Įsivaizduojate, koks šaršalas kiltų, jeigu kurioje nors iš Europos sostinių siautėjantys dešinieji, skustagalviai ar, neduok Dieve, nenonaciai bei jiems prilygintieji riaušių metu nužudytų tris nekaltus žmones, o tos šalies vyriausybė tik švelniai papriekaištautų? Europos ir JAV žiniasklaida sprogtų iš pasipiktinimo, amerikiečiai grasintų visomis įmanomomis ekonominėmis sankcijomis, žydų organizacijos primintų, kad nuo tokio nuolaidžiavimo prasidėjo holokaustas, Kremlius maurotų apie Rytų Europos revanšistų pastangomis atgimstantį Europos fašizmą.

Bet štai Atėnuose prieš labai kuklią vyriausybės taupymo programą sukilusių profsąjungų, komunistų bei raudonųjų anarchistų riaušių metu gyvi buvo sudeginti trys banko tarnautojai, tarp jų nėščia moteris, o pasaulyje – ramu. “Graikų protestai virsta siautėjimu”, – droviai skelbia CNN, o peržiūrėdamas informacinių agentūrų pranešimus net nesuprasi, kas kaltas dėl aukų – komunistuojantys banditai ar teisėtvarkos pajėgos? Iš kur tie dvejopi standartai?

Viena vertus, visos tos siautėjančios kairuoliškos visuomenės šiukšlės daugumai žiniasklaidininkų yra “socialiai artimos”, nes šių dienų pasaulinė žiniasklaida savo politiniais požiūriais yra jei ne raudona, tai bent jau rožinė. Kita vertus, Europa ir JAV dreba, kad griežtesnis Graikijos profsąjungų bei komunistų pasmerkimas gali sukelti dar didesnę riaušių bangą, tuomet Graikijos vyriausybės taupymo planai žlugs, Graikija bankrutuos, o įkandin jos žlugs visa euro zona ir netgi pati Europos Sąjunga. Ir tai ne koks juodasis scenarijus, o vienas labiausiai tikėtinų. Baltasis scenarijus išsipildys, jeigu viskas pasibaigs tik Graikijos gelbėjimu bei Portugalijos ir Ispanijos pabarimu, padidinant skolinimo joms procentą.

Europos pietiečių – graikų, italų, ispanų, portugalų įprotis daugiau tingėti, mažiau dirbti, labiau mėgautis gyvenimu ir dykaduoniauti, nei žiniomis ir prakaitu pelnyti duoną, nuo seno žinomas. Kol jie tai darė savo sąskaita, niekam galvos neskaudėjo. Bet kai jie tapo pirma ES, paskui euro zonos nariais, jų įprotis veltėdžiauti virto pagrindinių pasitikėjimo euru variklių – dorai dirbančių europiečių, pirmiausia vokiečių, prakeiksmu.

Šiandieną vokiečių rinkėjai visiškai teisėtai klausia savo politikų: už kokias nuodėmes mes turime mokėti tinginių graikų skolas, jei jie net nesiruošia rimtai taupyti? Ar ne geriau būtų mesti velniop tą eurą, grįžti prie tvirtos vokiškos markės ir draugauti ne su ES skurdžiais ir veltėdžiais, o su gamtos išteklių turtinga Rusija, kuri kartu siūlo ir milžinišką rinką vokiškoms prekėms?

Žinant tokias vis labiau Europą gąsdinančias vokiečių nuotaikas, rusiškos graikų anarchistų dujokaukės įgyja visai kitokią prasmę.