Oksfordo žodynų leidykla žodį post-truth („po tiesos“) paskelbė praėjusių metų žodžiu, o diskusija apie vadinamųjų fake news – klaidingų žinių sklaidą nesiliauja ir šiais metais. Britų ekonomistas ir žurnalistas Timas Harfordas, ilgametis dienraščio „The Financial Times“ skilties „Undercover Economist“ („Pogrindinis ekonomistas“) autorius, neseniai pasidalijo įdomiomis mintimis apie tai, su kokiomis problemomis šiandien susiduriame skleisdami… tiesiog faktus.

Arūnas DULKYS

Pasirodo, dar 1995 m. Stanfordo universiteto istorikas Robertas Proctoras, nuodugniai stebėdamas tabako pramonę, tyrė, kaip tyčia kuriamas nežinojimas, kaip neginčytini faktai apie rūkymo žalą iš abejonių nekeliančių šaltinių galiausiai nieko neįtikino. Maža to, atrodantys neginčytini faktai buvo ginčijami, o abejonių nekeliantys šaltiniai – kvestionuojami.

Nejaugi tiesa ir faktai nebėra svarbūs? T.Harfordas kviečia paklausti, kodėl neskiriame didesnio dėmesio faktams. Kur žiūri tie, kuriems turėtų rūpėti tiesa, – žurnalistai, akademinio pasaulio atstovai, galiausiai tiesiog piliečiai?

O kur žiūrėjo Valstybės kontrolė?

Dažnai išgirstame šį klausimą, kai Lietuvoje nuaidi didesnio ar mažesnio atgarsio sulaukęs įvykis. Galėtume pradėti skaičiuoti, kad viešajame sektoriuje veikia daugiau nei 4 tūkst. institucijų, turinčių savo vadovus, kompetencijas ir prievoles reaguoti, tačiau pirmiausia kiekvienas privalome pradėti nuo savęs. Tokiu principu vadovaujamės atlikdami auditus ir teikdami rekomendacijas, stengdamiesi būti pavyzdys viešajam sektoriui, nepriklausomas ir kompetentingas patarėjas sprendimų priėmėjams ir parlamentinei kontrolei.

Valstybės kontrolė vienintelė ES jungia tris svarbias funkcijas, kurios kitose valstybėse dažnai priskiriamos atskiroms organizacijoms: prižiūrime, ar teisėtai ir efektyviai valdomas valstybės turtas ir kaip naudojami valstybės finansai, audituojame ES investicijų naudojimą ir dar atliekame biudžeto politikos kontrolę.

Vykdydami visas šias funkcijas siekiame ne tik pamatyti problemas, bet ir rasti būdų šalinti jų priežastis. Sprendimas į veiklos planus įtraukti horizontaliuosius auditus, kuriais galime išskirti ne vieno projekto ar institucijos, o sistemines viešojo sektoriaus problemas, yra turbūt vienas sėkmingiausių pastaraisiais metais. Tokius auditus jau atlikome strateginio planavimo, valstybės žemės, investicijų valdymo ir kt. srityse. Audito rezultatai perša nemalonią mintį: taip, kaip elgiamasi su milijardais eurų skaičiuojamomis valstybės investicijomis, su valstybei svarbiais ekonominiais projektais, su viešaisiais finansais, žmonės niekada nesielgtų su savo šeimos pinigais.

Mūsų rekomendacijos gali padėti tai pakeisti. Neretai, į viešumą iškilus vienam ar kitam atvejui, paaiškėja, kad auditoriai jį jau buvo pastebėję ir apie tai prieš keletą ar daugiau metų informavę. Tokiais atvejais mokesčių mokėtojams kyla natūralus klausimas: kodėl niekas nesikeičia, kodėl nereaguojama į audito ataskaitose pateiktus patarimus ir faktus?

Sugrįžkime prie minėto „The Financial Times“ straipsnio, kuriame T.Harfordas siūlo susitarti dėl didesnio dėmesio faktams, nes priešingu atveju situacija taps tiesiog beviltiška. Beje, jis abejoja, ar tik padidinus faktų srautą mokesčių mokėtojai ir rinkėjai iš tiesų taps geriau informuoti, o sprendimai – teisingesni, ar atsinaujins pagarba tiesai ir patarimui. Jo abejonių šaltinis – ta pati istorija, kai ryšį tarp cigarečių ir vėžio skelbė žymiausi pasaulio medicinos mokslininkai, faktus nušvietė profesionalūs žurnalistai, tačiau tiesa ir faktai vis tiek „suklupo“ prieš tabako lobistus, nes šių taktika buvo protinga, sudėtinga ir nauja.

