BFL

Du dešimtmečius Frankfurte prie Maino gyvenanti aktorė Ramunė Pigagaitė, tapusi profesionalia fotomenininke ir pripažinta portreto meistre, neketina fotografuoti spektaklių ar jų užkulisių: teatre ji sutiktų tik vaidinti.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Savo parodą sostinės „Prospekto“ galerijoje viešnia iš Frankfurto pradeda pristatydama rinktinius ją išgarsinusio rašytojų portretų ciklo darbus. Šis ciklas – tęstinis jau penkiolika metų Vokietijos Heseno žemės finansuojamas kultūrinio bendradarbiavimo projektas, leidęs Ramunei įsisąmoninti, kiek daug aplinkui mus knygas rašančių žmonių: įamžino jau daugiau kaip du šimtus rašytojų, o jų sąrašui galo nematyti.

Skirtingi rašytojų portretų rinkiniai buvo rodomi daugelyje parodų. Dar vienas panašus pristatymas Frankfurte vyks rugsėjo viduryje. Vokietijoje prieš porą metų išleistas ir rašytojų portretų albumas, kurio viršelį puošia poetės ir prozininkės Silke’s Scheuermann nuotrauka.

Ramunė iki šiol pamena, kaip ši baikšti ir nedrąsi moteris nejaukiai jautėsi priimdama fotografę savo namuose: „Varžymasis tiesiog tvyrojo ore, trukdydamas mums abiem. Kantriai laukiau, retkarčiais paspragsėdama ir suprasdama, kad reikiamo kadro vis nėra. Kol galiausiai, prabėgus gal trims valandoms, akis kambaryje užkliuvo už manekeno, rašytojos rasto gatvėje. Ji išdėstė man istoriją siuvėjos, kuriai manekenas anksčiau priklausė. Per seną lėlę užsimezgė tarpusavio ryšys. Įkomponavome manekeną į kadrą, ir ši S.Scheuermann nuotrauka, vokiečių nuomone, tapo visos serijos pažiba.“

Fotografuoti rašytojus R.Pigagaitė stengiasi jų namuose. Dauguma tam neprieštaravo, nors Vokietijoje nėra įprasta į privačią erdvę įsileisti nepažįstamą žmogų. Paprastai šeimininkai nė neklausdami vesdavosi viešnią tiesiai į knygų lentynomis įrėmintą savo darbo kabinetą. O ar gali būti baisesnė klišė už rašytojo portretą knygų lentynų fone? Todėl fotografė mandagiai prašydavo leidimo pasidairyti, kuriame namų kamputyje galima sugauti įdomiau krintančią šviesą. Besirinkdama apžiūrėdavo ir virtuvę, ir miegamąjį, ir koridorių, ir balkoną, ir netgi vonios kambarį.

Greiti ir lėti portretai

Jei nesate šiuolaikinės vokiečių literatūros gerbėjas, eksponuojamose fotografijose greičiausiai atpažinsite vos porą veidų – lietuvių Linos Žutautės ir Kęstučio Kasparavičiaus. Ramunė teigia, kad būtent vaikų literatūros autoriai pastaraisiais metais Frankfurto knygų mugėje svečiuojasi dažniausiai. Bet priešais fotomenininkės objektyvą lietuvių rašytojų yra pozavę gerokai daugiau.

„Dėl fotosesijų savo iniciatyva tardavausi su daugeliu kūrėjų, sutiktų Frankfurto knygų mugėje. Kartais iš tų susitarimų lieka tuščios frazės: tuo metu nebūna laiko, o kitas susitikimas nebeįvyksta. Taip man yra nutikę su Jurgiu Kunčinu, kuris Žvėryne buvo mano tetos kaimynas. Paskubomis užfiksavau jo žvilgsnį pro langą, o daugiau progų ir nebegavau.“

