Davido Camerono kalba – jokiu būdu ne raginimas palikti ES, o kaip tik tai entuziastingas kvietimas sukurti kitokią – konkurencingą, visoms narėms tinkančią, pasaulyje konkuruoti sugebančią ES. D.Cameronas pažadėjo per referendumą agituoti už Didžiosios Britanijos tolesnį dalyvavimą tokioje sąjungoje.

Kokia buvo Didžiosios Britanijos ministro pirmininko Davido Camerono kalba? Kalba buvo tokia, kad jos buvo sunku klausytis tiek nacionalinių valstybių politikos nevykėliams, atvedusiems savo šalis prie viešųjų finansų bedugnės, nesugebantiems rasti jokių ilgalaikių išeičių bei nesuvokiantiems savo tikrosios padėties dramatizmo, tiek apsnūdusiems ir savo padėtimi patenkintiems, nuolat didesnės valdžios galios trokštantiems, tiek į nerealias fantazijas nuklydusiems Europos ateities projektuotojams. Netikėtai sąžiningas ir gerai argumentuotas politinis kalbėjimas – ypač retas.

D.Cameronas savo kalboje pasakė ir tai, ko paprastai Europos politikai siekia išvengti. Pirmą kartą tokio lygio politiko kalboje pasakyta, kad Europos BVP per ateinančius dešimtmečius pasauliniame BVP sumažės trečdaliu. Ir tai pačių europiečių susikurta problema – darbo rinkos apsauga ir per didelis darbo rinkos reguliavimas. Tai užtruko per ilgai ir sprendžiama per lėtai. Primintas ir Angelos Merkel perspėjimas, kad Europoje gyvena tik 7 proc. pasaulio gyventojų, jie kuria apie 25 proc. pasaulio BVP ir vis dar išleidžia 50 proc. pasaulio socialinių išlaidų. Išsaugoti šią pokariu sukurtą gerovę ir dabartinį gyvenimo būdą bus nepaprastai sunku, jei apskritai įmanoma.

Tai, kad du Europos milžinų lyderiai mato tas pačias problemas, bet skirtingus jų sprendimo kelius, yra suprantama ir pateisinama. Europai pavojingi ne tie, kurie skirtingai mąsto, – tikrąjį pavojų kelia tie, kurie nori sunaikinti ar sumenkinti kitaip manančiuosius ir savo kelių savarankiškai ieškančiuosius.

D.Cameronas pateikė sąžiningą klausimą, kokia ES  bus, kai bus įveikta euro zonos krizė. Jei ES išliks tokia pati, kokia yra šiandien, joje ir toliau bus mažiau darbo, mažiau konkurencingumo kitų regionų atžvilgiu, mažiau ekonomikos augimo. Ir tai mus visus darys dar silpnesnius. Štai kodėl mums reikia fundamentalių pokyčių. O jei tokių pokyčių nebus, ES egzistavimas tokiu pavidalu, koks yra šiandien, neturi jokios prasmės. Bent jau britams.

Tokio atvirumo priblokšti politikos nevykėliai kaip papūgos pradėjo kartoti frazę apie britams pažadėtą referendumą dėl išstojimo iš ES, bet visiškai nutylėdami galimo išstojimo priežastis, kurių nurodymas ir buvo D.Camerono kalbos esmė. Kam reikalinga ES, kuri stabdo vystymąsi ir ignoruoja kovą su globaliais iššūkiais, taip neužkirsdama kelio viso Senojo žemyno naikinimui. Šis D.Camerono kalbos leitmotyvas yra svarbiausias ir diskutuoti reikia apie tai.

