„Vilniaus energijos“ vaidinamas spektaklis – iliustracija, kodėl mokame už šilumą keliskart daugiau nei civilizuoti europiečiai. Tačiau pokyčius politikai, taip pat ir dabartinė Vyriausybė, blokuoja.

Sunku sugalvoti didesnį cinizmą už „Vilniaus energijos“ dvigubą „paketą“: rekordines šildymo sąskaitas po šilto lapkričio, sutapusias su reklamos ataka, raminant, kad ir „Vilniaus energijos“ darbuotojai – mūsų kaimynai, todėl, suprask, taip pat moka nenormaliai daug.
Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos (LŠTA) skaičiavimais, nerenovuoto, bet ir nevisiškai kiauro daugiabučio, kokių Lietuvoje daugiausiai, 60 kv. m buto šildymo vidutinė sąskaita už mėnesį – apie 420 Lt. Dabar tokiems namams šildyti vidutiniškai naudojama 20 proc. biokuro ir 80 proc. dujų, tačiau jei šios proporcijos susikeistų vietomis, mėnesiui užtektų 300 Lt, o jei dar namas būtų atnaujintas – vos 120 Lt.
Tad kodėl mokame pusketvirto karto brangiau, nei galėtume?

Savivalda ar savivalė
Šių metų sausį vidutinė šilumos kaina Lietuvoje buvo 25,67 ct už kWh be PVM, pernai – 22,03 ct. Labiausiai šiluma brango ten, kur šildomasi daugiausia gamtinėmis dujomis. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK)  duomenimis, Kaune, Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose per metus ji pabrango per 20 proc., tačiau, pavyzdžiui, Akmenėje nuo 29,11 ct sumažėjo iki 27,77 ct, nes biokuro dalis nuo 1 proc. išaugo iki 52 proc.
Skirtingose savivaldybėse tarifai skiriasi ne procentais, o kartais. Už 60 kv. m buto šildymą apšiltintame name tauragiškiai lapkritį mokėjo apie 100 Lt, o prieniškiai už analogiško dydžio neapšiltinto buto šildymą – 544 Lt, nes Prienų centralizuotame šilumos ūkyje naudojama vos 12 proc. biokuro, daugiabučiuose daugybė nuo centrinio šildymo atsijungusių vartotojų, politikai ir šilumos tinklų nuomininkai niaujasi, vadinasi, nėra ir tinkamų investicijų. Tiesa, naujasis Prienų meras Vytas Bujanauskas tikina, kad savivaldybė bando atsiimti nuomojamą turtą, ir tai duoda rezultatų: savivaldybei perėmus savo žinion vieną katilinę, tarifą pavyko sumažinti 2 ct už kWh.
Tarifų skirtumai labiausiai priklauso nuo kuro, tad turtingi švedai šildosi pigiai: centralizuoto šildymo sistemoje biokuras ten sudaro 80 proc., o Lietuvoje – vos 19 proc. Biokuras dabar perpus pigesnis nei gamtinės dujos, kurios per metus pabrango apie 37 proc., o biokuras – 16 proc. Ką jau kalbėti, kad biokurui būtų naudojamos vietinės žaliavos, o joms paruošti – vietinė darbo jėga. Dabar per metus Rusijai už dujas sumokame apie 4 mlrd. Lt.
Pagal strateginius planus, 2020 m. Lietuvoje biokuro dalis šildymo sistemoje turėtų pasiekti 85 proc., tačiau kol kas kai kurios savivaldybės ignoruoja šias direktyvas, prisidengdamos šventa savivaldos teise, kurią tiksliau pavadinti savivale. Kad ir kaip drastiškai skamba, gal premjeras Andrius Kubilius teisus, gąsdindamas, kad iš tų savivaldybių, kurios nesugeba atlikti konstitucinės pareigos – tinkamai tvarkyti šilumos ūkio, jį turi perimti valstybė. O Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis siūlo dar drastiškesnę išeitį – steigti nacionalinę bendrovę, kuri perimtų visų savivaldybių šilumos ūkius, ir taip užkirsti kelią monopolininkams šokdinti, kaip kad dabar, vietos politikus.
Merai teisinasi, kad biokuro katilinių plėtra brangi, tad tam reikia ES ir centrinės valdžios finansinės paramos. LŠTA prezidento Vytauto Stasiūno skaičiavimais, keli milijardai tam reikalingų investicijų dėl atpigusio šildymo atsipirktų per kelerius metus. Tačiau atsinaujinančių šaltinių energetikos, šilumos bei vandens tiekėjų asociacijos sausį net paskelbė viešą pareiškimą, kad dabartinė šalies atsakingų valstybinių institucijų politika ne tik neskatina, bet netgi žlugdo tokios energetikos plėtrą. Pasak jų, centrinės valdžios mėginimų palengvinti ir paspartinti šį procesą investicijomis ar lengvatomis nėra. O didesnė viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) mokesčio dalis skiriama importuojamomis dujomis kūrenamai Lietuvos elektrinei, bet ne deklaruojamam tikslui – atsinaujinančių šaltinių energetikai, kuriai lieka vos 17 proc. šių lėšų. Dėl vilkinamos energijos efektyvumo programos įšaldytos ES lėšos.
Tiesa, A.Kubilius pareiškė, kad sugebančioms tvarkytis savivaldybėms dar šiemet galima rasti 100 mln. Lt papildomų europinių lėšų šilumos ūkiui modernizuoti. Gaila, kad iš dangaus mana ima kristi tik rinkimų metais.

