"Scanpix" nuotr.

Gegužės 31 d., antradienį, pranešta apie Šiaurės Korėjoje, netoli rytinio šalies miesto Vonsano, atliktą raketinės ginkluotės bandymą. Manoma, kad paleista vidutinio nuotolio raketa „Musudan“, galinti nešti branduolinį užtaisą. Nors bandymas nesėkmingas (raketa susprogo kelios sekundės po pakilimo), tarptautinė bendruomenė su didėjančiu nerimu stebi, kaip neprognozuojamas Šiaurės Korėjos režimas intensyviai plėtoja branduolinę programą.

Vaiva Sapetkaitė, geopolitika.lt

Bandymų virtinė

Jei, kaip manoma, atliktas vidutinio nuotolio (apie 3 000 km) balistinės raketos „Musudan“ tipo bandymas, vadinasi, sėkmės atveju Šiaurės Korėja galėtų pasiekti ne tik regiono valstybes, bet ir JAV Aliaskos valstijos pakraštį ar galbūt net jos karines bazes Guamo saloje (pusiau autonomiškoje neinkorporuotoje JAV teritorijoje). Kadangi branduolinį užtaisą galinti nešti „Musudan“ raketų sistema mobili, tai gerokai sumenkintų JAV galimybes sunaikinti raketą prieš paleidimą.

JAV žvalgybos vertinimu, kol kas realūs Šiaurės Korėjos šansai pasiekti jų teritoriją yra menki, tačiau jau kitą dieną po nepavykusio „Musudan“ paleidimo paskelbta apie raketų gaudyklių siuntimą į Guamą.

Jei jie skirs laiko gilintis į duomenis ir nežudys mokslininkų, kurie susimovė, gali išsiaiškinti, kur suklydo.

Vašingtonas mano, kad į Šiaurės Korėjos ginkluotės bandymų suintensyvėjimą būtina žiūrėti rimtai. Šalies prezidentas Barackas Obama, tuo metu kaip tik besilankantis šio regiono valstybėse, komentavo paprastai: „Net jei bandymai nepavyksta, jie kažko išmoksta.“

Tam antrina ir Strateginių ir tarptautinių studijų centro atstovas dr. Thomas Karako: „Jei jie skirs laiko gilintis į duomenis ir nežudys mokslininkų, kurie susimovė, gali išsiaiškinti, kur suklydo.“

Šis Šiaurės Korėjos raketos bandymas – ketvirtas pastarosiomis savaitėmis. Balandį užfiksuotos dar trys tokios raketos nesėkmės. Be to, prieš tai (sausio 7 d.) atliktas vandenilinės bombos bandymas, o lygiai po mėnesio paleista ir nešančioji raketa su dirbtiniu Žemės palydovu. Tai vėlgi sukėlė tarptautinės bendrijos pasipiktinimą ir pažeidė Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nutarimus, mat nesunku suprasti, jog tai tėra priedanga draudžiamiems didelio nuotolio raketų bandymams.

Uno pomėgis žaisti su ugnimi

Savo nutrūktgalvišku elgesiu režimo vadovas Kim Jong Unas supykdė net ir artimiausią (tiksliau, vienintelę) regioninę sąjungininkę Kiniją. Nors jos užsienio reikalų ministras Wang Yi skatina išsaugoti status quo ir visas puses susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, galinčių didinti įtampą Korėjos pusiasalyje, Kinija nepatenkinta. Ji pritaria, kad Šiaurės Korėjos branduolinė programa turi būti sustabdyta, ir palaiko tarptautinės bendruomenės sankcijas. (Tiesa, dalis analitikų kritikuoja, kad Kinijos retorika skambesnė nei tikroji jos pozicija).

Kinija kaltinama dviveidiškumu ir susimokymu su kitomis priešiškomis valstybėmis prieš Šiaurės Korėją. Esą Kinija pabūgo, kad jos ilgam dominavimui regione bus mestas iššūkis.

