Šildymo pinigai – į orą

Lapkričio viduryje orai vis dar rudeniški, bet nešalti – termometro stulpelis neretai kyla iki 10 laipsnių Celsijaus ar dar aukščiau. Tačiau kai kuriuose nerenovuotuose daugiabučiuose radiatoriai plieskia karščiu tarsi speiguotą viduržiemį. Priversti per atvertus langus leisti į lauką brangią šilumą ir savo pinigus jų gyventojai nerimastingai spėlioja, kad mėnesio pabaigoje šilumininkų pateiktos sąskaitos bus ne ką mažesnės nei gilią žiemą.

„Lietuvos žinios” rašo:

„Namuose – kaip pirtyje, temperatūra kambariuose siekia 25 laipsnius Celsijaus, o kartais ir daugiau. Negalime užmigti, langų neatidarę. Skundžiausi namą administruojančiai įmonei, žadėjo pasidomėti, bet niekas nepasikeitė”, – pasakojo LŽ skaitytoja Nijolė iš Vilniaus Justiniškių mikrorajono. Skirtingai nei daugumos šio namo gyventojų, neseniai suremontuotame ponios Nijolės bute įdėti nauji langai, sienos papildomai apšiltintos iš vidaus.

“Bijau, kad už tokį šiltą lapkritį gausiu kosminę šildymo sąskaitą. Gal kitiems kaimynams ir šalta, bet kodėl aš turiu mokėti už šilumą, kurios man nereikia?” – piktinosi vilnietė. Ji sako praėjusios žiemos mėnesiais už šildymą mokėjusi daugiau nei po 600 litų.

“Prakaitą nuo kaktos braukiame, langai dieną naktį atlapoti. Tačiau kiti mūsų namo gyventojai sako, kad jiems taip šiltai gyventi patinka, ir atsisako sumažinti šildymą”, – sakė kita LŽ skaitytoja.

Nors pastaraisiais mėnesiais šilumos energija kai kuriuose miestuose pigo, veikiausiai naujasis šildymo sezonas daugeliui daugiabučių gyventojų gali tapti didesniu išbandymu nei pernai. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) duomenimis, lapkritį Lietuvoje vidutinė centralizuotos šilumos kaina, palyginti su praėjusių lapkričiu, padidėjo dar 13 proc. ir siekė 23,98 ct (su PVM) už energijos kilovatvalandę. Tiesa, lapkritį, palyginti su spalio mėnesiu, vidutinė šilumos kaina sumažėjo 1,5 procento.

Tačiau skirtinguose miestuose šilumos kaina kito labai skirtingai. Per kalendorinius metus Vilniuje ji sumažėjo 6,5 proc., o Kaune augo 21,8 proc., Klaipėdoje – 4,4 proc., o Šiauliuose – 4,2 proc. Tik Panevėžyje šilumos kaina beveik nekito.

Kainų “išsibarstymas” Lietuvos miestuose – didžiulis. Tarkime, šį lapkritį Tauragėje šilumos kilovatvalandė kainuoja 17,67 ct, Utenoje – 18,19 ct., Molėtuose – 18,48 ct, o Prienuose, Trakuose, Pakruojyje, Joniškyje jos kaina siekia 30,73-31,66 ct už kWh.

Specialistai nurodo, kad sąskaitų už šilumą dydis priklauso ne tik nuo kilovatvalandės kainos (ją kiekvieno miesto šilumos tiekėjui tvirtina VKEKK, atsižvelgdama į kintančias kuro kainas bei kitas sąnaudas), bet ir nuo suvartotos šilumos kiekio kiekviename name. “Kiaurų” ar šilumos netaupančių namų gyventojai moka itin brangiai, nes didelis kiekis energijos tiesiog išleidžiamas lauk. Kartu ir pinigai.

Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos (LŠTA) duomenimis, senos statybos nerenovuotuose namuose, kuriuose gyvena per milijoną gyventojų (tai apie 56 proc. visų šalies daugiabučių), už vidutinio 60 kv. m. ploto buto šildymą tenka mokėti vidutiniškai po 345 litus kiekvieną mėnesį. Dar beveik pusė milijono žmonių gyvena itin prastos šiluminės izoliacijos namuose (22 proc. visų daugiabučių) ir už tokio pat ploto būsto šildymą vidutiniškai moka po 483 litus kiekvieną mėnesį.