Privatininkai tvarkosi neefektyviai
Atrodytų, siūlymai atimti šilumos ūkius iš savivaldybių ir steigti nacionalinę instituciją neracionalūs, nes dalis jų perduota valdyti privačiam verslui, o juk jis efektyvesnis nei valstybinis. Tačiau Lietuvoje ši aksioma negalioja – kaip „Veidui“ konstatavo VKEKK pirmininkė Diana Korsakaitė, šiluma brangesnė tose savivaldybėse, kuriose šilumos tinklus valdo privačios bendrovės. Neefektyvumo sąskaitą apmoka vartotojai, be tam įrodyti reikia Šerloko Holmso gebėjimų.
Štai vilniečių šildymo detektyvą tyrė ar tebetiria daugybė institucijų: Vilniaus savivaldybės komisija, VKEKK, Valstybinė energetikos inspekcija, kuri dar kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, Konkurencijos tarybą, Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą. Energetikos inspekcija nustatė, kad lapkritį „Vilniaus energija“ pagamino 2,5 proc. daugiau šilumos, tačiau pardavė 11,5 proc. daugiau. Neatitikimus galėjo lemti ne tik priskaičiuotas mokestis už ilgesnį laikotarpį, bet ir pasinaudojimas tuo, kad nuo lapkričio įsigaliojo Šilumos įstatymo pataisos, pagal kurias vartotojams turėjo būti perduoti daugiabučių šilumos punktai, panaikinant jų priežiūros mokestį. Tačiau nuotolinio valdymo mechanizmas liko „Vilniaus energijos“ rankose.
Deja, niekas, taip pat ir energetikai, netiki, kad kas nors bus ištirta. Technologinių gudrybių, kaip paslėpti visus galus, gali pamokyti bet kuris bent kiek apie šią sistemą tuokiantis meistrelis. Pavyzdžiui, vienas jų internete aiškina, kad, nedidinant nustatytos termofikacinio vandens šilumnešyje temperatūros, tereikia padidinti jo pratekamumą į namo vidaus sistemą, ir kilovatvalandžių daugės, o vandens nutekėjimą galima reguliuoti nuotolinėmis priemonėmis. Gal ne veltui įtarinėjama, esą šilumos tiekėjai taip kerštauja prezidentei, kad ši drįso iš jų atimti mokestį už šilumos punktų priežiūrą, o išskirtinis reklaminis šou skirtas atsidėkoti kokiam jiems palankesniam politikui, iš anksto apmokant ir jo rinkimų viešuosius ryšius. Juk jei „Vilniaus energijai“ rūpėtų vartotojai, reklamos kampaniją ji būtų skyrusi tam, kad paaiškintų, kaip valdyti šilumos punktus.

