M. Dulinsko nuotr.

Kelionės. Vieni keliautojai Australijoje laksto it akis išdegę, bandydami per dvi savaites skersai išilgai išnaršyti žemyną, kiti visą mėnesį skiria vienam Sidnėjui ir neskubėdami mėgaujasi šio miesto dvasia.

Susiruošus į Australiją galima įnikti į storiausius kelionių gidus ar tinklalapius, kuriuose aprašomas kiekvienas turistinis objektas ar niekur kitur nesutinkami floros bei faunos atstovai, ir tada iš tūkstančio punktų privalomų pamatyti dalykų bandyti atsirinkti labiausiai patinkančius. Tačiau yra paprastesnis būdas – paklausti vietinių gyventojų, ką jie rekomenduotų pamatyti ir patirti. Būtent taip svečioje šalyje elgiasi fotografas Mindaugas Dulinskas.

„Keliaudamas nesivadovauju kelionių gidais arba įspūdingiausių vietų, kurias privalu visiems pamatyti, dešimtukais. Man svarbiau pabendrauti su žmonėmis, pajusti, kuo jie gyvena, ir apsvarstyti, ar pats taip sugebėčiau gyventi, ar toks gyvenimo būdas man būtų priimtinas. Antras man svarbus dalykas – fotografija. Taigi mano miesto įdomybių paieškos prasideda ne nuo to, kur pailsėti ar kokiame paplūdimyje pagulėti, o pasižiūriu, kas kokių nuotraukų yra paskelbęs internete, ir pagal tai atsirenku, ką man būtų įdomu pafotografuoti“, – pagrindinius savo kelionių principus apibrėžia Mindaugas, mėnesį skyręs pažinčiai su Sidnėjumi ir jo apylinkėmis.

Fotografas prisipažįsta, kad jam masinio turizmo šalyse nepatinka, nes vietiniai turistus priima kaip konvejeriu. Atvažiuoja nauja partija, tai jiems reikia parodyti šitą, dar tą, ir viskas, jau nekantriai laukiama naujos partijos. Kad išvengtų tokio vietinių elgesio, keliautojas linkęs rinktis rečiau lietuvių lankomas šalis, kuriose gyvenantys žmonės nežinotų, kaip ištarti žodį „Lietuva“, klaustų, kur yra atvykėlio tėvynė, ir visiems būtų įdomu bendrauti.

Tačiau Sidnėjus – turistų iš Amerikos, Kinijos, Vokietijos, Šveicarijos ar Prancūzijos gausiai lankomas miestas. Ar keliautojas nejautė diskomforto pasirinkęs tokį miestą?

„Na, Sidnėjuje ne tik daug turistų, bet ir labai daug gyventojų, kurie yra atvykę iš kitur, tačiau šiame mieste įsikūrę ilgesniam laikui, – būtent su tokiais žmonėmis aš daugiausia ir bendravau. Šis miestas ypatingas tuo, kad net turistų armijos neužgožia čia tvyrančios laisvės būti savimi“, – sako Mindaugas.

Vis dėlto žmonės vaikšto šypsodamiesi ir nebijo užkalbinti praeivių, o ir patys mielai leidžiasi į kalbas, jei juos pašnekini. Kitas pavyzdys – per pietus solidūs kostiumuoti vyrai ir moterys eina į parkus ir susėdę sau ramiai pietauja. Tai retas vaizdas Lietuvoje. Dar sakoma, kad Sidnėjuje daugiausiai iš visų didmiesčių gyvena homoseksualių žmonių. Ir visai nesvarbu – rytas ar vakaras, jie nesidrovi ir nebijo viešai vaikščioti susikibę už rankų ar pasibučiuoti.

„Tas savotiškas laisvės jausmas man buvo labai įdomus ir žavintis. Galėtų ir pas mus būti tokia laisvė, kad žmonės jaustųsi visiškai nesuvaržyti ir nesibaimintų, jog kažkas nufotografuos ir kur nors parodys“, – svarsto Mindaugas.

Nors Sidnėjus – milžiniškas miestas, kuriame gyvena beveik 5 mln. žmonių ir dar per metus aplanko kelios dešimtys milijonų turistų, Mindaugą nustebino ideali švara ir tvarka. „Labai tvarkingas miestas. O jo švara nuolat rūpinamasi. Eini vakare ar naktį pasivaikščioti ir matai, kaip darbuotojai kruopščiai šluoja ir plauna šaligatvius“, – sako keliautojas.

