Šiaurės Kaukazo respublikose rugpjūčio pabaigoje nuvilnijusi terorizmo banga priminė, kad Rusijos mėginimai galutinai palaužti net ir silpstantį islamistų separatizmą – kol kas bevaisiai.

Praėjusį šeštadienį Čečėnijoje buvo nušauti keturi Baškirijos policininkai. Sekmadienį Ingušijoje per policininko laidotuves nugriaudėjus sprogimui žuvo aštuoni žmonės, penkiolika sunkiai sužeista. Tą pačią naktį kaimyniniame Dagestane nežinomi asmenys atakavo šiitų mečetę ir sužeidė dar aštuonis žmones. Pirmadienį Dagestane vėl įvykdytas išpuolis – apšaudžius kariuomenės konvojų, kurį lydėjo policijos pajėgos, buvo sužeisti mažiausiai du policijos pareigūnai.
Po šių įvykių Ingušijos vadovas Junus-Bekas Jevkurovas, kurio kadencija baigiasi kitais metais, ir toliau aiškino, kad regione dėl jo puikaus vadovavimo pogrindinis islamistų pasipriešinimas slopsta, o terorizmas naikinamas su šaknimis. Esą jei ir įvykdomas vienas kitas išpuolis, tai tik signalas, kad artėja nauji rinkimai. Tai neva įrodo net ir faktas, kad išpuoliai Čečėnijoje, Ingušijoje ar Dagestane nėra susiję vienas su kitu ir nebuvo organizuojami centralizuotai.
Dagestano politologas Enveras Kisrijevas tą pačią padėtį mato visai kitomis akimis. Jo nuomone, išpuolių pagausėjimas kaip tik byloja, kad padėtis Kaukaze pastaruoju metu tampa vis chaotiškesnė, o regiono lyderiai tik imituoja sėkmingą kovą su teroristais.
Vis dėlto reikia pripažinti, kad teroristiniai judėjimai tikrai nebėra tokie centralizuoti kaip anksčiau, o nemažai islamistų lyderių yra nukauta arba suimta. Tačiau pavienes grupuotes tai tik skatina dar labiau triukšmauti – joms svarbu, kad ingušai, čečėnai ar dagestaniečiai būtų nuolat maitinami revoliucinėmis idėjomis ir neprarastų tikėjimo dėl jų nepriklausomybės kovojančiais “miško broliais”.
O to tikėjimo, bent jau politologo Ruslano Kutajevo nuomone, nė kiek nestinga. Netgi priešingai, pastarųjų savaičių išpuoliai, jo nuomone, rodo radikalių islamistų nuotaikų pokyčius: jie jaučia silpstančią Kremliaus įtaką gyventojams (ne tik Kaukazo, bet ir visos Rusijos) ir tiki, kad bent jau musulmoniškas jaunimas yra jų pusėje.

Silpnumas ar stiprybė?

Į klausimą, ar Kaukazo separatistų jėgos silpsta, ar kaip tik įgauna daugiau pasitikėjimo savo jėgomis, atsakyti mėgina ir garsus Rusijos žurnalistas, “Radio svoboda” bendradarbis, kadaise Čečėnijoje įkaitu laikytas Andrejus Babickis. Jis pabrėžia, kad bendra tendencija yra teroristinių išpuolių Kaukazo regione mažėjimas, kuris rodo ir pogrindinės veiklos traukimąsi.
Žinoma, galima žvelgti į visą šį regioną bendrai ar nagrinėti padėtį kiekviename Šiaurės Kaukazo regione atskirai, tačiau nereikia pamiršti, kad sprogimas vienoje respublikoje gali „detonuoti” visą regioną. Todėl kai kalbama, jog Maskva turi problemų dėl Čečėnijos, Ingušijos ar Dagestano, tai iš esmės reiškia, kad Maskva turi problemų, susijusių su visu regionu. (…)

Tikrieji Rusijos “reitingai”

Rusija Šiaurės Kaukaze niekuomet nesijautė užtikrintai – Stalino laikais pasipriešinimą sukėlė dirbtinis sienų nustatymas, gyventojų trėmimai ir rusifikacija. Vėliau, sovietiniais metais, pasipriešinimas buvo suramdytas jėga, bet nepasitenkinimas dėl to niekur nedingo. Visi šie neišspręsti klausimai Čečėnijoje daugybę kartų prasiveržė ginkluoto pasipriešinimo pavidalu, o Kremliaus sprendimai lėmė tai, kad čia kilo du karai, ir antrasis, galima sakyti, taip ir liko nepasibaigęs: Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ėmėsi Čečėnijos pasipriešinimą „močit v sortire” – tai sunkiai į lietuvių kalbą išverčiamas posakis, kuris labiau pritinka kalėjime sėdinčiam kriminaliniam nusikaltėliui, o ne šalies vadovui.
Tokios politikos rezultatas – nacionalinio Čečėnijos pasipriešinimo faktinis sunaikinimas, visą valdžią respublikoje atidavus į Ramzano Kadyrovo rankas. Šis yra tikras smogikas, be jokių sentimentų galabijantis visus nepaklusniuosius. Jis, pavyzdžiui, be skrupulų susodino į kalėjimą visus, mėginusius dalyvauti mitinguose už demokratinius Rusijos rinkimus. Paradoksas, bet Čečėnijoje V.Putino partija “Vieningoji Rusija” parlamento rinkimuose gavo 99,9 proc. balsų – nuoširdžiu čečėnų balsavimu to tikrai nepavadintum. (…)

Padės investicijos?

Vis dėlto Kremlius suvokia, kad krizė Šiaurės Kaukaze tęsiasi tikrai per ilgai, o jėga jos numalšinti niekaip nepavyksta. Tad V.Putinas prisiminė seną gerą meduolio ir botago metodą. Meduolis šiuo atveju – didžiulės investicijos, kurios turėtų pagyvinti Šiaurės Kaukazo ekonomiką o kartu sukurti palankesnes sąlygas vietos gyventojams bei užtikrinti didesnį jų lojalumą Rusijos lyderiams.
Vienas tokių sumanymų – ne kur kitur, o Šiaurės Kaukaze kurti Rusijos “Silicio slėnį”. Tiesa, jo statybą finansuos vietinė valdžia bei privatūs verslininkai, bet, žinoma, ne be Kremliaus paramos. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” Nr. 35, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.