimų ceremoniją savo namuose Paryžiuje per estų išradimu tituluojamą “Skype” televiziją stebėjęs R.Polanskis po trečiosios statulėlės netgi pats nejaukiai ištarė, kad “jau per daug”. Pačioje pabaigoje ekrane pasirodžiusiame režisieriaus veide nebuvo matyti nė žiupsnelio džiaugsmo. Dar keisčiau suskambėjęs publikos simpatijų verdiktas tik patvirtino, kad akademija neobjektyviai išliaupsino “Vaiduoklį”. Europos šalių žiūrovams labiausiai patiko belgų režisieriaus Jaco van Dormaelio futuristinė meilės drama “Ponas Niekas”, po pasaulinės premjeros 2009 m. Venecijoje sėkmingai keliaujanti per kitus festivalius.

Kino platinimo kompanija “Acme” įsigijo rodyti “Poną Nieką” Lietuvoje, bet kol kas neplanuoja brautis į komercinį repertuarą su fantastine istorija apie vyriausio pasaulyje 118 metų žmogaus odisėją tarp nemirtingų Žemės gyventojų. Lygiai taip pat tyliai ir paslaptingai praėjusią vasarą Kaune ir rudenį Vilniuje buvo išleistas R.Polanskio “Vaiduoklis”, kurio beveik niekas nespėjo pamatyti. Vos 720 bilietų pardavusį filmą dabar būtų naudinga parodyti iš naujo, tačiau repertuaruose nėra vietos, o po mėnesio europietiškų “Oskarų” ūžesys savaime nutils.

Šiemet balsavimas už geriausius europietiško kino darbus iš tiesų priminė “Euroviziją”, kai visi per daug nemąstydami palaiko saviškius. Lyg tyčia visus apdovanojimus Taline susižėrė daugiausiai narių akademijoje skaičiuojančios Vokietijos koprodiuserius turintys filmai. “Kino pavasaryje” įsimintinai pasimeldęs “Lurdas” suteikė geriausios aktorės regalijas prancūzei Sylvie Testud, Kauno festivalio atvežtas “Libanas” tanke užsitaisė geriausio debiuto ir geriausio operatoriaus sprogmenis, čiliečio Patricio Guzmano “Nostalgija šviesai” buvo pripažinta geriausiu dokumentiniu filmu, o prancūzų režisieriaus Olivier Assayaso beveik šešių valandų trukmės trijų dalių kriminalinis epas “Karlosas” pelnytai pasižymėjo geriausiu montažu. Įdomu ir tai, kad didžioji dalis “Pono Nieko” filmavimo darbų taip pat vyko Berlyno “Babelsbergo” studijoje. Tokia keista tendencija tarp eilučių formuluoja žinią, kad filmuoti Vokietijoje verta ir apsimoka.

Aktorių žaidimai

Emocingiausias ir sentimentaliausias ceremonijos momentas laukė per apdovanojimo už gyvenimo ir karjeros nuopelnus įteikimą legendiniam vokiečių aktoriui Bruno Ganzui. Prisiekę kinomanai jį žino iš Angelo vaidmens W.Wenderso dramoje “Sparnai virš Berlyno”, o Lietuvos repertuaro žiūrovai prisimena iš Adolfo Hitlerio vaidmens trileryje “Trečiojo Reicho griūtis”. Laureatui pristatyti akademijos prezidentas, režisierius ir geras bičiulis W.Wendersas pasirinko anekdotinę situaciją iš dramos “Draugas iš Amerikos” užkulisių.

Po psichologiškai sudėtingo ir fiziškai išsunkiusio “Mūsų dienų apokalipsės” filmavimo Filipinuose atskridęs Dennis Hopperis elgėsi įnoringai, beprotiškai, provokuojamai ir nemokėjo teksto. Viename epizode neapsikentęs B.Ganzas smogė atsainiajam partneriui į nosį, o D.Hopperis neliko skolingas ir sukruvino vokiečiui veidą. Susimušę aktoriai kitą dieną grįžo į aikštelę draugiškai apsikabinę ir būdami darbui netinkamos neblaivios kondicijos.

Nemigo naktis iš esmės pakeitė kūrybinės grupės nuotaikas, o vėliau D.Hopperis atvirai prisipažino W.Wendersui, kad tas lemtingas B.Ganzo smūgis išgelbėjo jį nuo apsėdusių minčių apie savižudybę. Talino auditorija pagerbė B.Ganzą draugiškai atsistodama ir tris minutes audringai plodama, kol ekrane keitėsi vaizdai su vokiečių aktoriaus vaidmenimis.

Galėjome ir mes
Europos kino akademijos apdovanojimų ceremonija kiekvienais nelyginiais metais vyksta namuose Berlyne ir kas dvejus metus svečiuojasi kuriame nors Europos mieste. Lietuvai atstovaujantys autoritetingi akademijos nariai pašnibždomis prisimena, kad jiems buvo pavykę išprašyti leidimą surengti apdovanojimų šventę Vilniuje, tačiau sostinės valdžioje šiltai įsitaisę politikai per ištisus metus nesugebėjo parengti atsakymo dėl finansinių įsipareigojimų.

Mes galėjome iš arti stebėti Europos kino apdovanojimus ir matyti geriausius aktorius, bet apmaudžiai neišnaudojome šanso prieš dvejus metus. 2012 m. ceremonija viešės Maltos sostinėje Valetoje, o režisierius Arūnas Matelis nepraranda vilties dar sykį įtikinti akademijos tarybą, kad 2014 m. Vilnius vis dėlto pajėgs tapti ceremonijos šeimininku. Taline viešėjęs ir ceremoniją vienoje iš pirmųjų eilių stebėjęs Lietuvos kultūros ministras Arūnas Gelūnas galėjo pats įsitikinti, kiek daug naudos šis renginys gali duoti Lietuvai.

Septyni

2010 m. į apdovanojimus pretendavo 49 europietiški filmai. 20 iš jų Lietuvoje jau buvo rodomi komerciniame repertuare skirtingomis progomis, bet dažniausiai vos keliais seansais festivalių programose. O septynis filmus iš kandidatų sąrašo ketina atsivežti 2011 m. kovo 17 d. prasidėsiantis Vilniaus tarptautinis kino festivalis “Kino pavasaris”.