Sidnėjuje, kaip ir visoje Australijoje, atstumai milžiniški, ir, rodos, be automobilio čia neišsiversi, tačiau, pasak Mindaugo, yra priešingai. Didmiestyje sukurta itin patogi viešojo transporto sistema: tarp miesto dalių gali keliauti keltais, traukiniais, metro ar autobusais. Viskas organizuota taip, kad keleiviams būtų patogu. Be to, gyventojai skatinami mieste nevažinėti automobiliais.

„Jei tu septynis kartus per savaite pasinaudoji viešuoju transportu, autobusais, keltais, traukiniais ar metro, tai kurį laiką gali važinėti nemokamai. Pavyzdžiui, jei nuo pirmadienio iki trečiadienio mokėjai už kelionės bilietus, tai nuo trečiadienio iki sekmadienio tau visos kelionės nemokamos. Todėl keliaujant savaitės išlaidos viešajam transportui gali siekti šiek tiek per 20 eurų“, – pasakoja keliautojas.

Jis atkreipė dėmesį ir į tai, kad jei autobusas važiuoja puspilnis, tai vairuotojas į jį žmonių daugiau neįleidžia, mat tada keleiviams bus nepatogu, nes teks keliauti susigrūdus. „Lietuvoje tai sunkiai įsivaizduojamas dalykas“, – lygina Mindaugas.

O ką vis dėlto tiesiog privalu pamatyti Sidnėjuje? Vienas dažniausiai fotografuojamų turistinių objektų yra Sidnėjaus (o gal ir visos Australijos) simboliu vadinamas Operos teatras, pastatytas 1958–1973 m. Moliusko kiautą, lotoso žiedą ar lengvas vėjo išpūstas bures primenantys skliautai kyla į 67 metrų aukštį ir ypač gražiai atrodo iš įlankos pusės naktį.

Simboliška, kad teatras pastatytas ten, kur 1788 m. sausio 26 dieną kapitonas Arthuras Phillipas išlaipino 1500 tremtinių ir kalinių – pirmuosius europiečius, kurie apsigyveno šiame žemyne. Nuo pirmųjų jų žingsnių ir prasidėjo Sidnėjaus istorija.

Už baltų teatro burių driekiasi dar viena įžymybė – 503 metrų ilgio Harboro tiltas per įlanką. „Šis vaizdas man buvo įdomiausias, nes būtent teatro ir tilto nuotraukų norėjau parsivežti“, – sako Mindaugas.

Jis atkreipia dėmesį, kad visai šalia Operos teatro yra ir puikus Karalienės Viktorijos parkas, kuriame galima atsikvėpti ir paganyti akis į lietuvio akiai egzotiškas papūgas bei kitokius paukščius. „Papūgos labai draugiškai nusiteikusios ir tik laukia, kad kas joms numestų maisto. Pavaišinau lietuviškais riestainiais“, – šypteli mūsų pašnekovas ir priduria, kad visame Sidnėjuje yra daugybė vienas už kitą įdomesnių parkų: viename skraido šikšnosparniai, kitame žydi nuostabios gėlės ar veši reti augalai.

Įspūdingi Sidnėjaus vaizdai atsiveria iš aukštai. Keliautojai į miestą iš paukščio skrydžio gali pasižvalgyti keliose vietose. Viena populiariausių apžvalgos aikštelių – televizijos bokštas. Tačiau Mindaugas prisipažįsta, kad jam ši turistinė atrakcija nepatiko: „Pasižiūrėti į miesto panorama per stiklą visai gražu. Bet susigundžius pasižvalgyti kitoje stiklo pusėje tenka mokėti papildomai. Ir ši pramoga man asmeniškai didelio įspūdžio nepadarė, nes didžiausią laiko dalį mus fotografavo kiekvieną atskirai, kad vėliau parduotų mums tas nuotraukas už maždaug 50–70 eurų. Ir tik tada nuveda į du taškus, iš kurių galima pasižvalgyti į miestą. Taigi iš 45 minučių pusvalandis sugaištamas fotografavimui ir apsaugų rišimui ir tik 15 minučių skiriama miesto vaizdams.“

Be to, pasirodo, išorėn negalima išsinešti net telefono, žmonės kruopščiai patikrinami metalo detektoriais, ar tikrai nieko kišenėse neturi, ir tik tada leidžiama patekti į išorę. Kodėl taip yra? Mindaugas spėja, jog dėl dviejų priežasčių: pirmiausia dėl saugumo, kad nefotografuotum rizikuodamas gyvybe, be to, kam prarasti pinigų šaltinį – juk už nuotraukas iš turistų galima nuplėšti nemažai pinigų.

Beje, iš viršaus pasižvalgyti po Sidnėjų galima ir didžiausiame miesto dangoraižyje. Šią pramogą rekomenduoja visi populiariausi kelionių gidai. Iš 305 metrų aukščio po kojomis atsiveria ne tik visas Sidnėjaus peizažas su jaukiomis įlankomis ir paplūdimiais – galima pamatyti net už 150 km esančios Tasmanijos salos pakrantes.