“Tai yra vidutiniai skaičiai, išdalyti visiems metų mėnesiams. Šildymo sezono metu kai kurie žmonės už 60 kv. metrų būsto šildymą per mėnesį moka po 900-1000 litų ir net daugiau”, – LŽ nurodė Vytautas Stasiūnas, LŠTA prezidentas.

“Sunku patikėti, kad lapkritį namuose buvo per karšta. Priešingai – nuo lapkričio 2 dienos sumažinome temperatūros grafiką ir jau gavome daugiau nei šimtą skundų, esą butuose per šalta. Tiesa, nė vienas tų skundų nepasitvirtino”, – LŽ informavo sostinę centralizuota šiluma aprūpinančios “Vilniaus energijos” komercijos direktorius Rimantas Germanas.

Rimantas Zabarauskas, Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos energetikos ekspertas, įsitikinęs, kad nepasitenkinimo šilumininkų darbu būtų gerokai mažiau, jei gyventojai turėtų galimybę individualiai reguliuoti šilumą bute, o atsiskaityti pagal faktišką šilumos suvartojimą.

“Atsižvelgiant į vartotojo interesus, lengviausias būdas sumažinti sąskaitas yra galimybė, esant norui, pačiam sumažinti šilumos vartojimą. Tam reikėtų radiatoriuose įmontuoti termoreguliatorius ir įdiegti šilumos daliklių sistemą, leidžiančią individualiai išmatuoti bute suvartotą šilumos kiekį”, – LŽ teigė R.Zabarauskas. Tokiu atveju, vieno buto gyventojams nusprendus gyventi vėsiau ir sumažinti būsto šildymą, sutaupyta šiluma nebūtų išdalijama visam namui, o “laimėjimas” atitektų būtent vėsiajam butui.

“Šiandien žmonės jaučiasi bejėgiai – gauna didžiules sąskaitas už šildymą, o sumažinti bute temperatūros jie neturi jokios galimybės”, – sakė ekspertas. Jo teigimu, šilumos daliklių sistemos Lietuvoje yra mažai paplitusios, nors tokį techninį sprendimą galima būtų įdiegti net ir senuose nerenovuotuose daugiabučiuose. “Senos statybos namuose gali būti problemų, kad individualiai reguliuojant išbalansuojama namo šildymo sistema, bet ir tai galima įveikti, priemonių tam yra”, – aiškino R.Zabarauskas.

DANFOSS UAB, prekiaujančios šildymo, šaldymo ir pramonės automatikos produktais, inžinierius Andrius Timofejevas LŽ patvirtino, kad techniškai tokią sistemą būtų galima įrengti ir viename namo bute, tačiau praktiškai ją reikėtų diegti visame daugiabutyje. “Viename bute įrengti prie radiatorių termostatus galima, jokių techninių problemų nėra. Tačiau iškyla klausimas dėl apskaitos: įsirengti apskaitą vienam butui teoriškai galima, praktiškai – neįmanoma. Iš principo apskaitą kiekvienam butui turėtų įsirengti visas daugiabutis, visur įrengiant šilumos skaičiavimo daliklius, pagal kuriuos ir būtų nustatoma kiekvieno buto suvartota šiluma. Tam reikia viso namo susitarimo. Be to, reikėtų įrengti ir šildymo stovų balansavimą, kad visame name esančių butų gyventojai gautų reikiamą kiekį šilumos”, – LŽ sakė A.Timofejevas.

Anot R.Germano, prieš kelerius metus “Vilniaus energija” įgyvendino projektą, kompensuodama didžiąją dalį išlaidų individualiai apskaitai įrengti. Tačiau iniciatyva didelio populiarumo nesulaukė. “Norėjome, kad žmonės pamatytų individualios apskaitos naudą, todėl skyrėme 20 mln. litų, kad būtų įgyvendinti parodomieji projektai. Norėjome, kaip geriau, o išėjo kaip visada: iš kokių 100 projekte dalyvavusių namų vos keli žmonės buvo nepatenkinti, tačiau atsirado valdininkų ir politikų, kurie jais pasinaudojo ir ėmė rėkti, esą sistema bloga”, – tvirtino “Vilniaus energijos” komercijos direktorius.