Vis dėlto realiam Kinijos pykčiui pretekstų netrūksta. Pavyzdžiui, kai balandį per Vašingtone vykusį Branduolinio saugumo viršūnių susitikimą Kinijos prezidentas Xi Jinpingas patvirtino norą, kad Šiaurės Korėjos branduolinė programa būtų stabdoma, ir pakartojo pritarimą sankcijų įgyvendinimui, pastaroji maištaudama jau po kelių valandų į jūrą paleido trumpo nuotolio raketą, o Darbininkų partija, visiškai pavaldi vadui, paskleidė laišką, – tiesa, jo autentiškumas dar nepatvirtintas, – kuriame Kinija kaltinama dviveidiškumu ir susimokymu su kitomis priešiškomis valstybėmis prieš Šiaurės Korėją. Esą Kinija pabūgo, kad jos ilgam dominavimui regione bus mestas iššūkis.

„Visi Partijos nariai ir darbininkai privalo prisidėti prie Kinijos spaudimo schemų sutrypimo, pasitelkiant atominę audrą dėl jos socializmo išdavystės“, – skelbiama Seule įsikūrusio portalo „Daily NK“ puslapyje perspausdintame laiške.

Kinija – didžiausia Šiaurės Korėjos prekybos partnerė, tai iš jos ši šalis gauna daugiausia energijos išteklių, maisto ir net ginklų. Kinija daug prisidėjo, kad fantasmagoriškas izoliuotas Pchenjano režimas išsilaikytų, ir priešindavosi tarptautinės bendruomenės norui taikyti jam griežtas sankcijas. Koks turi būti kvailas, kad taip erzintum šį Rytų drakoną? Žinoma, tai gali būti tik įprasta „nekalta“ Šiaurės Korėjos propaganda, skirta vien vidiniam vartojimui, o laiškas (jei jis tikrai autentiškas) tiesiog pateko į rankas, į kurias neturėjo patekti.

Ginkluojamasi norint draugauti?

Pirmieji branduolinės ginkluotės bandymai Šiaurės Korėjoje įvyko dar 2006 m. (iš tarptautinės branduolinio ginklo neplatinimo sutarties ji pasitraukė 2003 m.). Didžiaisiais priešais buvo įvardintos „imperialistinės“ JAV ir korėjiečių „suvienijimui besipriešinanti“ Pietų Korėja.

Nors pasaulis pripratęs prie karingos ir pompastiškos šio nykštuko retorikos bei išsišokimų, ignoruoti branduolinę valstybę būtų itin kvaila. Remiantis „Bulletin of the Atomic Scientists“ ir JAV Nacionalinės žvalgybos informacija, 2006 m. Šiaurės Korėjos atominis pajėgumas buvo mažesnis už 1 kilotoną, 2009 m. – jau apie 2, o 2013 m. pasiekė 7 kilotonas. Palyginimui – 1945 m. ant Hirošimos buvo numesta 13, o ant Nagasakio – 21 kilotonos galios atominės bombos.

Mintis tokia: jei nori, kad su tavimi skaitytųsi, į taikos derybas ateik su grėsmingu karinės jėgos užnugariu.

Britų žiniasklaidos atliktoje grėsmių analizėje iškeliama įdomi mintis, kad Šiaurės Korėja nori pagerinti santykius su savo didžiuoju priešu JAV ir pasiekti taikos susitarimą. Tada kam taip sparčiai ginkluotis ir erzinti tarptautinę bendruomenę? Dėl to, kad sunkiasvoriai žaidėjai į šį diktatorių komiška šukuosena pradėtų žiūrėti rimtai. Mintis tokia: jei nori, kad su tavimi skaitytųsi, į taikos derybas ateik su grėsmingu karinės jėgos užnugariu.