Nors kelionių gidai kaip susitarę rekomenduoja žvilgtelėti į Denisono tvirtovę, Švč. Mergelės Marijos katedrą, akis paganyti į Sidnėjaus olimpinį parką ir šiukštu nepraleisti nė vieno muziejaus, pasak Mindaugo, vis dėlto ne kelionių knygomis reikėtų pasikliauti, o klausti vietinių, ką verta pamatyti.

„Aš labai atsargiai renkuosi muziejus, tačiau man buvo rekomenduotas Modernaus meno muziejus. Vieną kartą apsilankęs atėjau antrą kartą ir supratau, kad ateisiu trečią kartą ir negailėdamas laiko praleisiu pusdienį prie kiekvieno eksponato skaitydamas, kas čia eksponuojama ir kodėl. Labai patiko“, – prisimena Mindaugas.

Na, o apžiūrėjus muziejus galima ir atsikvėpti paplūdimiuose. Bondi paplūdimiai tikriausiai įtraukiami į visus gražiausių, įdomiausių, nuostabiausių pasaulio paplūdimių dešimtukus, todėl nenuostabu, kad čia traukia ne tik vietiniai, bet ir atvykėliai. Pasak Mindaugo, tai tokia savotiška lietuviška Palanga. Labai gražūs paplūdimiai, o palei juos įrengtas takas, vedantis ir į kitus paplūdimius.

Tikrai verta ištrūkti iš miesto ir aplankyti dar vieną įspūdingą vietą – Mėlynuosius kalnus, stūksančius vos už dviejų valandų kelio traukiniu nuo Sidnėjaus. Mėlynieji kalnai apaugę eukaliptais. Sakoma, kad tokį pavadinimą jie gavo dėl itin reto reiškinio: garuojantis eterinis aliejus tarsi melsva skraiste apgaubia kalnus migla.

Kalnuose turistų patogumui yra įrengta apžvalgos aikštelė ir takeliai, vedantys po porą kilometrų į vieną ir kitą pusę. Žingsniuodamas gali atsisėsti prie skardžio krašto pafotografuoti, paprašyti, kad tave nufotografuotų, ir žingsniuoti toliau. Įrengti ir laipteliai, kuriais galima nusileisti žemyn.

„Susigundžiau. Nulipau labai lengvai. O štai lipant aukštyn teko pavargti. Atstumas nepasirodė toks jau mažas. Viršuje mano telefonas rodė 700 metrų virš jūros lygio, apačioje – 150 metrų virš jūros lygio. Oro temperatūra buvo apie 28–30 laipsnių karščio. Dar gerai, kad šalia augantys medžiai teikė šiokį tokį pavėsį. Lipant aukštyn ir kelių kilogramų svorio kuprinė ant nugaros tapo sunki kaip bulvių maišas“, – nusijuokia Mindaugas.

Na, o keliautojui grįžus iš Mėlynųjų kalnų po poros dienų per žiniasklaidą nusirito pranešimas, kad ten bemedituodama nukrito nuo skardžio ir žuvo prancūzė. Pasak Mindaugo, sunku net įsivaizduoti, kaip moteris galėjo nukristi, nes ten saugumui skiriamas milžiniškas dėmesys. Kadangi visai šalia takelio jau prasideda aukštas skardis, tai visur yra įspėjamųjų ženklų.

Dar viena įdomesnė vieta prie Sidnėjaus yra uolėtas vandenyno krantas, kuriame laikas ir bangos išgraužė nemažą skylę. Atriedėjusi banga atsitrenkia į uolas ir pro tą skylę šauna it Islandijos geizeris ar galingas fontanas. Tikrai verta pastoviniuoti ir sulaukti ypač galingos bangos.

Sidnėjaus gyventojai įspėja, jog tai pernelyg jaunas miestas, kad turėtų tokio lygio senamiestį kaip dažno Europos miesto. Todėl rekomenduoja maždaug tokią programą: apžiūrėti Operos teatrą, tiltą, užmesti akį į verslo centrą, pasižvalgyti po parkus, pailsėti paplūdimiuose arba keliauti už miesto, į laukinę gamtą.

Na, o laukinėje gamtoje labai įdomu. Australija keliautojus vilioja kitoniškumu ir galimybe pamatyti niekur neregėtų vaizdų. Sakoma, kad net 80 proc. gyvūnijos, pavyzdžiui, stručio emu, kengūrų ar paslaptingojo Tasmanijos velnio, ir augalų, tokių kaip sumedėję paparčiai, jokiame kitame žemyne neteks pamatyti.

