Šiaurės Afrikos diktatoriai gali būti nuversti iš savo ilgamečių sostų, tačiau niekur nedings esminė viso pasaulio problema, tapusi ir viena revoliucijų šiame regione priežasčių: pasaulyje pradeda stigti maisto.

Jau praėjusią savaitę Egipto gatvėse skambėjo ne tik šūkiai, reikalaujantys atsistatydinti prezidentą Hosni Mubaraką, – kartu prasidėjo ir galingi protesto mitingai prieš skurdą ir nedarbą. Panašios nuotaikos tvyro ir revoliucijos apimtame Alžyre, bruzdėti pradedančioje Jordanijoje bei vienoje skurdžiausių Artimųjų Rytų valstybių Jemene. Dėsninga, kad neramumai pirmiausia prasideda ten, kur skirtumai tarp saujelės lobstančių aukščiausių kastų žmonių ir skurstančių masių – milžiniški.

Šiemet rekordiškai pabrangę grūdai Vakarų valstybių žmonių gyvenimą gali pabloginti tik šiek tiek, o skurdžiose šalyje tai tapo paskutiniu, nebepakeliamu lašu, išsiliejusiu radikaliais sukilimais prieš milijardieriais tapusius diktatorius.

Dabartinę agfliaciją (sudurtinis anglų k. žodis iš “agriculture” ir “inflation”, reiškiantis žemės ūkio produktų brangimą) nagrinėjantys analitikai vis dažniau prisimena britų mokslininką Thomą R.Malthusą, dar XIX a. pradžioje perspėjusį, kad žmonių populiacijos didėjimo potencialas viršija žemės produktyvumo galias, ir jau po dviejų šimtmečių žmonės paprasčiausiai pristigs maisto. Jei šios pranašystės pildosi, baisiausia, kad bado baimės užkratas iš Afrikos gali pasiekti Aziją – didžiausias populiacijas išauginusias Kiniją, Indiją, Pakistaną.

Aukso verti grūdai

Kad maistas tapo svarbiu stabilumo elementu, liudija pastarųjų savaičių įvykiai: šiuo metu itin pažeidžiama Alžyro vyriausybė pasaulinėse rinkose nusipirko 800 tūkst. tonų grūdų, Indonezija užsisakė tiek pat ryžių – šie kiekiai kelis kartus viršija jų normalius kasmetinius poreikius. Papildomas grūdų atsargas šiuo metu mėgina sukaupti ir Saudo Arabijos, Libijos, Bangladešo valdžia.

Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija (angl. FAO) paskelbė, kad jos nuo 1990 m. nustatomas pasaulinis maisto kainų indeksas, sudaromas apskaičiuojant 55 būtiniausių maisto produktų kainas, sausį viršijo visų laikų rekordus ir jau pralenkė 2008 m., kai ekonomikos bumas kainas buvo iškėlęs iki neregėtų aukštumų. Grūdai, lyginant 2010 ir 2011 m. pradžią, jau yra pabrangę 39 proc.

FAO paragino šalių vyriausybes nekelti dar daugiau panikos rinkose ir nepirkti maisto produktų atsargų milžiniškais kiekiais – tai tik dar labiau didina ir taip dideles jų kainas. Tačiau prie revoliucijų slenksčio stovinčių šalių lyderiams tokie vakarietiški mandagumai – nė motais.

Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy dėl nežmoniško maisto produktų brangimo apkaltino investicinių fondų spekuliantus ir paragino Europos Komisiją ištirti neleistinas schemas. Tačiau EK jokių įrodymų nerado ir tegali konstatuoti tai, ką jau anksčiau yra paskelbęs Tarptautinis valiutos fondas, JAV ir Didžiosios Britanijos vyriausybės: nėra įrodymų, kad biržose būtų daroma kas nors tokio neleistino, ko nebuvo pastaruosius dešimtmečius. Norėdamas padaryti didesnę įtaką viso pasaulio maisto pasiūlos ir paklausos balansui, spekuliantas turėtų supirkinėti neįsivaizduojamai milžiniškus jo kiekius – tokių pajėgumų turi nebent vyriausybės, o kai kuriose šalyse jos, kaip minėta, dėl karo savo teritorijoje jaudinasi labiau nei dėl tvarkos pasaulio biržose.

Dabartinę pasaulinės maisto produktų rinkos krizę sukėlė keli nepalankiai sutapę veiksniai: blogiausias per pastaruosius 130 metų derlius Rusijoje ir visame Juodosios jūros regione, vėliau – nepaliaujami lietūs Kanadoje, sausros Argentinoje ir prastas derlius JAV.

Per mažai dirbamos žemės

Esama ir rimtesnių problemų, kurios nesibaigs, sulaukus geresnio metinio derliaus, – net jeigu tokio ir būtų įmanoma sulaukti, turint galvoje klimato kataklizmus. Žmonių skaičius pasaulyje per metus padidėja 73 milijonais; Pasaulio bankas pripažįsta, kad jau išseko žemės ūkio produktyvumo didinimo potencialas, o naujų išradimų nebegimsta; Azijoje sparčiai plečiasi vidurinė klasė, valganti jau nebe grūdus, o mėsą, kurios kilogramui išauginti reikia 3–5 kg grūdų; trečdalis JAV javų pasėlių pastaraisias metais buvo paversta biodegalų pramonės aruodu; milžiniškais tempais auganti Azijos populiacija nebenori likti kaimuose ir skurdžią žemdirbio kasdienybę yra linkusi keisti į miestiečio gyvenimą; Kinijai stinga vandens išteklių pačiai labiau plėtoti žemdirbystę.

Ar pasaulis galėtų išvengti bado grėsmės? Ko gero, taip, jei ją suvoktų ir adekvačiai įvertintų valstybių vadovai, dabar neskiriantys pakankamo dėmesio žemdirbystei. Pavyzdžiui, visoje buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje dirbamos žemės plotai yra sumažėję 30 mln. ha, palyginti su Nikitos Chruščiovo valdymo metais (iš viso pasaulyje yra 1,5 mlrd. ha dirbamos žemės), o bendras šios teritorijos žemės ūkio produktyvumas tesiekia pusę vakarietiškojo. Milijonai hektarų potencialiai dirbamos žemės tebedirvonuoja Brazilijoje ir Afrikoje, kur praktiškai neįmanoma susitvarkyti žemės nuosavybės dokumentų.

Tačiau gal jau laikas pripažinti, kad lengvo derliaus laikai baigėsi?