Operoje “Popėjos karūnavimas”, pastatytoje Klaipėdos muzikiniame teatre, pagrindinius vaidmenis atlieka Eglė Bagdonavičiūtė-Chisiu ir jos brolis Algirdas Bagdonavičius.

"Veido" archyvas

Algirdo ir Rumunijoje gyvenančios Eglės duetas Lietuvos scenose retkarčiais pasirodo su koncertine programa

Gegužę rodytuose Claudio Monteverdi operos “Popėjos karūnavimas” premjeriniuose spektakliuose Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre sėkmingai pasirodė visas būrys jaunų atlikėjų. Daugelį jų pažįsta ištikimiausi LTV projekto “Triumfo arka” žiūrovai: tai Viktorija Stanelytė, Tadas Girininkas, Diana Tiškovaitė, Andrius Apinis. Romos imperatoriaus Nerono vaidmenį “Popėjos karūnavime” atliko po studijų Graco aukštesniojoje muzikos mokykloje sugrįžęs tenoras Andrejus Kalinovas, kuriam teatro vadovė Audronė Žigaitytė siūlo darbą Klaipėdos teatro trupėje.

Tačiau šįkart ketiname atkreipti jūsų dėmesį į retą atvejį, kai operos scenoje kartu dainuoja brolis ir sesuo. Operos “Orfėjas” ir “Popėjos karūnavimas” teikia tokią galimybę. Popėjos vaidmenį pastarojoje atlieka lyrinis sopranas Eglė Bagdonavičiūtė-Chisiu, o jos apgaudinėjamo vyro Otono – tenoras Algirdas Bagdonavičius.

"Veido" archyvas

“Popėjos karūnavime” pagrindinius vaidmenis atlieka brolis ir sesuo

Lietuvaitė iš Bukarešto

Eglė ir Algirdas Bagdonavičiai užaugo Vilniuje, čia mokėsi muzikos mokykloje. Tačiau dainininke profesionale apsisprendė tapti tik Eglė, o Algirdas iš pradžių studijavo ekonomiką Vilniaus universitete. “Tačiau mūsų ryšys su Egle visuomet buvo stiprus: Muzikos ir teatro akademijon eidavau klausytis jos koncertų ir specialybės egzaminų, nors pats tuo metu buvau paniręs į roką. Bet sesers dėka ir operos pasaulis pamažu tapo savas”, – pasakoja Algirdas.

Jų tėtis – Vilniaus universiteto matematikos profesorius, mama – pedagogė, bet dainingoje giminėje būta ir profesionalių solistų. Operos ir filharmonijos salės Eglei ir Algirdui pažįstamos nuo vaikystės. Labiausiai iš tų laikų abiem įsiminė puikiai atliktas Giuseppe’s Verdi “Requiem” bei “Don Karlas”, kuriame pagrindinį vaidmenį dainavo Vaclovas Daunoras.

“Po studijų Lietuvoje supratau, kad tebeturiu problemų dėl balso stygų ir privalau tobulinti vokalo techniką. Iš pradžių gavau stipendiją stažuotis Sicilijoje, kur pedagogai man, stokojančiai pasitikėjimo, “atvėrė smegenis”. O svarbiausia – Italijoje sutikau savo būsimą vyrą rumuną Vasile Chisiu, irgi operos solistą”, – pasakoja Eglė.

Jau penkerius metus pora gyvena Rumunijos sostinėje. V.Chisiu – garsus pagrindinio šalies operos teatro baritonas. Eglei šio teatro scena kol kas neatsivėrė. Lietuvaitė Bukarešte daugiausia rūpinasi šeimos atžalomis – dvejų metukų Benediktu ir tik šį kovą gimusia Emilija, o pinigų, mokėdama nemažai užsienio kalbų, užsidirba vertėjaudama.

“Bukarešto opera įsikūrusi šimtamečiame pastate, kurio salėje telpa aštuoni šimtai žiūrovų – šiek tiek mažiau nei Vilniuje. Konkurencija tarp norinčiųjų dainuoti šioje scenoje – didžiulė. Vis dėlto dauguma šalies solistų įsitvirtina ne Rumunijos muzikiniuose teatruose, kurių 22 mln. gyventojų turinčioje šalyje tėra aštuoni, o užsienyje. Sakoma, kad pasaulyje nėra nė vieno žymesnio operos teatro, kurio trupėje nebūtų rumunų. Tai matyti ir iš kviestinių solistų, pasirodančių miesto operoje: absoliuti dauguma jų yra svetur dainuojantys rumunai”, – teigia Eglė.