Kokia buvo ir kaip veikė jų taktika? Pirma, buvo imituotas tabako pramonės įsitraukimas į tiesos paieškas, pažadėta aukštos kokybės tyrimų, o visuomenė buvo patikinta, kad bus pakviesti geriausi specialistai. Vėliau, antrajame etape, buvo pradėtos skleisti abejonės, nukreipiant diskusiją nuo cigarečių žalos prie daugybės kitų galimų plaučių vėžio kilimo priežasčių apskritai. Taktikos trečiasis etapas – tai tyrimų reikšmingumo ir ekspertų kompetencijos menkinimas. Galutiniame etape, kai visuomenė „pavargo“ nuo informacijos srauto, pradėta teigti, kad istorija apie tabaką ir vėžį yra jau apskritai pasenusi naujiena, ir iš gynybos pereita į puolimą: kodėl žurnalistai nemato kitų visuomenei svarbių žinių, o tyrėjai nesiima kitų mokesčių mokėtojams aktualių temų?

Ar sugebėtume atpažinti tokią taktiką Lietuvos gyvenime?

Pasenusios ar vis dar aktualios auditorių teiktos rekomendacijos?

Priminsiu, kad programinis biudžetas būtų labiau orientuojamas į rezultatus ir žmonių poreikius atitinkantį valdymą, iš esmės būtų peržiūrėtas valstybės lėšų investavimo procesas ir prioritetai, valstybinė žemė būtų valdoma ir administruojama efektyviau, jeigu laiku būtų atsižvelgta į auditorių nustatytus faktus.

Didesnę naudą valstybei sukurtų ir atviri viešojo sektoriaus duomenys. Skaičiuojama, kad prieinami ir aktyviai naudojami atviri duomenys Lietuvoje galėtų sukurti naudos, kuri prilygtų beveik 2 proc. BVP. Tai didžiulis ir vis dar neišnaudotas potencialas.

2016 m. mes jau atvėrėme informaciją apie tai, kaip viešasis sektorius įgyvendina jam pateiktas audito rekomendacijas. Viešumas neabejotinai yra ir viena svarbiausių priemonių, galinčių paskatinti viešojo sektoriaus institucijas veikti efektyviau, taisyti trūkumus ar priimti sprendimus nekartojant praeities klaidų.

Kur reikia susitelkti?

Parengti regioninės politikos strategiją, sutvarkyti valstybės investicijų programą ir toliau dirbti orientuojantis į norimus pasiekti rezultatus. Šios trys dalys susijusios: be regioninės politikos susitarimo neįmanoma pagrįstai suplanuoti investicijų, be programinio biudžeto – efektyviai įgyvendinti projektų ir kontroliuoti, ar rezultatai pasiekti.

Lengviau kovoti su pasekmėmis, bet privalome matyti priežastis. Galime keliolikos kilometrų spinduliu išsikasti dar vieną duobę eiliniam daugiafunkciam baseinui, bet gal verčiau tiesti naujus kelius inovacijoms, kurios savo esme apima ne tik technologijas, materialinius ir finansinius dalykus? Išmani biudžeto valdysena ne tik padarytų mūsų šalį konkurencingesnę – tai būtų ir nacionalinio saugumo pagrindas.

Ar galima suabejoti tuo, kas čia pasakyta?

T.Harfordas, labai tikėtina, kviestų pasimokyti iš jo aprašytos istorijos. Svarbiausia šios istorijos pamoka: abejonė yra nenorinčiųjų keistis produktas bei geriausias būdas „pasėti“ prieštaravimų ir taip kovoti su faktais. Pasak autoriaus, palaikyti prieštaravimus labai paranku, nes abejonę sukelti nesunku, o jai išsklaidyti vien tik faktų jau nepakanka. Kodėl?

