Lietuvos rašytojų romanai visuomet laukiami, nes jų parašoma tikrai nedaug. Netrukus šalies knygynuose pasirodys naujas R.Šavelio romanas “Šiek tiek mėnesienos”. Siūlome ištrauką iš šio kūrinio.

Patilčių kolūkio pirmininkas Marijonas Damušaitis, kaip dabar jam neretai atsitikdavo pastaruoju metu, sekmadienio naktį vėl nubudo ne savo namuose. Tą faktą, žinoma, jis suvokė ne iš karto, o tik pajutęs bjauriai kamuojantį troškulį ir pažįstamą tvankumą kambaryje.
Šalia pirmininko, atvėrusi nakčiai savo talpią krūtinę, palaimingai pūtavo Tauterio Elvyra.
Marijonas pabandė nuryti pagirių sausulį, o kartu su juo ūmai širdį sugėlusį graudulį. Kuris užpuola dorus vyrus, pakirdusius ne nuosavoje lovoje. Kažin ar dar toli iki ryto, pagalvojo Marijonas, su baime žvelgdamas į blausėjančius užuolaidom pridengtus langus, ir jį nusmelkė naujas negerumas: ir vėl sekmadienio kaip nebuvę, ir vėl kontora, iki šleikštumo atsibodę rūpesčiai ir žmonių veidai, telefono skambučiai iš rajono. Dar vienas skambutis iš namų… Ir dar viena pasaka apie netikėtai užgriuvusią komisiją…
Marijonas atsargiai nukėlė nuo peties Elvyros ranką, nuleido ant grindų basas kojas ir visu savo milžino ūgiu atsistojo kambario tamsoje. Nedegdamas šviesos surado svetainės duris, tik tada sugrabaliojo sienoje jungiklį. Ir gavo labai nustebti: stalas stovėjo tuštutėlis, apdengtas švaria staltiese. Rupūže marinuota, išeitų, kad proto užtemimas užklupo visai ne čia. Tai kur tada? Kontoroje? Elvyros darbas! Suuodė, kad žadu kelti sparnus namo. Ir pakirpo. Pakišo neužplanuotą stikliuką, ir sudie, razumėli! O dabar, būk malonus, čiaudėk vienas. Caro sužadėtinė nečiaudės, nemanyk! Caro sužadėtinė!..
Marijonas giliai įtraukė į plaučius moteriškais kvepalais užnuodyto svetainės oro. Caro sužadėtinė! Na, liaudis, pasirodo, tikrai nemirtinga!
– Gal blogumas koks, pirmininke? Sveikatytė, kitaip sakant…
Tarpduryje susigarunkštijusiomis, ne itin švariomis apatinėmis kelnėmis stovėjo senis Tauteris ir markstėsi nuo šviesos.
– Turim šaldytuve alaus. O gal… stipresnė nepakenktų?
– Nešk, – paliepė Marijonas. – Nešk alaus. Palauk!.. O kur dėjot Mustangą?
– Tai kad šį sykį jūs be žvėries. Mašinėle, kitaip sakant…
– Meluoji! – nepatikėjo Marijonas.
Tauteris papurtė nuplikusią, šašais apėjusią galvą.
– Mašinėle, pirmininke, mašinėle…
– Gerai, kad nors ne su rogėm, – nejaukiai atsikrenkštė Marijonas. Iš tikrųjų – to betrūko, kad kolūkio pirmininkas ir vyriausioji buhalterė imtų jodinėti ant vieno arklio! – Nešk alų. O aš per tą laiką padarysiu jam vietos. (…)
Rupūže marinuota, jau bene trečias iš eilės šitoks sekmadienis, vėl nusmelkė Marijonui širdį – ar nuo miglos, ar nuo pavasario kvapo, kai šlapimas pagaliau atpalaidavo pūslę, o vėjo šuorai maloniai atvėsino kūną. Marijonas stovėjo vienomis glaudėmis basomis įsispyręs į batus ir, vis dar kentėdamas naudulį, žiūrėjo miestelio pusėn, kur juodą nakties dangų kėlė geltona užtvankos statybos pašvaistė: už tos pašvaistės, už trijų dešimčių kilometrų, gretimo rajono centre jo laukė žmona ir pora mielų, švelnių it kačiukai vaikų.
Bet ir lipni merga, regis, jai į visą pasaulį nusispjaut, kai įsikniaubia į savo apskaitas, o akimis, žiūrėk, nepaliauja slapčiomis tave sekti, ir taip perlies, taip paglostys žvilgsniu, kad viršininkišką orumą tenka per jėgą valdyti. Caro sužadėtinė! Pasieks gandas rajono valdžią, iškels tokias vestuves, kad džiaugsies neatsidžiaugsi medaus mėnesiais. (…)