Teksto pavadinimas įpareigoja. Kuo mažiau žodžių, tuo didesnio fundamentalizmo galima tikėtis. Šiek tiek išleisdami garą pasakysime, kad čia kalbama apie tyčia blogai kuriamą valstybę.

Galima padiskutuoti, ką prieš ką rašyti: Šėtoną ar valstybę? Mat, pagal populiarų supratimą, svarbesnis yra tas, kuris paminėtas pirmiau. Svarstant šį klausimą vertėtų atkreipti dėmesį, kad dėl žmonijos priešo Šėtono minėjimo konstitucijose nekyla net diskusijų, o štai dėl Dievo neminėjimo ES Konstitucijos projekte kažkada karštai ginčytasi.

Taip, Dievas nėra visiškai pamirštas teisiniuose dokumentuose. Vokietijos konstitucijoje paminėtas Dievas (~Gott~) ir vokiečių tauta (~Deutsche Volk~), Graikijos konstitucijoje nepamiršta Šv. Trejybė, Airijos konstitucijoje pagarbintas Jėzus Kristus. Iš viso Dievas minimas daugiau nei 30 pasaulio valstybių konstitucijose, ką jau kalbėti apie įvairių valstijų, provincijų, žemių, kantonų pagrindinius įstatymus.

Šėtonas daug kuklesnis – jam nereikia viešų paminėjimų, ypač dėl to, kad Šėtono vardas kai kam skamba baisokai (žinau žmonių, kurie apskritai vengia garsiai įvardyti minimą veikėją). Tačiau be šio personažo negali išsiversti nei teologai, nei teatro režisieriai. Juolab kad ir Gėtės „Faustas“ neišbrauktas iš mokyklų programų.

Šėtono kuklumas politinėje sferoje reiškiasi tuo, kad jis dažniausiai vadinamas kipšu ir jo veikla sutelkta į smulkmenas. Kipšiukai smulkmenytėse – ir jokio sieros dvoko.

Taigi pereikime prie mažmožių. Pradžioje nesmulkmeniškai pagarbinkime žmogaus proto galias. Kažkada man didelį įspūdį padarė vieno patyrusio pareigūno pasakojimas apie tai, kaip buvo nustatytas apytikris šalyje nelegaliai parduodamo benzino kiekis. Automobilių ridos pokyčiai, pagal techninių apžiūrų duomenis, buvo palyginti su legaliai parduotų degalų apimtimis. Tapo aišku, kad mašinos nuvažiuoja daugiau, nei teisėtai prisipila degalų. Nesileidžiant į metodo detales, imčių ir atrankų meną, reikia pasakyti, kad tokiu būdu galima įvertinti kontrabandos mastą ir pateikti duomenis valdžiai. Tegul ši susimąsto, kiek pajamų iš akcizų prarandama dėl nelegalios prekybos degalais.

Kitas pavyzdys – ekonomikos ar matematikos studento kursinis darbas. Studentas siūlo naudojant paieškai bankų informaciją sukurti procedūrų ir algoritmų aprašą: kaip aptikti asmenis, kurie kelia įtarimų dėl vokeliuose gaunamų pajamų.

Tokią temą dėstytojas, matyt, pakoreguotų dar ją formuluojant, nes algoritmai seniai žinomi ir Lietuvoje netgi taikomi elementariu lygmeniu. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba gali pasinaudoti banko duomenimis, kad kam nors užduotų klausimą: kaip, tamstele, išgyveni, nors iš įmonės legaliai gauni skatikus? Studentą galima pasiųsti kurti dar gudresnių algoritmų, nes problema šiuo atveju susijusi ne su informacijos paieška ir apdorojimu, o su politika.

Antai žinoma, kad Lietuvoje apie 13,7 tūkst. vadovų oficialiai gauna atlyginimus, nesiekiančius mėnesinės minimalios algos (300 eurų). Prieš pastaruosius Seimo rinkimus spausdinti sąrašai „elgetų“ – bendrovių vadovų, tada teuždirbusių po kelis šimtus litų per mėnesį. Visi jie susiję su viena iš dabartinės koalicijos partijų. Ir ką? Ir nieko… Ne informacijos stygius yra problema, o tai, kad valstybė nelabai nori šį klausimą spręsti.

Kaip jau esame pratę, protestantai estai pamokė katalikus lietuvius paprastuoju būdu. Estijoje darbdavys privalo sumokėti savo socialinių mokesčių dalį, tarsi visi jo darbuotojai gautų minimalią algą. Taip iš valstybės mastu veikiančio kipšo atimta tokia „smulkmenytė“, kaip galimybė slėpti bent jau dalį mokesčių.

O ką Šėtonas, kuris tiktai kipšiukas? Jis visokiais būdais skatins kalbas apie Dievą, „pamatines vertybes“, pilietinę atsakomybę ir pan., tačiau iš paskutiniųjų vilkins sukčiauti leidžiančių juridinių „smulkmenų“ naikinimą.

Arūnas Brazauskas