Į Lietuvos knygynus jau atkeliauja nauja knyga “Siekti dangaus. Oro balionai, žmonės paukščiai ir išsiveržimas į kosmosą. Biografijos ir tikros istorijos”. Kadangi ji apie įdomią asmenybę Richardą Bransoną, taip pat ir apie kitas įdomias asmenybes, parašyta paties R.Bransono, tad yra itin įdomi. O “Veide” siūlome ištrauką.

Kai buvau mažas berniukas, mes vasarodavome pas tetą Clare Norfolke. Ji buvo artima Antrojo pasaulinio karo naikintuvų piloto Douglaso Baderio, netekusio kojų per lėktuvo katastrofą, draugė. Dažnai eidavome su juo maudytis į malūno tvenkinį tetos sodo gilumoje. Nusisegęs protezus Douglas pūkštelėdavo į vandenį. Nutaikęs progą stverdavau šias skardines kojas, bėgdavau ir paslėpdavau jas pakrantės žolėse.
Mažo berniuko niekas nejaudina labiau nei tai, kad jį gaudo ordinais apdovanotas karo didvyris. Juolab kad žinojau, – bent jau taip maniau, – jog esu nepagaunamas. Turėjau suprasti, kad kovose įgyta patirtis yra galingas ginklas prieš mažus bjaurius berniūkščius. Su kojomis ar be jų, pergalę pasiekia tas pilotas, kuris puola priešą, pikiruodamas iš saulėtos pusės ir pradėdamas šaudyti pačią paskutinę akimirką. Mirtinai uždusęs ir išsigandęs, pasislėpdavau už tetos malūno, o tas augalotas vyras, niurnėdamas ir grieždamas dantimis, šokuodavo prie manęs ant stiprių rankų. Tada imdavau šauktis pagalbos.
Išsitiesusi gulimajame krėsle teta Clare perverdavo mane tokiu žvilgsniu, kad jei jis būtų įsmeigtas į lėktuvą, mes jau regėtume šį krentantį žemyn: „Dėl Dievo, Richardai! Grąžink Douglasui jo kojas!“
Jei kada gyvenime svajojau skraidyti ir ambicingai to siekiau, tai tik Douglaso Baderio dėka – jis pasiimdavo mano tetą paskraidyti ir atlikdavo lėktuvu drąsius akrobatinius triukus (manau, jis jai simpatizavo). Turbūt nieko nuostabaus, kad, prieš akis turėdamas tokį pavyzdį – vieną iškiliausių Antrojo pasaulinio karo asų, pasirinkau tokį kelią – visada siekti dangaus. (…)
Kiek mena žmonija, pionieriai visada siekdavo dangaus. Per pastaruosius du šimtus metų jie užvaldė orą ir tai davė pradžią šiuolaikiniam pasauliui. Šiuo metu jie stengiasi, kad kosmosas taptų mums pasiekiamas. Tai išradėjai ir žaislų gamintojai, mėgėjai ir nuotykių ieškotojai, fantazuotojai, svajotojai ir, be abejo, pakvaišėliai. Kai kas juos laiko neatsakingais, netgi pavojingais. Tačiau tokių žmonių sutikau daug: su jais dirbau, skraidžiau, juos finansavau. Žaviuosi ir pasitikiu jais. Manau, tokie žmonės yra mūsų ateitis.
Kai kurie jų sumokėjo didžiausią kainą už savo pastangas. Richardas Ellis išmokė mane skraidyti ar bent jau stengėsi išmokyti. Talentingas inžinierius Alexas Ritchie ir aviacijos pionierius Steve’as Fossettas buvo mano draugai. Fumio Nima buvo galantiškas ir žavus varžovas, kai stengėmės oro balionu perskristi Ramųjį vandenyną. 2006 m. drauge su pilotu Dave’u Stocku iš Pietų Afrikos įlipau į viršgarsinį reaktyvinį lėktuvą „English Electric Lightning“. Bandėme pasiekti pasaulio vertikalaus greičio rekordą ir per 102 sekundes pakilti iš ramybės būsenos ant pakilimo tako į 8839 m aukštį. Iki rekordo mums pritrūko tik dviejų sekundžių, tad Dave’as stengėsi jį pasiekti vėliau. Tačiau 2009 m. lapkritį Pietų Afrikoje, per Overbergo aviacijos šventę, Dave’o „Lightning“ sugedo.
„Hidraulinės sistemos gedimas, – pranešė jis, iki paskutinės akimirkos išlikdamas šaltakraujis ir profesionalus, – katapultuojuosi.“ Po sekundės pridūrė: „Sugedo katapulta.“ Dave’as žuvo lėktuvui atsitrenkus į žemę. Jam buvo keturiasdešimt šešeri metai, turėjo du vaikus. Dave’as ir kiti įkvėpė mane parašyti šią istoriją. Knygoje rasite pasakojimų apie didvyriškus gelbėjimo žygius, pasiektus ir nepasiektus rekordus, neįtikėtinas ištvermės ir išlikimo istorijas, keletą mano paties nuotykių, taip pat ateities kelionių oru (ir kosmine erdve) idėjų.
Tai istorija apie pionierius, ji, be abejo, apima garsiuosius brolius Montgolfier ir Wrightus, tačiau noriu parašyti ir apie mažiau žinomus novatorius. Apie Tony Jannusą, 1914 m. sumaniusį pirmą reguliarų komercinį skrydį pasaulyje ir nuskraidinusį keleivius per Tampos įlankos vandenis vos penkiolikos metrų aukštyje! Apie Žmogų Paukštį – Leo Valentiną, XX a. šeštajame dešimtmetyje su mediniais, prie pečių pritvirtintais sparnais iššokusį iš lėktuvo, skrendančio 2743 metrų aukštyje. Ir apie savo draugą Steve’ą Fossettą, kuris savo gyvenimą paskyrė rekordams bei nuotykiams.
Tai jų istorija. Bet iš dalies ir mano.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-40) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.