Todėl verta traukti į nacionalinius parkus, kurių pasirinkimas didžiulis: galima rinktis  Karališkąjį nacionalinį parką, esantį prie Sidnėjaus, ar šiaurės Australijoje nusidriekusį Kakadų nacionalinį parką. Parkuose galima pasigrožėti kalnais, uolomis, iš arčiau patyrinėti neregėtus augalus ar užgniaužus kvapą stebėti laukinius gyvūnus.

Turint laiko galima panerti ir į kitokį pasaulį, kuriame tvyro pačios ryškiausios ir kontrastingiausios spalvos. Palei pakrantę daugiau nei 2 tūkst. km nusidriekęs per kelias dešimtis milijonų metų užaugęs didžiausiu gyvu vienetu pasaulyje laikomas Didysis barjerinis rifas – koralinis rifas. Jo spalvų įvairovė priploškia: raudoni, balti, rudi, violetiniai koralų sodai ir juose būriai ryškiaspalvių žuvelių. Tiesa, šiukštu nieko negalima liesti, nes lengviausias prisilietimas koralams padaro tokią žalą, kuri atkuriama dešimtmečiais. Beje, koraliniam rifui ir taip kilusi grėsmė dėl vandenynų užterštumo ir vandens šiltėjimo.

Neturintiems galimybės panardyti nereikėtų labai nusiminti, mat Australijoje spalvų įvairovė – stebinanti. Tarkim, Uluru (arba Erso) uola leidžiantis saulei skaisčiai raudona uola nusidažo auksine, vėliau rožine ir pagaliau suspindi skaisčiai avietine spalva, o sutemus tampa violetinė. Uluru uola ir nacionalinis parkas – ko gero, dar vienas geidžiamiausių turistinių atrakcijų. Didžiausia pasaulyje uola yra 348 metrų aukščio, o panorus ją apeiti aplink reikia sukarti apie 10 km.

Uluru, kaip ir netoliese esančios Kata Čiuta (Olgos) kalvos, susidarė yrant čia kadaise stūksojusiems kalnams. Uluru stūkso lygumoje viena, o Olgos kalvos – maždaug 30 apvalių uolų grupės, kaip banginių kupros išnyrančios dykumos lygumoje.

Tiek Kata Čiuta, tiek Uluru aborigenams yra šventos vietos, kurios jų mituose minimos kaip sapnalaikis – mitinis laikas, kai įvairios mitinės būtybės kūrė pasaulį, kalnus, ežerus ir pirmuosius žmonių protėvius. O Uluru papėdėje telkšančiuose šventuose ežerėliuose dar ir šiandien snaudžia vaivorykštė-gyvatė, visos gyvybės motina, dovanojanti lietų, o moterims – ir vaisingumą.

Beje, kai kurios aborigenų tautos Uluru uolą laiko gyva mistine būtybe, kuri tik snaudžia, įkišusi galvą į smėlį.

Kad ir kokias legendas porintų tikrieji Australijos gyventojai, Uluru yra vieta, kurioje praeitis susitinka su dabartimi. Todėl, anot aborigenų, turistams slampinėti ir trukdyti protėviams nedera. Šiukštu negalima paimti iš šios vietos nė akmenėlio, nes amžiams gali užsitraukti prakeikimą. O prakeikimo atsikratoma tik vienu būdu – grąžinant akmenėlį atgal.

Iš tiesų, Uluru šlaituose glūdi daugybė olų ir urvų, kuriuos čia gyvenę žmonės išpaišė žmonių figūromis, galvomis, augalais ir paslaptingomis geometrinėmis figūromis. Mokslininkai irgi tikina, kad čia būta sakralinės vietos, prie kurios net prisiartinti neleisdavo jaunuoliams, neįšventintiems į vyrus, ir moteriškėms.

Beje, dairantis įdomesnių nacionalinių parkų nereikėtų pamiršti ir opalų kasyklų, kuriose šiandien po žeme įsikūrę ištisi miesteliai, – čia ir pernakvoti galima, taip pat mažų provincijos miestelių, kuriuose kartais gali pasijusti kaip Vokietijoje, ir, aišku, vynuogynų. Štai „Shiraz“ (taip čia vadinama „Syrah“) vyno galima pasidairyti Barosos, Viktorijos ar Hanterio slėniuose, populiariojo „Cabernet Sauvignon“ verta keliauti į Margaret Riverio ar Kunavaros regionus.

Na, apsistojus Sidnėjuje tikrai galima nuvykti dienai ar kelioms į Hanterio slėnį ir susipažinti su Australijos vyno tradicijomis.

Daiva Urbienė