Jo teigimu, namų, kuriuose buvo įdiegta individuali apskaita, gyventojai už šilumą moka vidutiniškai penktadaliu mažiau nei ten, kur name suvartojamos šilumos kiekis dalijamas butams pagal kiekvieno jų plotą. “Buvo ir tokių, kurie mokėjo 30 proc. mažiau, tačiau buvo ir tokių, kurie nieko nesutaupė – matyt, reguliatorių atsuko iki galo ir taip paliko. Jie ir kėlė vėją. Patenkintieji paprastai tyli ir jų balso tiesiog negirdėti”, – sakė R.Germanas.

KOMENTARAI

Ekspertai sako, kad lietuviai, pagal savo pajamų lygį, už energijos išteklius moka itin didelę kainą ir daugelis gyvena vadinamajame energetiniame skurde. Pagal Didžiojoje Britanijoje numatytą energetinio skurdo apibrėžimą, jei namų ūkis už energiją išleidžia daugiau nei 10 proc. gaunamų pajamų, gyventojai skursta. Nors Lietuvoje tikslių skaičiavimų nėra, apklausos rodo, kad nemaža dalis namų ūkių, ypač miestuose, kur didžioji dalis būsto šildoma centralizuotai, mokesčiams už energetinius išteklius išleidžia 30-55 proc. gaunamų pajamų. “Namų ūkių išlaidos energetikai sudaro vis didesnę pajamų dalį. Tai tampa nacionaline nelaime”, – tvirtino R.Zabarauskas.

Pasak LŠTA vadovo V.Stasiūno, gyventojų mokesčiai už šildymą gerokai sumažėtų, jei būtų įgyvendinta stringanti daugiabučių renovavimo programa, o šilumos įmonės daugiau energijos gamintų ne kūrendamos importines gamtines dujas, kurių kaina linkusi didėti, o pigesnį vietinį biokurą. “Kuro kaina sudaro apie 80 proc. šilumos savikainos, taigi jei brangsta dujos, brangsta ir šiluma”, – sakė V.Stasiūnas. Asociacijos skaičiavimais, Švedijoje, kur 80 proc. centralizuotos šilumos gaminama kūrenant biokurą, šilumos kilovatvalandė vidutiniškai kainuoja 18 ct, o Lietuvos šilumos tiekimo įmonių, kurių pagrindinis kuras – rusiškos dujos, tiekiama šiluma kainuoja 21-29,41 ct už kWh.

“Jeigu pavyktų pakeisti šilumos gamybos šaltinius – pereiti nuo brangaus importinio iškastinio kuro prie daug pigesnio biokuro ir atnaujinti daugiabučius, mokesčiai už šilumą sumažėtų apie tris kartus”, – tikino jis. Vidutinės mėnesio sąskaitos už 60 kv. m. ploto būstą tokiu atveju esą siektų vos 110 litų. Šiuo metu iš biomasės Lietuvoje pagaminama apie 20 proc. centralizuotos šilumos.

Martynas Nagevičius, Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos direktorius, teigia, kad perėjimo prie biokuro efektas gali būti ir ne toks ryškus. “Biokuro naudojimas yra geras dalykas, tai gali prilaikyti ir net sumažinti šilumos kainą. Tačiau tik iki tam tikros ribos. Mat kuo labiau plėsis biokuro vartojimas, tuo mažiau bus išnaudojamos naujos investicijos. Paprastai biokuro pirmasis katilas dirba ir žiemą, ir vasarą, nes gamina ir šilumą, ir karštą vandenį, antras reikalingas tik žiemą, trečias – tik šalčiausiais žiemos mėnesiais. Kiekviena nauja investicija duoda vis mažesnę finansinę naudą”, – nurodė jis.

Anot M.Nagevičiaus, visos katilinės, kurios kūrena biomasę ir gamina pigiausią šilumą, yra arba seniai pastatytos ir statybos investicijos jau atsipirkusios, arba pastatytos iš Europos Sąjungos (ES) fondų paramos lėšų. “Tačiau ES paramos lėšos jau baigėsi, o įmonėms statant iš nuosavų lėšų sumažinti šilumos kainą galima nebent tuose miestuose, kur biokuras dar išvis nenaudojamas. Visur kitur papildomi pajėgumai bus naudojami trumpiau ir kainos nesumažins. Biokuro plėtra galima tik Vyriausybei radus galimybių tokius projektus subsidijuoti”, – paaiškino energetikos konsultantas.