Artėjant didžiosioms metų šventėms laikas suskaičiuoti gerus darbus. Kalėdų Senelis ypač dosnus turėtų būti bendrovėms „Lifosa“, „Palink“ ir „Armila“, šiemet suteikusioms daugiausiai paramos. Deja, jų pavyzdžiu Lietuvos verslas vis dar seka vangiai.

Vaiva Sapetkaitė

Buvęs garsus pokerio lošėjas, o dabar Europos Parlamento narys ir vienas matomiausių veidų tarp šalies filantropų Antanas Guoga įsitikinęs, kad kilniam tikslui paaukoti pinigai yra vieninteliai pinigai, neišleisi veltui. Deja, pasikalbėjus su įvairių kilnia veikla užsiimančių nevyriausybinių organizacijų atstovais neatrodo, kad didelė dalis mūsų verslo laikytųsi panašios nuomonės.

Verslas prie kilnių tikslų prisideda vangiai

„Prisikviesti verslą labai sunku“, – tokią frazę „Veidas“ girdėjo nuolat. To nepakeičia nė tai, kad šalyje atsiranda vis daugiau save socialiai atsakingomis vadinančių įmonių ar kad už suteikiamą paramą gali būti taikomos mokesčių lengvatos. Beje, įdomu, kad neretai dėl Lietuvos gerovės pinigus leisti mieliau sutinka užsienio, o ne lietuviško kapitalo įmonės.

Vargstantiesiems padedančios katalikiškos organizacijos „Lietuvos Caritas“ vadovė Janina Kukauskienė pateikia pavyzdį, iliustruojantį dabartines verslo įsitraukimo į labdaringą veiklą tendencijas. Ši nevyriausybinė organizacija surengė pagalbos Ukrainai akciją, per kurią buvo renkami reikalingi daiktai, atidaryta banko sąskaita, į kurią norintieji galėjo pervesti lėšų. Atlikus vidinę analizę paaiškėjo, kad iš visų rėmėjų įmonės sudarė vos 0,06 proc. – atsiliepė tik trys. Žinoma, jų paaukotos sumos buvo didesnės nei privačių asmenų ir sudarė maždaug 5 proc. visų šiai akcijai surinktų pinigų.

Panašias tendencijas mato ir vaikais besirūpinančio paramos fondo „SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugija“ vadovas Audrius Natkevičius: jeigu fondas vykdo kokią nors akciją ir išsiunčia daug laiškų, kviečiančių prisidėti verslo įmones, tai geriausiu atveju sulaukia apie 10 proc. atsakymų. Tai jau būna daug. O Vilniaus maltiečių vadovo Vyto Kimo vertinimu, teigiamai atsako gal kokia viena iš trisdešimties prašomų pagelbėti įmonių.

Nepaisant to, pašnekovai į ateitį žiūri gana optimistiškai – jie įsitikinę, kad mūsų visuomenėje į tai imama žiūrėti vis palankiau ir prie to vis dažniau prisideda ir verslas, ir privatūs asmenys.

„Tyrimai rodo, kad per pastaruosius metus rėmimo, labdaros mastai Lietuvoje išaugo. Dar prieš keletą metų tik 12–15 proc. apklaustųjų atsakydavo, kad kažką parėmė finansiškai, o dabar bene du trečdaliai žmonių tai daro. Kita vertus, aukojamos sumos nėra labai didelės, nors vienkartinės aukos dydis taip pat turi tendenciją šiek tiek didėti“, – atkreipia dėmesį labdaros ir paramos fondo, renkančio paramą maistu, direktorius Vaidotas Ilgius ir priduria, kad privatūs asmenys būtų labiau skatinami aukoti, jei Lietuvoje būtų taikoma gyventojų pajamų mokesčio lengvata, kuri kitose šalyse yra viena rimtesnių paskatų.

Na, o kol kas turime pripažinti, kad paramos ir labdaros teikimo mastais vis dar atsiliekame nuo Vakarų šalių, kuriose aukojimas kilniems tikslams ar pažeidžiamoms visuomenės grupėms laikomas gero tono ženklu.

Bendražygiai iš verslo užtikrina stabilumą

Nevyriausybiniam sektoriui yra kur kas lengviau, kai jis susiranda draugų iš verslo, kurių aukų ar pagalbos gali tikėtis kasmet. Dažnai nuo to priklauso, kokia apimtimi organizacijos galės vykdyti savo veiklą, tai suteikia pastovumo.

SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugija visomis formomis iš valstybės gauna apie 50 proc. reikalingos paramos, o iš kur gauti likusią dalį lėšų, turi ieškoti. Vienas būdų yra rašyti įvairius projektus, tačiau iš to gautinos lėšos sunkiai prognozuojamos, tad turėti nuolatinių rėmėjų, teikiančių ne tik finansinę, bet ir kitokią paramą, yra labai svarbu.

A.Natkevičius pasakoja, kad juos remiančias įmones galima suskirstyti į kelias kategorijas. Vienos yra tikrai socialiai atsakingos, beje, jos dažnai turi skandinaviško kapitalo arba yra valdomos žmonių iš tų šalių ir tokią kultūrą aiškiai diegia dirbdamos Lietuvoje. „Mus remia tokios skandinaviško kapitalo įmonės, kaip „Statoil“, „Møller Auto“, „Oriflame“, „Tikkurila“ ar „Cramo“. Kai kurios įmonės remia pinigų sumomis, o kai kurios – paslaugomis (pavyzdžiui, paskolina statybininkų vagonėlį, kol darome pastato remontą)“, – pateikia pavyzdžių A.Natkevičius.

Vis dėlto kur kas įdomesnė yra nuo tradicinės paramos nutolstanti pagalba. Pavyzdžiui, draugija bendradarbiauja su tam tikromis įmonėmis, kurios nuolatiniam ar laikinam darbui įdarbina jų jaunuolius, kitaip tariant, suteikia galimybę susipažinti su tam tikromis profesijomis, įgyti įvairių darbo rinkoje reikalingų įgūdžių. Dar viena įdomi paramos forma – padedančių įmonių darbuotojų ir vaikų bendravimas, dalyvavimas bendruose renginiuose. Tai svarbu, kad vaikai turėtų sektiną pavyzdį, turėtų tarsi vyresnį draugą, į kurį gali kreiptis patarimo.  Iš tokių įmonių vėlgi būti galima paminėti „Statoil“ ir „Møller Auto“.

Maltos ordino veikla daugiausia nukreipta į pagalbą senyvo amžiaus žmonėms. Pirmiausia – dėl maisto ir jų lankymo namuose (dėl žmogiško bendravimo ir pagalbos tvarkant reikalus). „Mūsų projektas yra didelis tiek, kiek mums pavyksta surinkti lėšų per jų rinkimo akciją ir mūsų didįjį renginį – „Maltiečių sriubos“ koncertą. Taigi didžioji dalis pinigų gaunama kartą per metus ir pagal tai reguliuojame žmonių skaičių, kuriems padedame“, – paaiškina V.Kimas.

Pavyzdžiui, pernai buvo paaukota 616 tūkst. Lt, už kuriuos šiais metais maltiečiai įvairiomis formomis galėjo rūpintis maždaug 2 tūkst. senelių visoje Lietuvoje. Į verslą dažniausiai kreipiamasi, kad šis padėtų suorganizuoti renginį ir visos surinktos lėšos tektų tik senjorams. Iš ištikimų draugų, pagelbėjančių jau ne vienus metus, V.Kimas mini tokias bendroves, kaip „Roche“, „Tele2“, „Ars Libri“, „Kalnapilis“ ir „Senukai“.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-47-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.