"Veido" archyvas

Nacionalinės socialistinės Vokietijos pasididžiavimas – milžiniškas jūrinis laineris “Wilhelm Gustloff”

Rusija pompastiškai paminėjo savo pergalės Antrajame pasauliniame kare 65-metį. Ši valstybė nuolat akcentuoja sovietinio kario didvyriškumą bei pasiaukojimą, tačiau nutyli, kad skubinant karo pabaigą dažnai buvo paminami bet kokie žmoniškumo principai.

Tūkstantmetėje žmonijos istorijoje stebėtinai įkyriai pasikartoja milžiniškos katastrofos, nelaimės ir kataklizmai. Tačiau sunku suvokti, kad daugumą šių nelaimių sukelia pats žmogus. Šiame straipsnyje supažindinsime su jūrine katastrofa, įvykusia didžiausio Žemės istorijoje žmogaus sukelto kataklizmo – Antrojo pasaulinio karo – metu. 1945 m. sausį vokiečių jūrinis laineris “Wilhelm Gustloff”, plukdantis daugiau nei dešimt tūkstančių karo pabėgėlių iš Rytų Prūsijos, buvo nuskandintas sovietų povandeninio laivo, į ledines gelmes nusinešdamas beveik 9,5 tūkst. žmonių gyvybių. Šis siaubingas karo padarinys yra įtrauktas į Guinnesso rekordų knygą. Mat dar niekados žmonijos istorijoje toks mažas skaičiumi padalinys (47 jūreiviai) per vieną kartą nesunaikino tokio skaičiaus žmonių.

"Veido" archyvas

Vokiečių nacionalinių socialistų darbininkų partijos vadovas Šveicarijoje W.Gustloffas

Priminsime, kad šio tragiško likimo laivo istorija prasidėjo taikiais 1936-aisiais, kai sausio 30 d. į Šveicarijos kalnų kurortą Davosą traukiniu atvyko chorvatų žydas Davidas Frankfurteris. Vasario 4-ąją jis nušovė Vokiečių nacionalinių socialistų darbininkų partijos vadovą Šveicarijoje Wilhelmą Gustloffą. Žudikas tikėjo, kad atliko šventą misiją – atkeršijo už skriaudžiamus žydus. Ši žmogžudystė, atsižvelgiant į žudiko tautybę, visame Reiche įgavo skandalingą atgarsį. Vokietijos nacionaliniai socialistai W.Gustloffą paskelbė nacionaliniu didvyriu.

"Veido" archyvas

Lainerį apžiūri A.Hitleris. Šalia jo iš kairės Vokietijos darbo fronto vadas R.Ley ir pirmasis laivo kapitonas Carlas Luebbe

Dar tais pačiais 1936 m. Vokietijos darbo fronto vadas Robertas Ley Hamburgo laivų statyklai pateikė užsakymą pastatyti milžinišką keleivinį laivą. O jau 1937 m. gegužės 5 d. Hamburgo uoste, žuvusiojo W.Gustloffo našlei į laivo bortą sudaužius šampano butelį, buvo iškilmingai pašventintas didžiausias pasaulyje keleivinis okeaninis laineris “Wilhelmas Gustloffas”.

Iš technologinės pusės naujai pastatytas laivas nebuvo kuo nors ypatingas, bet atsižvelgiant į jo patogumus, komfortą bei galimybes gerai pailsėti jis buvo vienas geriausių pasaulyje: 25,5 tūkst. t talpos, 208,9 m ilgio, 23,5 m pločio, 56 m aukščio, dešimties denių. Laivo ekipažą sudarė 417 jūreivių, inžinierių ir technikų, o keleivių šis laivas galėjo plukdyti net 1463. Čia buvo įrengta sporto salė, radijo stotis, liftas, du teatrai, kelios šokių aikštelės, muzikiniai salonai, biblioteka, septyni barai, baseinas.

