Į “Veido” klausimus atsako Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos prezidentas doc. dr. Valdas Lukoševičius

“Veidas”: Jūsų vertinimu, ar teisūs tie, kurie tvirtina, kad siūlomos Šilumos ūkio įstatymo pataisos šią žiemą niekaip nepaveiks šilumos kainų?
V.L.: Aptariamu įstatymu norima šilumos gamybą atskirti nuo tiekimo vamzdynais ir tiekimą pastato sistemose nuo pastato sistemos priežiūros. Bet gyventojo mokamą mokestį už šildymą sudaro keturios dedamosios: mokestis už šilumos gamybą, už tiekimą vamzdynais, už tiekimą pastato vidaus sistemomis ir už šių sistemų priežiūrą. Tas pastato vidaus sistemų priežiūros mokestis yra visiškai atskiras tarifas, neįdėtas į šilumos kainą, ir žmonės jį moka atskirai. Tuo tarpu šilumos tiekėjas gauna vadinamąją pardavimo kainą (į kurią sudėtos sąskaitų už šilumą išrašymo ir pinigų surinkimo sąnaudos), ir tiek.
Jeigu šilumos punktų priežiūros mokestį perkels į kitus tarifus, tai nuo to bendri mokesčiai nesumažės. O jeigu šilumos tiekimo nuo katilo iki buto grandinėje atsirastų dar vienas administruojantis subjektas, tai tokiuose namuose mokesčiai gali netgi padidėti. Mat pradinė Prezidentūros koncepcija numatė atskirti šilumos gamybą nuo perdavimo, vaizdžiai sakant, katilus nuo vamzdžių. Tam pasipriešino Savivaldybių asociacija, nes mažuose miesteliuose yra tik viena nedidelė šilumos gamybos ir tiekimo įmonėlė. Įsivaizduokite – dabar ją skaidyti į du subjektus, padaryti dvi administracijas. Kas nuo to pasikeis?
Įstatymas ir taip leidžia, kur tik įmanoma, konkurenciją šilumos gamybos srityje. Pavyzdžiui, Klaipėda iki 30 proc. šilumos perka iš pigesnių šaltinių. Šilumos tiekėjas ir šiandien privalo supirkti šilumą iš kitų gamintojų, jeigu jų šiluma pigesnė nei tiekėjo nuosava. Kur tik atsiranda tokios šilumos – Klaipėdoje, Kėdainiuose, Kupiškyje, ji sudaro didelę tiekimo dalį. Bet tokios pigios šilumos nėra daug, tad teisiškai gali kiek nori atskyrinėti įmones – padėtis nesikeis. Siūlomos Šilumos ūkio įstatymo pataisos niekaip nepaveiks, tarkime, atliekomis kūrenamų katilinių statybos ar dujų keitimo biokuru.
“Veidas”: O kaip būtų galima sutvarkyti šilumos tiekimo tvarką, kad šilumos kaina tikrai imtų mažėti?
V.L.: Lietuva yra vienintelė Europos šalis, kurioje šilumos tiekėjai turi sutartis su butais, o ne su namu. Tokia tvarka nustatyta 1993 m., kai, nesugebant surinkti mokesčio už šilumą, tuometė Energetikos ministerija nutarė, kad šilumos tiekėjas šilumą tiekia ne pastatui, o tiesiogiai kiekvienam konkrečiam butui ir pats renka pinigus iš gyventojų. Ne per administratorių, bet tiesiogiai. Tam, kad galėtų patiekti šilumą iki buto, šilumos tiekėjas turi būti atsakingas už pastato vidaus sistemas. Todėl jis turi arba pats administruoti tas sistemas, arba ieškoti kito subjekto, kuris tai darytų. Bet dauguma iš šalies neieško, prižiūri patys. Tai nėra gerai. Daugiabučių pastatų administravimas Lietuvoje labai painus, daug atsakingų subjektų, daug mokesčių, o kai reikia atlikti konkretų darbą, nėra kam.
Norint išspręsti problemą, reikia labai aiškiai atskirti šilumos gamybą ir teikimą vamzdynais nuo to, kaip šiluma paskirstoma pastato viduje. Name turi būti vienas šeimininkas, kuris sutaria su gyventojais, koks turi būti šildymo režimas, energijos vartojimo mastai, apskaitos ir paskirstymo būdai, atsiskaitymo tvarka. Tokia yra europinė praktika, bet jos niekaip nepavyksta įgyvendinti Lietuvoje. Reikia keisti visą įstatymų paketą – nuo Energetikos įstatymo iki Šilumos ūkio įstatymo bei šilumos ūkio administravimo nuostatų. Tai didžiulis darbas, kurio politikai nesiima. Prezidentūros siūlomos Šilumos ūkio įstatymo pataisos gali išspręsti tik vieną didelės problemos epizodą, bet niekaip nesprendžia namo gyventojų ir šilumos tiekėjų santykių.