Vilniaus merui Artūrui Zuokui, ko gera, nebeverta vargintis, plėtojant savo partijos TAIP tinklą kituose Lietuvos miestuose ir švaistant pinigus pasirengimui Seimo rinkimams. Nors šildymo sezonas Vilniuje dar tik įpusėjo, tikimybė, kad A.Zuoko rinkėjai Vilniuje pakartos savo pernykštį pasirinkimą, padarytą per savivaldybių tarybų rinkimus, ir vėl skirs balsus mero partijai, spėriai artėja prie nulio. To paties žymens link krypsta ir visa Vilnius mero politinė karjera.
Pernai balandį, po aistringų kovų A.Zuokui vėl išsikovojus sostinės vadovo postą, teigiamai vertindamas šį įvykį rašiau: „A.Zuokas dabar gavo galimybę darbais reabilituotis ir visos visuomenės, ne tik savų rinkėjų, akyse susigrąžinti gero politiko reputaciją. Jeigu jam nepavyks ir per trečiąją kadenciją sostinės vadovo poste jis susimaus lygiai taip pat, kaip susimovė Seime, galės daugiau nebesikankinti politikoje ir grįžti į verslą.“
Devyni mėnesiai nepraėjo, o A.Zuoko reputaciją tiek apkritai vilniečių, tiek, kas politikui svarbiausia, jo rinkėjų akyse išgelbėti galėtų nebent nuo Vilniaus arkikatedros stogo prabilusios šventųjų statulos. Ir tai dar klausimas, ar gruodžio mėnesio sąskaitų už šildymą priblokšti vilniečiai jomis patikėtų, – taigi marmurinei statulai šaltis nekenkia, vadinasi, ir objektyviai vertinti miesto savivaldybės darbo jos nepajėgtų.
„Vilniaus energijos“ išrašytų sąskaitų sumos daugumą atidavusiųjų savo balsus už A.Zuoką (daugiausia jaunesnius, aukštesnio išsilavinimo, labiau pasiturinčius vilniečius, sugebančius spręsti vadovaujantis savo galva, o ne žiniasklaidos brukamomis klišėmis) labiausiai nustebino todėl, kad dar rudens pradžioje vyravo įsitikinimas – šį, priešrinkiminį, šildymo sezoną savivaldybių politikai paskutines kelnes nusimaus, bet neleis kelti kainų, antraip rudenį rinkėjai išrašys tokias sąskaitas, kad maža nepasirodys.
Tą patį teko girdėti ir iš kelių Seimo narių rugsėjo pradžioje, kilus skandaliukui dėl prezidentės siūlomų Šilumos įstatymo pataisų, turėjusių sumažinti šildymo sąnaudas bent jau didmiesčiuose. „Net Zuokas neleis „Rubiconui“ šito daryti, jis juk ne savižudis“, – naiviai manė vienas Vilniaus mero asmeniškai nekenčiantis konservatorius.
Apsiriko – A.Zuokas ėmė ir atliko viešą politinį charakirį šilumos skaitikliu, o dabar ICOR besivadinančio buvusio „Rubicono“ vadai jam asistavo. A.Zuoko elgesys, atvirai stojant vilniečius niekine ir tik juoką keliančia reklama „mes visi kaimynai“ maitinančios „Vilniaus energijos“ pusėn, buvo toks nerealus ir toks netikėtas, kad iš karto pagimdė krūvą įvairiausių sąmokslo teorijų.
Bene tikroviškiausiai skamba ta, jog A.Zuokas tikėjosi, kad sumokėję kosmines sąskaitas už lapkritį ir gruodį vilniečiai pasijus lengviau, jeigu nuo sausio ar vasario jos sumažėsiančios atšaukus „Imbraso mokestį“. O nuopelnus už rinkimų kampanijos metu žadėtą šildymo kainos sumažėjimą 18 proc. prisiimsiąs A.Zuokas. Na, o jam palanki žiniasklaida visą kaltę už išaugusias sąskaitas suvers konservatoriams ir jų energetikos ministrui Arvydui Sekmokui, kuris esą erzina „Gazpromą“, tai šis ir keliąs dujų kainas. Ta žiniasklaida, kuri neremia A.Zuoko, palaikysianti neutralitetą mainais į „Vilniaus energijos“ reklamos užsakymus.
Jeigu iš tiesų taip planuota, tenka pripažinti, kad ir pats A.Zuokas, ir jo „piarščikai“ visiškai prarado tikrovės jausmą. Mat įrodinėti, kad „Vilniaus energijos“ vadukai ir juos ginantis meras, kalbėdami apie šildymo kainų šuolį, sako tiesą, jiems teko ne apskritai vilniečiams, o A.Zuoko rinkėjams, kurie, kaip minėjome, patys sugeba susirinkti duomenis ir padaryti išvadas. Ne A.Zuoko naudai. Dar svarbiau, kad (dabar jau buvę) A.Zuoko rinkėjai nėra pasyvūs žiniasklaidos vartotojai, bet patys kuria informacinį lauką naudodamiesi savo tinklaraščiais ir socialiniais tinklais. Iš kurių paskui ta pati žiniasklaida semiasi informacijos, ko klausti mero ir apie ką klausti.
Kai doroti A.Zuoką ir „Vilniaus energiją“ ėmėsi tokios lietuviškos blogosferos legendos, kaip „Commonsensas“, „Rokiškis“, „Skirtumas“, kai dujų kainų įtaką šilumai ėmė komentuoti šios srities profesionalas „Nemunas“, o „Facebooke“ stichiškai susiformavo grupė „Vilniaus energija“ užkniso juodai“, kurios autorius netrukus ėmė kalbinti televizija, sostinės mero „piarščikams“ teliko eiti gerti kavos, nes jų pastangos jau nieko nebekeičia.
Ką tai reiškia A.Zuoko ir jo partijos ateičiai? 2008-aisiais 5 proc. minimumas, reikalingas tuomet A.Zuoko vadovautai Liberalų ir centro sąjungai patekti į Seimą, buvo 66 tūkst. balsų. Iš jų 24 tūkst. sunešė vilniečiai. Pernai per savivaldybių rinkimus A.Zuokas Vilniuje gavo 34 proc. balsų. Kadangi per praėjusius trejus metus jis sugebėjo prarasti partiją, trūkstamus iki 5 proc. barjero 30–35 tūkst. balsų (vargu ar šiemet reikės mažiau nei 2008-aisiais) jam reikėtų susirinkti per visą Lietuvą, o tai netgi šiltnamio sąlygomis ne juokų darbas. Juk dabar Kaune ar Klaipėdoje (kartu paėmus liberalams duodančiuose apie 30 tūkst. balsų) A.Zuoko oponentams pakaks užklijuoti ant jo reklamos tipiškos vilniečio sąskaitos už šildymą kopiją. Rafinuoti sadistai galės šalia dar priklijuoti nuo savivaldybių rinkimų užsilikusią A.Zuoko skrajutę su pažadu sumažinti šildymo kainą 18 proc. To pakaks, ypač kad Vilniuje A.Zuokas būtųjų 34 tūkst. balsų tikrai nebegaus.