Falcetai ir mikstai

Bukarešte lietuvaitė toliau lavinosi pas garsius vietos vokalo pedagogus Corneliu Fanateanu ir Georgetą Stoleriu. Tiek Eglė, tiek pas ją viešėjęs ir vokalo pamokas Bukarešte ėmęs jos brolis Algirdas labiausiai stebėjosi, kad rumunų pedagogai po perklausų pasisiūlė konsultuoti lietuvius be užmokesčio: Vilniuje, pasak dabar jau savo mokinių turinčio A.Bagdonavičiaus, tokį dalyką būtų sunku įsivaizduoti.

Algirdas dėsto Vilniaus kolegijos Menų fakultete, kuriame dirba ir jo mokytojas Nacionalinio operos ir baleto teatro solistas Vytautas Juozapaitis. Tačiau šis teatras, pasak pašnekovo, neskuba siūlyti savo repertuaro jauniems solistams – priešingai nei Klaipėdos ir Panevėžio muzikiniai teatrai, kuriuose sukurta jau nemažai vaidmenų. Ypač Eglė ir Algirdas dėkingi Klaipėdai, suteikusiai šansą dalyvauti moderniuose C.Monteverdi muzikinių dramų pastatymuose. “Popėjos karūnavime” tenoras A.Bagdonavičius, operą stačiusio latvių dirigento Andrio Veismanio prašomas, pirmąkart uždainavo altinu – barokinei muzikai įprastu kontratenoro balsu.

“Kontratenorai skirstomi į sopraninus ir altinus. Lietuvoje šiuo metu dainuoja vienintelis vietinis sopraninas – “Popėjos karūnavime” Amūro vaidmenį sukūręs Viktoras Gerasimovas. Kontratenorai dažnai klaidingai pavadinami falcetais. Falcetas – iš prigimties aukštas, bet neišlavintas vyro balsas. Operos kontratenorai labiau sietini su scenine balso valdymo technika, vadinama mikstu, o kasdienybėje mes bendraujame įprastu, gerokai žemesniu balsu. Dar vienas netgi tarp muzikantų populiarus mitas – apie kontratenorų seksualinę orientaciją. Neatsitiktinai pasakojama, kad žymus anglų kontratenoras Alfredas Delleris kaskart, atvykęs į naują teatrą, jau prisistatydamas sodriu vyrišku balsu pabrėždavo, kad yra vedęs ir turi du vaikus”, – šypteli A.Bagdonavičius.

Tarp vaikų ir teatro

Nuomojamas butas Klaipėdos centre, kuriame “Popėjos karūnavimo” metu apsistojo brolis bei sesuo ir kuriame vyko šis interviu, priminė pilną auklių vaikų darželį: du Eglės ir vieną Algirdo mažylį, mums šnekučiuojantis virtuvėje, kambariuose gano dvi močiutės, Eglės vyras Vasile ir Algirdo žmona pianistė Natalija. Be jų paramos, prisipažįsta Eglė, pasirengti premjerai būtų buvę neįmanoma. “Į Klaipėdą atvykau su penkių savaičių dukrele, kuri čia susirgo bronchitu ir pateko į miesto vaikų ligoninę. Pirmąsias repeticijų savaites, kol vyro nebuvo Lietuvoje, blaškydavausi tarp teatro, namie prižiūrimo sūnaus ir ligoninėje slaugomo kūdikio”, – pasakoja E.Bagdonavičiūtė-Chisiu.

“Vardan ko tiek rūpesčių?” – teiraujuosi atvirai. Juk tuo metu buvo galima ramiai, nesukant sau galvos, stumdyti vaikišką vežimėlį po šalia namų esantį Bukarešto miesto parką… “Mes – scenos žmonės, o galimybė kurti pagrindinius vaidmenis profesionaliuose teatruose nesimėto. Jauniems solistams pasirodyti publikai itin svarbu. Be to, panašios patirties mano šeima jau turėjo: juk “Orfėją” Klaipėdoje repetavau, kai sūnui Benediktui nebuvo nė pusmečio”, – teigia Eglė.

Jos brolis Algirdas primena liūdnoką statistiką: iš Lietuvoje rengiamų operos solistų aktyviai scenoje lieka dirbti vos penktadalis, nors visi atranką pereinantys studentai pasižymi neprastais balsais. “Tiesiog nesinori likti tarp tų aštuoniasdešimties procentų”, – užbaigia A.Bagdonavičius.