Renovacijos programa sužlugdyta
Grįžkime prie šio šildymo sezono sąskaitų aritmetikos: dar daugiau nei perėjimas prie biokuro jas sumažintų namo renovavimas. Mūsų daugiabučių vidutinės šilumos energijos sąnaudos 42 proc. didesnės nei Skandinavijoje. Vakarų Europa jau imasi vadinamųjų pasyvių, energijos beveik nevartojančių namų projektų, o Lietuvoje, nors yra beveik 39 tūkst. energetiškai netaupių daugiabučių, renovuota tik apie 950 (skaičiuojant ir iš dalies renovuotus). Atsinaujinančių energijos šaltinių asociacijos ragina nedelsiant bent jau dabar pradėti naudoti tam skirtame „Jessica“ fonde įšaldytas lėšas – 785 mln. Lt.
Net pačių gyventojų iniciatyvos renovuoti savo būstą vakarietiškomis technologijomis sulaukia už renovaciją atsakingų valdininkų pasipriešinimo ir projektų vilkinimo, kaip buvo dabar moderniausiai Baltijos šalyse renovuoto daugiabučio Panevėžyje, Marijonų gatvėje, atveju.
Išvada daugiau nei aiški: ankstesnės Vyriausybės nusikalstamai vilkino neišvengiamus kuro diversifikavimo ir pastatų renovacijos projektus, tačiau bent turėjo pasiteisinimą – dujos buvo palyginti pigios, šildymo sąskaitos įkandamos. Ši Vyriausybė negali teisintis nė tuo. Premjeras A.Kubilius, tikėtina, vien dėl baimės, kad grius Vyriausybė, visą kadenciją įsispyręs laikosi prieštaringai vertinamo tuometės Tautos prisikėlimo partijos į Vyriausybę deleguoto aplinkos ministro Gedimino Kazlausko, nors šis visiškai sužlugdė renovavimo programą.
Energetikos ministras Arvydas Sekmokas žarstė pažadus, kad privers „Gazpromą“ sumažinti Lietuvai dabar didžiausią Europoje mokamą kainą už dujas, tačiau pažadai pasirodė tušti. Apskritai per šios Vyriausybės kadenciją įsteigta Energetikos ministerija atsinaujinančių šaltinių energetikai pakankamai dėmesio neskyrė, menkiau, nei tikėtasi, pasistūmėjo su suskystintų dujų terminalo projektu. Tačiau valdančioji dauguma tai toleravo, o per likusius nepilnus metus kalnų nebenuvers.
Išeitis? Nebent tikėtis, kad ES privers vykdyti direktyvas dėl atsinaujinančių šaltinių energetikos, arba patiems gyventojams imtis būsto renovavimo iniciatyvos, gal net atsijungiant nuo centralizuotų šilumos tinklų. Pigiau nebus, bet bent žinosite, už ką mokate.

Nerenovuotas daugiabutis, šildomas dujomis
Kuras: biokuras 20 proc., dujos 80 proc.
Šilumos kaina 60 kv. m butui: 28 ct už kWh
Mėnesio sąskaita 60 kv. m butui: apie 420 Lt

Nerenovuotas daugiabutis, šildomas biokuru
Kuras: biokuras 80 proc., dujos 20 proc.
Šilumos kaina 60 kv. m butui: 20 ct už kWh
Mėnesio sąskaita 60 kv. m butui: apie 300 Lt

Renovuotas daugiabutis, šildomas biokuru
Kuras: biokuras 80 proc., dujos 20 proc.
Šilumos kaina 60 kv. m butui: 20 ct už kWh
Mėnesio sąskaita 60 kv. m butui: apie 120 Lt

Šaltinis: Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija

Kas Lietuvoje atsakingi už šilumos tarifus ir kainas

Energetikos ministras Arvydas Sekmokas, nors žadėjo suderėti dėl pigesnių dujų, net nebandė to daryti. Be to, mažai dėmesio skyrė atsinaujinančių energijos šaltinių plėtrai, šilumos sektoriui.
Nemažos dalies savivaldybių merai, tarp jų ir Vilniaus – Artūras Zuokas, leidžia savivaliauti šilumos ūkius valdančioms privačioms bendrovėms, nedidina biokuro dalies šildyme.
Aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas sužlugdė daugiabučių renovavimo programą.