Bet ar „greitas portretas“ visuomet reiškia prastą? Fotografai žino, kad kartais atsitiktinai prabėgant nuspaustas kadras tampa iškalbingesnis nei ilgos ir varginančios fotosesijos rezultatai. Ramunė nesiginčija: „Būna, kad po pirmų kadrų suvoki: gavai, ko reikėjo, portretas „įvyko“. Tačiau įprastai susitinku su žmogumi valandai dviem: vadinu tai aklu pasimatymu. Regiu nepažįstamąjį, bandau perprasti jo autentišką istoriją be žodžių ir atspindėti ją portrete.“

Natūralu, kad priešais pirmąkart regimą fotografą žmonės stengiasi susikurti sau kuo palankesnį įvaizdį. Prasideda tam tikras „spektaklis“, kuriam pasibaigus iš maždaug šimto padarytų kadrų R.Pigagaitė išrenka geriausių bandymų pluoštą ir kartu su rašytoju nusprendžia, kuri nuotrauka verčiausia eksponuoti. Dažniausiai nuomones pavyksta suderinti, išskyrus vienintelį atvejį, kai rašytoja, tylėdama vykdžiusi fotografės užduotis, pareiškė iš anksto žinanti, kad jai nepatiks nė vienas portretas. Tačiau tokių nutikimų R.Pigagaitė neima giliai į širdį, nes tokia jau aklų pasimatymų prigimtis: jie gali baigtis laimingai, bet gali virsti ir visiška tragedija, jei kontakto nepavyksta užmegzti. Nė viena pusė dėl to neprivalo jaustis kalta.

Knygos – tik po pasimatymų

Pirmuosius užsakymus fotografuoti vokiečių rašytojus lietuvė gavo vos pradėjusi mokytis vokiečių kalbos, taigi neskaičiusi jų kūrinių.

„Mano vokiečių kalbos mokytojas Michaelis Hohmannas buvo ir Frankfurto literatūros namų direktorius. Kai jis peržiūrėjo mano fotografijos darbų segtuvą, iškart pasiūlė fotografuoti rašytojus. Neva kalbos tam dalykui daug nereikės – galima fotografuoti tylint. Kadangi buvau dar neseniai atvykusi iš Lietuvos, atsakiau, kad portretų nedarau – aš kuriu Meną. Michaelis ligi šiol juokiasi tai prisiminęs. Tuomet iš tiesų tebesijaučiau aktore ir menininke, vaikštančia gatvėmis, stebinčia žmonių nuotaikas ir savo malonumui fotografuojančia balandžius. Personažai man buvo įdomūs scenoje, bet ne fotografijoje. O čia juk – vokiečių rašytojai, kurių knygų nė nebūčiau sugebėjusi perskaityti: vos įstengdavau vokiškai sutarti dėl susitikimo laiko ir vietos“, – prisimena lietuvė.

Tačiau ir dabar, gerai išmokusi kalbą, Ramunė laikosi taisyklės fotografuotų rašytojų knygas atsiversti tik po aklo pasimatymo. Mat kartą, kai sulaužė šią nerašytą savo taisyklę, buvo taip pakerėta rumuno Mircea Cartarescu romano, kad įgyta pagarba autoriui trukdė gyvai bendrauti. „Stovėjau ir tylėjau kaip maža mergaitė priešais stabą, neišdrįsau jo nė pasisukti paprašyti. Pasimokiusi suformulavau koncepciją, kad dirbdama privalau intuityviai vadovautis paties asmens įvaizdžiu, o ne pasiduoti tam, ką jis yra parašęs. Be to, dalis rašytojų yra universalios asmenybės, veikiančios ne vien literatūros lauke, taigi portretai neturi jų sprausti į konkrečios profesijos rėmus“, – pasakoja Ramunė.

Lietuvoje nemažai garsių fotomenininkų yra kūrę ir publikavę rašytojų portretų serijas. Štai Romualdas Rakauskas žodžio meistrus įamžindavo jų tėviškėse. Visą būrį rašytojų atpažintume ir kito nacionalinės premijos laureato Algimanto Aleksandravičiaus kurtuose menininkų portretuose. Ar negąsdina tokia tituluota kompanija?