Britų premjeras, užbėgdamas už akių paviršutiniškai kritikai, kuri koncentruojasi į gąsdinimus dėl referendumo ir apsisprendimo, pasitraukti ar likti ES, savo kalboje pateikė retorinį, bet esminį klausimą: kas yra ES, tai yra kur mes pasirenkame būti ar išeiti? Klausimas, kokia bus ES, įveikusi finansinę krizę, neatsakytas. Jei ES bus tokia, kad stengsis bet kokia kaina išgelbėti euro zoną, didindama politinę integraciją, tai britams toks glaudumas nėra priimtinas. Atsakymas aiškus ir sąžiningas. Britams priimtinesnis Šveicarijos ar Norvegijos vaidmuo.

Jei politikoje apskritai galima tikėtis rasti sveiko proto, tiesumo ir nuoširdumo, tai pirmiausia jo reikia ieškoti Didžiojoje Britanijoje. Salose, kurios pasaulio politikos elitui davė tokius politikos milžinus, kaip Winstonas Churchillis ar Margaret Thatcher. Pirmajam teko organizuoti pasaulinį nacistų triuškinimą, o antrajai perspėti profsąjungas, kad jei šios neatsakingai žlugdys Didžiąją Britaniją savo nepamatuotais socialiniais ir darbo reikalavimais, turės reikalų su policija, kuri gaus įgaliojimus naudoti tiek lazdas, tiek šaunamuosius ginklus.

Nenuostabu, kad Europos politinės ateities projektavimo migloje Jungtinei Karalystei vėl tenka sunkus uždavinys. Pajudinti iš vietos sumarazmėjusį ir nei sau, nei visam pasauliui nebesuprantamą ES darinį, suvokti jo dabartį, kurti ateitį. Ir šiandien Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas ragina išsiblaivyti ir suvokti, kad vienas ekonominis, socialinis ir teisinis mastelis bei gyvenimo tvarka Europos pietums ir šiaurei, vokiečiams ir graikams, didelėms ir mažoms, senoms ir naujoms valstybėms, ES biudžeto donorams ir gavėjams yra politinis nonsensas. Tai, kas nėra vienoda, negali būti jėga suvienodinta. To padaryti niekam ir niekada nepavyko, o sveikas protas reikalauja kelti tik realius siekius.

D.Cameronas sveikina visus norinčiuosius eiti sparčiau į vieningą ES, jei atsiras ES valstybių branduolys, kuris sieks gilesnės integracijos ir gal net sukurs Jungtinių Europos Valstybių federaciją. Bendra valiuta buvo tam tikras džino išleidimas iš butelio – norintiems išlaikyti eurą teks ryžtis glaudesnei integracijai ir naujai politinei sąjungai. Bendra piniginė – rimtas išbandymas, reikalaujantis daug griežtesnių politinių įsipareigojimų, nei jie yra šiandien ES.

Britai šiandien savęs tokiame derinyje neįsivaizduoja ir nemato reikalo rizikuoti nesant akivaizdžių įrodymų, kad dabartinė ES kryptis yra teisinga ir padės išspręsti Europos ateities problemas. Britams buvimas tokiame darinyje, kuris stabdytų jų konkurencingumą globaliame pasaulyje ir nustumtų į ekonominės bei politinės įtakos paraštę, tiesiog nereikalingas. O kokia ES reikalinga? Laisva, lanksti, suvokianti globalizacijos iššūkius, nebiurokratizuota, pripažįstanti nacionalinius interesus, tinkamai realizuojanti ES piliečių suverenias teises, legitimi, neužsikraunanti nereikalingos sukčių ir išlaikytinių naštos, blaiviai matanti savo ateitį.

Šios kalbos fone Lietuvos politiniai debatai, Andriaus Kubiliaus ir Vytauto Landsbergio pasiginčijimas, kokia politika sėkmingesnė per rinkimus, Algirdo Butkevičiaus pažadas visus padaryti laimingus ar Vytenio Andriukaičio noras visus nemokamai išgydyti atrodo viso labo kaip politinis marazmas. Kovoje su praeities šmėklomis paskendusi Lietuva nesugeba sukaupti jėgų, laiko ir intelekto savo ateities vizijoms brėžti ir skęsta smulkių techninių, nieko nekeičiančių sprendimų liūne.