"Veido" archyvas

Būsimieji studentai profesijas priversti rinktis aklai, tad rizikuoja, kad įgyta specialybė baigus studijas pasirodys neperspektyvi šalies darbo rinkoje ir jiems teks varstyti Darbo biržos duris

Šiandien niekas – nei Vyriausybė ir ministerijos, nei universitetai ar kolegijos, nei stojantieji į aukštąsias mokyklas nesuka galvos dėl to, kokių specialistų reikės po penkerių metų. Dėl to nerimauja tik profesionalų nerandantys darbdaviai.

“Tikrai ilgai ieškojau informacijos, kokios profesijos Lietuvoje bus perspektyvios po ketverių penkerių metų, kai aš baigsiu universitetą, kad pabaigęs netapčiau bedarbiu ir galėčiau nesunkiai susirasti darbą, už kurį būtų mokamas neblogas atlyginimas. Tačiau tokios informacijos niekur neradau: nei ministerijose, nei moksliniuose institutuose, nei pačiuose universitetuose, pavyko aptikti vos kelių darbdavių pasisakymus. Taigi tiek aš, tiek kiti jaunuoliai esame priversti profesijas rinktis aklai”, – tvirtina kaunietis Darius Vaičekauskas.

Beje, šis jaunuolis nėra kažkoks keistas ar turintis nepagrįstų norų. Juk daugumoje Vakarų Europos valstybių ministerijos, mokslo institutai ir net privačios bendrovės (tarkime, spaudos leidiniai ar įdarbinimo agentūros) nuolat atlieka tyrimus ir skelbia prognozes, kokios profesijos turi daug perspektyvų, o kokios jų visiškai neturi.

Panašių norų būta ir Lietuvoje, apie tai svaičiojo Švietimo ir mokslo ministerijos vadovai, bet viskas teliko gražūs ketinimai. Todėl kol visame pasaulyje studentai šturmuoja perspektyviausias ateities specialybes, valstybės iš anksto investuoja į aukščiausio lygio specialistus, o verslininkai varžosi norėdami įdarbinti geriausius iš geriausiųjų, Lietuvoje viskas vyksta atvirkščiai.

Studentai renkasi pigiausias, bet toli gražu ne perspektyviausias studijas. Švietimo ir mokslo ministerija be jokios sistemos ar vizijos skirsto studijų krepšelius. Verslininkai dejuoja, esą jiems verkiant trūksta tam tikrų specialistų, o universitetų absolventai priversti tūkstančiais emigruoti, nes Lietuvoje neranda darbo.

Šiemet abiturientai ir vėl labiausiai veržėsi studijuoti teisės, vadybos, psichologijos, nors jau dabar daug baigusiųjų šias profesijas neranda darbo arba dirba ne pagal įgytą specialybę. Tuo tarpu informacinių technologijų specialistų trūksta ir dabar, stigs jų ir ateityje, bet jaunuoliai čia nesiveržia, o ministerija šiems specialistams rengti skirtų krepšelių skaičių ne didina, o mažina.

Iš tiesų keista: nors baigusiųjų socialinius mokslus Lietuvoje kasmet padaugėja maždaug dešimčia tūkstančių, o daugelis jų vėliau įsidarbina ne pagal specialybę arba neįsidarbina visai, kitų jaunuolių tai neatbaido.

Šiemet iš daugiau nei 30 tūkst. studentų, pareiškusių norą studijuoti Lietuvos aukštosiose mokyklose, ir vėl daugiau nei pusė – 52 proc. labiausiai trokšta studijuoti socialinius mokslus. Ir ne todėl, kad siekia tapti gerais sociologais, politologais ar psichologais. Pasak Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti (LAMA BPO) valdybos pirmininko pavaduotojo Sauliaus Railos, motyvai dažnai būna kur kas paprastesni. “Socialinių mokslų studijos, palyginti su daugeliu kitų, kainuoja nebrangiai. Be to, kai kurie būsimi studentai specialybę renkasi pagal tai, kur lengviau įstoti ar kur bus lengviau mokytis”, – tikina S.Raila.

Stigs specialistų

Dėl sparčiai daugėjančių socialinių mokslų specialistų itin sunerimę Lietuvos verslininkai. Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas ir “Sicor Biotech” generalinis direktorius prof. Vladas Algirdas Bumelis įsitikinęs, kad Lietuvoje reikėtų didinti į taikomųjų, o ne į socialinių mokslų studijas priimamų studentų gretas.

Kad technologinės pakraipos specialistų – inžinierių, biochemikų – trūksta ir ateityje stigs dar labiau, neabejoja ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos komunikacijos direktorius Mindaugas Puidokas.

Visi verslininkai sutaria, kad pakreipti jaunimą tinkama linkme ir paskatinti studijuoti vieną ar kitą specialybę – valdžios misija. Ji, padedama analitikų ir verslininkų, privalo turėti viziją, kokių specialistų Lietuvai reikės po penkerių metų, kokios srities profesionalai kurs Lietuvą, kur mes norėsime būti stipriausi, kuria linkme ketiname plėtoti šalies ūkį.