„Abu jūsų minėti portretistai – įdomūs, bet labai skirtingi. R.Rakauskas – tradicinės psichologinio portreto mokyklos atstovas, jo darbai žavi gebėjimu atskleisti esminius bruožus, nukrapščius nereikšmingas kaukes. Jo nuotraukų veikėjai atrodo tarsi visiškai pamiršę priešais besisukiojantį fotografą. A.Aleksandravičiaus portretai kontrastuoja tradicijai: jis provokuoja savo herojus, „ištraukdamas“ jų netikėtas reakcijas. Nuotraukos išeidavo nuostabios, tačiau ilgai išlaikyti tokį kūrybos stilių nepaprastai sunku: surežisuotos situacijos nusigludina, kartojasi, žaidimas nebetenka šviežumo. Nė kiek nesistebiu, kad šiuo metu A.Aleksandravičius sugrįžęs prie lietuviškų peizažų. Bet ilgiuosi jo ano, provokuojančio“, – neslepia R.Pigagaitė.

Skraidantis paršiukas

Pati pašnekovė save priskirtų prie tradicinės mokyklos fotografų: stengiasi dirbti taip, kad žmogus apie jos kamerą pamirštų, ir „pasiėmusi atvaizdą“ tyliai išeiti. O kontekstais sako besirūpinanti mažiausiai: „Fotografuodama gyvenu taip pat natūraliai, kaip ir sodindama augalus. Niekad nelyginu savo darželio su žymių sodų dizainerių darbais.“

Apie gėles prakalbome ne šiaip sau: jos jau senokai tapusios antrąja Ramunės aistra. Lietuvės puoselėjamas sodelis pernai buvo išrinktas ketvirtu gražiausiu visame Maino-Reino regione. Šią vasarą fotomenininkė įdėjo skelbimą į vietos laikraštį, siūlydama kurti augalų kompozicijas kitų miestiečių gėlynams. Susidomėjusių jau atsirado, tik prieš išvykdama Lietuvon Ramunė nebespėjo siūlomos gėlynų vietos apžiūrėti.

„Vaikystėje, kaip ir daugelis Varėnoje, turėjom sodą, o mano pagrindinis darbas būdavo ravėti jame piktžoles. Nekenčiau to darbo, bet atmintyje priverstinis žemės čiupinėjimas tikriausiai paliko pėdsakų. Dabar patinka kasmet savo gėlyne surežisuoti po didelį spektaklį, prasidedantį pirmaisiais nedrąsiais ryškiaspalviais krokais ir finišuojantį triukšmingu gėlių orkestru, kurio skambėjimą, tarsi mostelėjusios dirigento lazdele, nutraukia pirmosios šalnos. Po jų tarsi dekoracijos tuščioje scenoje, nusilenkus artistams, telieka stovėti vieniši spygliuočiai“, – pasakoja Ramunė.

R.Pigagaitė 1988 m. baigė aktorystės studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Tame pačiame kurse mokėsi Ilona Balsytė, Aidas Giniotis, Andrius Kaniava, Robertas Aleksaitis ir kiti Keistuolių teatro pradininkai. Gavę diplomus visi jie trejiems metams buvo išsiųsti gaivinti Marijampolės dramos teatro, tačiau nieko dora iš to neišėjo: atsiveriant šalia esančios Lenkijos sienoms bei rinkoms, marijampoliečiams pradėjo rūpėti visai kiti dalykai.

„Amžinatilsį profesorė Irena Vaišytė savo studentams liepdavo gatvėje stebėti žmones ir įsivaizduoti jų buitį, dienotvarkę, įpročius. Iš pradžių mėginau viską užsirašinėti į sąsiuvinį, vėliau supratau, kad fotografijomis galiu perteikti daugiau. Tada pasiėmiau seną tėvo FED-3 ir išmokau ryškinti bei spausdinti nuotraukas. Taip ir prasidėjo“, – liudija pašnekovė.