Bent jau taip iš šono nelogiškus Šiaurės Korėjos veiksmus aiškina kai kurie tarptautinių santykių ekspertai. „Kai kuriais atvejais grasinimai orientuojami į tai, kad būtų patekta į Baltųjų rūmų radarą, nes šie stengiasi ignoruoti Šiaurės Korėją. Pchenjanas siunčia žinutę: jūs negalite mūsų palaužti, mes neatsitrauksime, privalote su mumis tartis“, – mano profesorius Johnas Delury.

Pietų Korėja keičia politiką

Vis dėlto Šiaurės Korėjos branduolinė grėsmė regione traktuojama rimtai. Tai puikiai iliustruoja besikeičiantis Pietų Korėjos, kuriai šiame didelių statymų lošime tenka prasčiausios kortos, elgesys. Anksčiau ji į Šiaurės Korėjos išsišokimus žiūrėdavo palyginti ramiai, o dabar prezidentė Park Geun-hye suteikė leidimą karinėms pajėgoms atsakyti kur kas didesne jėga, jei Šiaurės Korėjos kariai bandytų veržtis per abi valstybes nuo 1948 m. skiriančią 250 km ilgio ir 4 km pločio demilitarizuotą zoną. Skaičiuojama, kad 100 km atstumu nuo jos yra sutelkta apie 65 proc. visų Šiaurės Korėjos karinių dalinių ir per 80 proc. jos turimos šaudomosios galios.

Jei Pchenjanas išvystys savo branduolinę ginkluotę, tai pažeis nusistovėjusį ir tam tikrą stabilumą užtikrinantį status quo. Apie kokią pusiausvyrą ar derybas galima kalbėti, jei ant tavo sostinės su 10 mln. gyventojų gali bet kada nukristi atominė bomba?

Nors Šiaurės Korėja savo pietinei kaimynei kartkartėmis vis pasiūlo santykius šiltinti, ji neslepia, kad pusiasalio suvienijimas – vienas jos prioritetų. Žinoma, Šiaurės Korėja tai įsivaizduoja ne kaip susijungimą, o kaip prijungimą.

Šiame kontekste svarstomas ir kitas aspektas: jei pavyktų sukurti branduolinę ginkluotę, siekiančią JAV teritoriją, ar tai netaptų svertu, atgrasančiu JAV ginti šią savo regiono sąjungininkę? Ne paslaptis, kad, kai reikia rinktis, vertybės ar saugumas, dažnai pasirenkamas pastarasis.

Nors įtampa didėja, reali branduolinio ginklo panaudojimo galimybė vis dėlto laikoma minimalia.

Aišku, Šiaurės Korėja yra pareiškusi, kad branduolinę ginkluotę naudos tik gynybos tikslais… Tad gal dėl to ne tik Pietų Korėja, bet ir kitos šalys, pavyzdžiui, Japonija, susiduria su padažnėjusiomis provokacijomis? Nors Japonija nėra tokia „nusikaltusi“ kaip Pietų Korėja ar JAV, prisiminkime, kad po Antrojo pasaulinio karo JAV ir Japonija sudarė saugumo aljansą. Kitaip tariant, už Japonijos pasižadėjimą niekada nekurti sausumos pajėgų, karinio jūrų laivyno ir karinių oro pajėgų JAV įsipareigojo pasirūpinti šios sąjungininkės saugumu. Teoriškai žiūrint, veiksmais prieš Japoniją galėtų būti siekiama išprovokuoti JAV atsaką.

Dar viena detalė: kartais Šiaurės Korėja mėgsta karingai sureaguoti ne tik į provokacijas, bet ir į „provokacijas“. Kitaip tariant, pastangos neeskaluoti įtampos gali būti beprasmės, o Park Geun-hye griežtesnio atsako politika netgi tapti dėkinga proga. Kita vertus, nors įtampa didėja, reali branduolinio ginklo panaudojimo galimybė vis dėlto laikoma minimalia – žvelk, kaip nori, bet koks tolesnis scenarijus vestų prie Šiaurės Korėjos režimo pabaigos.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. birželio 29 d.