„Didelės išminties vyras“, – taip Juozas Tumas-Vaižgantas apibūdino Silvestrą Gimžauską, prieš 115 metų mirusį kunigą, mokslininką, lietuvybės puoselėtoją, knygnešį ir kovotoją dėl lietuvių teisių Vilnijoje.

“Iš tiesų Silvestras Gimžauskas buvo viena didžiausių XIX a. antrosios pusės Lietuvos asmenybių, įspūdingas lietuviško tautiškumo pragiedrulis… liūdnas mintis kėlusiame slavėjančiame krašte“, – vertina jo veiklos ir kūrybos tyrinėtojas Paulius Subačius.
Iš tiesų kunigų, tuomet gynusių lietuvybę itin sunkiomis sąlygomis, Vilnijos parapijose buvo nemažai, ir jų nuopelnai tikrai dideli, verti vėlesnių kartų atminimo bei pagarbos, bet S.Gimžauskas jų gretose užėmė ypatingą vietą – dėl to, kad buvo čia gimęs ir užaugęs, kad buvo labai gabus organizatorius, turėjo mokslininko ir menininko gebėjimų. Ir dar dėl to, kad buvo pelnęs tuometinio Vilniaus vyskupo Antano Pranciškaus Audzevičiaus pasitikėjimą bei paramą. Todėl, nors  kunigavęs palyginti neilgai, apie 20 metų, jis spėjo mūsų tautos labui nuveikti labai daug.

Iš vaistininkų – į kunigus

S.Gimžauskas gimė 1845 m. Kirdeikiuose, dabartiniame Utenos rajone, pasiturinčių ir šviesių ūkininkų šeimoje. Mokėsi Švenčionių ir Daugpilio gimnazijose, o 1862 m. rudenį įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Dėl sukilimo mokslams čia nutrūkus, laiko veltui neleido: mokėsi farmacijos Peterburge, dirbo vaistinėse, atliko archeologinius kasinėjimus gimtinėje, rinko tautosaką – padavimus, pasakas, patarles ir priežodžius.
Tikru provizoriumi Silvestras netapo: mokslo draugas Motiejus Harasimavičius, jau iškopęs į seminarijos rektorius, 1876 m. jį pakvietė tęsti studijas seminarijoje. Vos baigęs du kursus S.Gimžauskas buvo įšventintas į kunigus ir pasiųstas mokytis toliau į Peterburgo dvasinę akademiją. Čia, be teologijos, studijavo dar ir klasikinę filologiją. Jau mokėdamas lenkų, vokiečių, rusų kalbas, išmoko dar ir lotynų, hebrajų, taip pat prancūzų kalbų.
Akademijoje S.Gimžauskas bičiuliavosi su Petru Kriaučiūnu, vėliau tapusiu lietuvių kalbos mokytoju Marijampolės gimnazijoje ir lietuviškos veiklos židinio kūrėju Sūduvoje, po kiek laiko susidraugavo su kalbininku kun. Kazimieru Jauniumi, kurio paskatintas parengė savo kraštiečių – linkmeniškių šnektos žodyną, pirmąjį tokį mūsų kalbos mokslo istorijoje. Dar vėliau išvertė A.Vaplerio „Istoriją Katalikų Bažnyčios“, kurią 1892 m. išleido mūsų išeiviai JAV.
Susirgęs džiova S.Gimžauskas akademijos nebaigė, bet nuo 1878 m. vasaros, šiek tiek sustiprėjęs, kunigavo Želudoke (Baltarusija). Po pusmečio persikėlęs į  Žiežmarius, sakė lietuviškus pamokslus, mokė lietuviškų poterių, platino draudžiamą lietuvišką spaudą – iš Žiežmarių ji keliavo į Utenos ir Švenčionių apylinkes. Panašią veiklą tęsė ir po 1880 m. Vidiškėse. Tiesa, čia išgirdę pirmąjį lietuvišką jo pamokslą, šlėktos demonstratyviai paliko bažnyčią. Kiti žmonės dėl to net nusigando – ar tai nebus kokia provokacija? Bet netrukus kunigui užtraukus šventą giesmę lietuviškai, visa bažnyčia kartu su juo giedojo ir raudojo…
Vidiškiečiai buvo bene pirmieji, kurie kunigo paraginti kreipėsi į valdžią su prašymu grąžinti lietuviškus rašmenis, patvirtindami tą prašymą šimtais parašų. Vėliau tą skatino ir „Aušra“ – kaip legalią kovos prieš spaudos draudimą priemonę, o kartu ir priemonę tautiečiams susitelkti, jų sąmoningumui kelti.
Dar plačiau bei aktyviau S.Gimžauskas veikė nuo 1883 m. Kietaviškėse, nes čia jis buvo jau parapijos klebonas. Klebonijoje įkūrė lietuvišką bibliotekėlę, joje buvo ir pirmieji „Aušros“ numeriai, kurių kunigas ypač laukdavo. Šis leidinys daug rašydavo apie mūsų praeitį, apie būtinybę mylėti tėvynę ir lietuvių kalbą – tai sutapo su S.Gimžausko pažiūromis ir simpatijomis. Jis ir pats siųsdavo laikraščiui savo straipsnių, eilėraščių, rėmė jį lėšomis, bet nešykštėjo ir kritikos: dėl kalbos klaidų, nepagarbos kunigams, dėl stebuklų nepripažinimo. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-39) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.