Beje, Vokietijos piliečiams kelionė laineriu turėjo būti ne tik nepakartojama, bet ir įkandama pagal kainą. Mat penkių dienų kruizas prie Norvegijos fiordų kainavo 60 reichsmarkių (Rm), o 12 dienų išvyka palei Italijos pakrantę – tik 150 Rm (priminsime, kad tuo metu paprasto vokiečio vidutinis mėnesio uždarbis buvo 150–250 Rm).

Pervežta 2 mln. gyventojų

1939 m. rugpjūčio 25 d. “Wilhelmo Gustloffo” kapitonas gavo šifruotą įsakymą nutraukti turistinę išvyką ir skubiai grįžti į Hamburgo uostą. Okeaninis laineris buvo įtrauktas į Vokietijos karinio jūrų laivyno sudėtį ir pertvarkytas į karo ligoninę. Jis buvo skubiai perdažytas balta spalva, pažymėtas Raudonojo Kryžiaus ženklais ir aprūpintas specialia aparatūra. Iki 1940 m. lapkričio 20 d. jame gydytas 3151 sužeistasis, atliktos 347 operacijos.

Tačiau lapkričio 21 d. laivo kapitonui buvo įsakyta švartuotis Dancigo įlankoje Gotenhafeno uoste, o medicinos personalui liepta iš laivo išsikraustyti. Po eilinės rekonstrukcijos “Wilhelmas Gustloffas” gavo naują užduotį – jis tiesiog virto pagalbiniu kreiseriu. Viršutiniame jo denyje buvo sumontuotos priešlėktuvinės patrankėlės, zenitiniai kulkosvaidžiai, laivas aprūpintas giluminių bombų svaidyklėmis. Taigi šis laivas tapo plaukiojančia 2-osios mokomosios divizijos povandeninių laivų ekipažų rengimo mokomąja baze.

Na, o karo pabaigoje Vokietijos vyriausybė buvo priversta pasirūpinti savo piliečių saugumu: ginkluotųjų pajėgų vadovybė parengė gyventojų iš Rytų Prūsijos evakuacijos planą. 1945 m. sausio 21 d. Vokietijos karinio jūrų laivyno vadas įsakė pradėti pabėgėlių evakavimo operaciją kodiniu pavadinimu “Hannibal” – visų laikų stambiausią gyventojų evakuaciją jūros keliu. Per šią puikiai organizuotą operaciją visais įmanomais laivais į Vakarus buvo pervežta daugiau nei 2 mln. gyventojų.

Paskutiniais karo metais Gotenhafeno uostas jau priminė skruzdėlyną, mat į čia tūkstančiais plūdo raudonosios armijos išsigandę pabėgėliai iš Rytų Prūsijos, tikėdamiesi laivais per Baltijos jūrą pasiekti Vokietiją ir Daniją. Būtent tada ir buvo gautas įsakymas parengti “Wilhelmą Gustloffą” sužeistiesiems ir pabėgėliams gabenti į Vokietiją. Nors laivas galėjo priimti tik 1865 keleivius, į jį teko sutalpinti per 10 tūkst. žmonių: pirmiausia 918 Antrojo mokomojo povandeninių laivų diviziono jūreivių, į laivo denį taip pat pakilo 373 merginos iš karinio jūrų laivyno padėjėjų korpuso, 162 sunkiai sužeisti vermachto kariai, “Luftwaffe’s” 88-asis zenitinis pulkas, chorvatų savanoriai ir 4424 frontui netinkami civiliai.

Žuvo keturi tūkstančiai vaikų

1945 m. sausio 29 d. laineris vis negalėjo išplaukti iš uosto, nes buvo labai perkrautas. Išplaukti pavyko tik kitos dienos vakare, kai milžinišką lainerį iš uosto išbuksyravo keturi vilkikai. Taip perkrautas laivas paliko gimtąjį uostą ir išplaukė į tamsią jūrą.

Oras buvo siaubingas: pūtė aštuonių mazgų stiprumo vėjas, snigo, bangavimas siekė šešis balus, šaltis – 20 laipsnių. Artėjo naktis, tūkstančius sušalusių keleivių, sergančių jūros liga, šildė viltis, kad po kelių dienų jie ras prieglobstį ten, kur jiems niekas negrės.