Pirma, paprasta netiesa gali nugalėti sudėtingus faktus vien dėl to, kad ją lengviau suprasti ir prisiminti. Abejojantieji linkę tikėti tuo, kas lieka galvoje, o net ir klaidingo teiginio negalime taip paprastai užmiršti. T.Harfordas rašo apie žmonėms nepatogią tiesą: tyrimai parodė, kad melagingo teiginio kartojimas, net ir tokiame kontekste, kai jis paneigiamas, gali padėti klausytojams jį prisiminti. Melagingas teiginys tampa gerokai įtaigesnis ne todėl, kad jis stipresnis, bet ir dėl to, kad visi nuolat apie jį kalba. Antra priežastis, kodėl faktai nėra tokie patrauklūs – jie tiesiog gali būti nuobodūs, o pasaulyje daug dalykų, kuriems reikia skirti dėmesio, taigi kam vargintis su tokiu nuobodžiu dalyku kaip faktas? Trečia, mėginimas įtikinti faktais greito vartojimo kultūros išlepintam žmogui gali atrodyti grėsmingai, o tai dažniausiai sulaukia instinktyvaus pasipriešinimo. T.Harfordas pateikia skiepų pavyzdį: žmonės priima informaciją apie skiepus, bet nesąmoningai juos atidėlioja prisimindami visokias priežastis, dėl kurių skiepytis yra blogai. Pateikiant dar daugiau faktų galima sulaukti priešingo poveikio, nes faktai sukelia gynybinę reakciją tų, kurie žūtbūt nori pasilikti prie savo pasaulėžiūros.

Gal apskritai neverta mąstyti apie rytdieną ar kalbėti apie faktus?

2016 m. atidžiau įvertinome tolimesnę perspektyvą: vykdydami fiskalinės institucijos funkciją, visuomenei pristatėme valdžios sektoriaus finansų tvarumo ataskaitą, kurioje analizavome, kokie didžiausi iššūkiai gali kilti po 20-ies ir daugiau metų. Visuomenės senėjimas, valstybės skolos lygis, fiskalinės drausmės taisyklės ir tikimybė, kad vis daugiau žmonių atsidurs žemiau skurdo ribos, – į visa tai būtina atsižvelgti priimant sprendimus jau šiandien. Ateities kartos mums apie tai užduos daug klausimų. Ar turėsime atsakymų? 2017 m. pateikėme naują valdžios sektoriaus finansų tvarumo analizę, kuri buvo parengta remiantis naujausiomis demografinėmis ir makroekonominėmis projekcijomis. Nagrinėjome galimus 2017–2047 m. laikotarpio scenarijus ir kokia šiuo metu yra valdžios sektoriaus grynoji vertė.

Ar galime faktų „išgyvenimo“ kovoje su fake news ir nuoboduliu padaryti ką nors daugiau? Sutinku su T.Harfordu, kad faktai retai gali apsiginti patys. Reikia, kad už faktus kažkas kovotų, bet nei žurnalistai, nei politikos žinovai, nei auditoriai negali priversti atsižvelgti į faktus. Tuo labiau – pavieniui. Ligonis visų pirma turi norėti pasveikti pats, o bendras problemas įmanoma spręsti tik kartu. Taigi faktams apginti reikalingas žmogus.

Daugelyje atliktų auditų pastebime, kad organizacijoms, kurios atsakingos už vienus ar kitus sprendimus, dažnai trūksta bendradarbiavimo, tarpusavio pasitikėjimo, stiprios lyderystės. Mūsų mąstymas turi peržengti tam tikros institucijos ribas. Turime jungti gerąsias valdymo praktikas, kurti kokybiško planavimo kultūrą viešajame sektoriuje, keisti požiūrį į atsiskaitymą žmonėms už panaudotus pinigus.

2017 m. lapkričio 28 d. Valstybės kontrolė organizuoja pirmą tarptautinę valstybės tvarios plėtros konferenciją SIGNALS – į ją kviesime audituojamuosius, institucijas, verslo, žiniasklaidos atstovus, ekspertus. Ateityje mūsų matomas viešojo sektoriaus rizikas, jų analizę planuojame pristatyti kasmet. Gal tai bus signalas nuobodžiaujantiems sprendimų priėmėjams – postūmis atviriau dalytis įžvalgomis ir ieškoti nuoseklių sprendimų.

Net jei nuobodu klausytis atskleistų faktų apie tūkstančius pradėtų ir nebaigtų valstybės investicijų projektų, kurių bendra suma skaičiuojama milijardais eurų, net jei abejojame, o savoji tiesa arčiau kūno, bet norime gyvenimo kokybės pokyčių, pirmiausia reikėtų „pasiskiepyti“, t.y. kiekvienam pradėti nuo savęs. Kiekvienas pasirenkame – galime įsitraukti į tiesos paieškas arba galime tik imituoti pokyčius ir skleisti abejones, menkindami faktus ir juos atskleidusiuosius.