UAB “Fermentas” mokslo direktorius prof. Eugenijus Arvydas Janulaitis neabejoja, kad būtent valstybė privalo reguliuoti nemokamas studijas besirenkančių studentų srautą į vieną ar kitą specialybę. Pašnekovų vertinimu, ši vizija turėtų atsiskleisti per tai, kokioms specialybėms skiriama daugiausiai valstybės finansuojamų krepšelių.

Tačiau kol kas to skirstymo esą nė su žiburiu nematyti. Juk numatoma, kad 2010-aisiais valstybė finansuos beveik 19 tūkst. pirmakursių studijas – 9,7 tūkst. universitetuose ir 9,2 tūkst. kolegijose. Tačiau – ir vėl paradoksas – daugiausiai krepšelių gaus tie patys socialiniai mokslai.

Kalbinti verslininkai skundžiasi, kad valstybė (tiksliau, politikai ir klerkai) į šią problemą žiūri abejingai, o skirstydama krepšelius apskritai nesitaria su būsimų specialistų darbdaviais. M.Puidokas prisimena, kad anksčiau lyg ir vykdavo apklausos, konsultacijos, bet dabar verslininkų nuomonės niekas nė neklausia.

S.Railos manymu, taip yra todėl, kad valdžia pasirinko klaidingą kelią palikti profesijų pasirinkimą savireguliacijai. Dėl to esą nukentės valstybės ir, svarbiausia, jaunų žmonių interesai.

“Rinkos dėsniai veikia ne visur. Jeigu kalbėsime apie pasirinkimą, lemsiantį visą tolesnį žmogaus gyvenimą, toks požiūris, esą veikia tik paklausos ir pasiūlos dėsniai, nėra geriausias”, – aiškina S.Raila. Jis pabrėžia, kad sudominti, pradėti rengti būsimai specialybei vaiką reikia nuo šeštos klasės. “O kaip tai padaryti, jeigu nėra vizijos, kokios specialybės bus paklausios jam baigus studijas?” – retoriškai klausia LAMA BPO valdybos pirmininko pavaduotojas.

Tačiau valdžios atstovai su tokiais priekaištais nesutinka. Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius “Veidui” aiškino, kad studijų planavimas tikrai vykdomas. Ir planuojama ne tik atsižvelgiant į dabartinį užimtumą, bet ir galvojant apie ateitį. Esą atliekami tyrimai, pasitelkiamos analitikų įžvalgos (tik gaila, kad nepaaiškino, kas konkrečiai). Štai rudenį bus parengtas specialistų poreikio žemėlapis, kuriuo iš dalies bus remiamasi planuojant, kiek krepšelių skirti vienai ar kitai studijų programai finansuoti.

Beje, ministras nemano, kad šiuo klausimu geriausias patarėjas yra verslininkai. “Pasitikėti vien tuo, ką studijuoti siūlo verslininkai – slidus ir rizikingas reikalas, – tikina ministras. – Prisiminkime, kad visai neseniai tie patys verslininkai aiškino, esą artimiausią dešimtmetį reikės statybų sektoriaus darbuotojų, o dabar šių specialistų poreikis atrodo jau visiškai kitaip”, – primena G.Steponavičius.

Vis dėlto daugiausiai nesusikalbėjimo esama dėl to, kad valdantieji apskritai nesutinka, jog specialybių pasirinkimą turėtų aktyviai reguliuoti valstybė. “Idealu, kai verslininkai bendradarbiauja tiesiogiai su universitetais, o ne valdžia nuleidžia sprendimus iš viršaus, pasakydama, kokių specialistų reikia”, – sako ministras.

Jis įsitikinęs, kad dirbtinai kreipti jauną žmogų viena ar kita linkme būtų neteisinga ir kiekvienas stojantysis privalo turėti galimybę niekieno dirbtinai nestumiamas pasirinkti sritį, su kuria nori sieti savo ateitį.

Prasta studijų kokybė

Bet čia vis tiek kyla klausimas, kodėl jaunimas, net žinodamas ateities tendencijas, ir toliau renkasi neperspektyvias specialybes? Pašnekovų vertinimu, bene svarbiausia priežastis – nusivylimas studijų kokybe. Pavyzdžiui, kalbinti verslininkai mano, kad vos 10 proc. visų absolventų atitinka aukščiausio lygio specialistų reikalavimus.

Žilvinas Martinaitis, viešosios politikos ir vadybos instituto atstovas, priduria, kad technologinių mokslų srityje didžiulė bėda yra ta, jog studentai mokosi iš dešimties metų senumo vadovėlių, kuriuose pateikiamos žinios yra iki 30 metų senumo.

Tą patį rodo ir absolventų apklausa. Kad ir kaip paradoksalu, mažiausiai studijų metu įgytomis žiniomis darbe naudojasi kaip tik baigusieji technologinius mokslus.

Svarbu paminėti dar vieną nonsensą: kaip paaiškėjo iš absolventų tyrimo, šiuo metu net pusė magistrantų Lietuvoje dirba tokiose darbo vietose, kur tokio diplomo visiškai nereikia. Žemesnės kvalifikacijos darbą dirba ir nemažai bakalaurų.