Kad laivas išvengtų susidūrimo su kitais laivais, buvo įjungtos šoninės lempos. Tai buvo paskutinė ir lemtinga klaida.
Laivas nuo kranto jau buvo nuplaukęs 20 mylių, kai sausio 30 d., per 12-ąjį Trečiojo Reicho ir 50-ąjį nacionalinio didvyrio W.Gustloffo gimtadienį, Sovietų Sąjungos povandeninis laivas S-13, vadovaujamas trečio rango kapitono Aleksandro Marineskos, torpedavo vokiečių pasididžiavimą.

Per puolimą pirmoji torpeda sudraskė laivo snapą, antroji pataikė į laivo vidurį baseino lygmenyje, trečioji – į variklių skyrių. Sunkiai sumaitotas laivas pradėjo siųsti pagalbos signalą SOS. Laineryje prasidėjo panika, jis smarkiai pakrypo į kairiąją pusę. Ne visas gelbėjimo priemones ir valtis pavyko nuleisti į vandenį: dalis kranų buvo užšalę, kitos valtys apvirto vos pasiekusios smarkiai banguojančios jūros paviršių. Visi, kurie iššokdavo už borto į jūrą, per kelias minutes sušaldavo negyvai. Šiurpiausias vaizdas buvo žuvusių vaikų kūnelių: visi jie šoko iš skęstančio laivo žemyn galva ir liko gremėzdiškose savo gelbėjimo liemenėse aukštyn kojytėmis. Priminsime, kad per šią tragediją žuvo daugiau nei keturi tūkstančiai vaikų! Tačiau tarp išsigelbėjusių buvo keletas nėščių moterų, kelios tą pačią naktį pagimdė tris vaikus, kuriuos priėmė kareiviai.

Po torpedavimo praėjus 65 min. laineris nuskendo. Beje, tarp žuvusiųjų Baltijos jūros šaltame vandenyje buvo tūkstančiai Mažosios Lietuvos pabėgėlių, iš jų nemažai lietuvių. Po šios nelaimės dar daugelį mėnesių jūra į krantą išmesdavo žuvusiųjų kūnus. Iki 1947 m. jie buvo laidojami Vitominskio kapinėse.

"Veido" archyvas

Laivas “Wilhelm Gustloff” nuskendo per 65 minutes

Žinoma, milijonų karo aukų fone “Wilhelmo Gustloffo” mirtys – lašelis ašarų jūroje. Paskelbti valstybinio gedulo A.Hitleris nesiryžo: juk paskutiniais karo mėnesiais vokiečių tauta ir taip kasdien patirdavo stresą, o paskelbta žinia apie torpeduotą lainerį galėjo sukelti paniką tarp Rytų Prūsijos pabėgėlių. Tylėjo ir sovietinė propaganda…

Iš 10 582 plaukusiųjų laivu išsigelbėti pavyko tik 1252 žmonėms. Po karo dėl šios, kaip taikliai apibūdino anglų istorikai, amžiaus atakos užvirė aršūs ginčai. Tačiau tuo metu tiek Maskva, tiek Berlynas šį įvykį neigė. Po karo Rytų Vokietijoje ši tema buvo tabu, nes ji buvo tabu Sovietų Sąjungoje.

Vienas žymiausių Europos rašytojų, Nobelio literatūros premijos laureatas vokiečių rašytojas Guenteris Grassas 2002 metais parašytame romane-esė “Krabo žingsniu” aprašė paskutiniąsias “Wilhelmo Gustloffo” gyvavimo akimirkas. Šiuo kūriniu rašytojas pradėjo naują, Vokietijoje iki šiol aplenkiamą, bėglių naikinimo temą, kaip rašė literatūros kritikai, “šiurpius to meto įvykius vaizduodamas atsargiai, artėdamas prie jų krabo žingsniu”.