Studijų viduryje netgi buvo kilusi mintis dėl fotografijos mesti aktorystę, nors vaidinti irgi patiko, ypač vaikams. Marijampolėje jauna aktorė vaidino paršiuką, kuris norėjo skraidyti, Donaldo Bisset pasakos inscenizacijoje. Vieną dieną tas paršiukas, žemę knisančių kiaulių nuostabai, pakilo ir nuskrido. Toks buvo visas jų kursas – muzikalių, fantazijomis trykštančių svajotojų. Iš tų svajonių netrukus gimė Keistuolių teatras, į kurį kurso draugai kvietė ir R.Pigagaitę. Tačiau ši po Marijampolės teatro uždarymo ryžosi įgyvendinti savo pačios svajonę.

„Ketinau profesionaliai studijuoti fotografiją užsienyje, o Frankfurte turėjau draugą, pas kurį iš pradžių galėjau apsistoti. Taigi išskridau ten, nors labai menkai tesigaudžiau vokiškai. Teko padirbėti ir padavėja, ir vaikų aukle, žinoma, visus aplinkui fotografuojančia“, – pasakoja pašnekovė.

Taip pamažu kaupėsi autorinių darbų rinkinys, lietuvė išmoko vokiečių kalbą, įstojo į Johanneso Gutenbergo universitetą netoliese esančiame Maince. Įsidarbino spaudos agentūros fotografe, bet patyrė, kad ten niekam nerūpi nei fotografijos menas, nei „lėti portretai“. Iš penkerių darbo metų teatsimenanti amžiną lėkimą ir nepasitenkinimą savimi.

Frankfurtas prie Maino pasižymi didele gyventojų kaita – finansų centre daug imigrantų, stažuotojų, pagal terminuotas sutartis atvykstančių ar iš aplinkinių miestelių važinėjančių specialistų, o nuolatinių gyventojų nėra gausu. Todėl ir menininkams, kaip šįmet „Veidui“ pasakojo kita Frankfurte įsikūrusi lietuvė – šokėja Raimonda Gudavičiūtė, įgyti vardą čia ganėtinai sudėtinga. Ar Ramunė jaučia tą patį?

„Tiesiog Frankfurte nėra tokio uždaro, intensyviai bendraujančio menininkų rato kaip Lietuvoje. Nors veikia stambi meno akademija, baigę studijas menininkai iš miesto kažkur pradingsta. Tačiau aš didelio bendruomenės poreikio nejaučiu, kelių galerijų, kurioms tinka mano darbai, man visiškai pakanka. O galerijų kaita Frankfurte nėra didelė: viena iš tų, su kuriomis bendradarbiauju, stabiliai tebeveikia nuo mano pasirodymo Vokietijoje laikų“, – liudija fotomenininkė.

Frankfurtas – bankų ir investicijų centras, garantuojantis pasiturinčių ir išsilavinusių lankytojų srautą, todėl meno prekiautojams klestėti mieste sąlygos palankios. Taigi įvairiausių galerijų Frankfurte ir jį supančiuose miesteliuose veikia daug.

Kartais sakoma, kad Frankfurtas – tai Niujorko ambicijų turinti Europos provincija. Buvusiai aktorei čia labiausiai stinga pajėgių teatrų: Frankfurto operai ji nieko negalėtų prikišti, o štai dramos spektaklių lygis ir repertuaras gerokai nusileidžia stipresniems lietuvių teatrams.

Ar niekad nekilo mintis su fotoaparatu pasivaikščioti po scenos užkulisius, įamžinti repeticijų ar spektaklių? „Jeigu grįžčiau į teatrą – tai tik vaidinti, o ne fotografuoti. Net nežinau kodėl, bet teatre noriu išlikti aktore. Tikrai apsidžiaugčiau po ilgos pertraukos sulaukusi vaidmens“, – neslepia ir teatrinių ambicijų R.Pigagaitė.

Balti kostiumai, margi chalatai

Varėnai, į kurią pas tėvus sugrįžta kiekvieną vasarą, fotomenininkė skyrė nuotraukų ciklą „Mano miesto žmonės“. „Varėna – netgi ne miestas, o miestelis, iš kurio visą savo sąmoningą gyvenimą veržiausi ištrūkti, nes jaučiausi provincialumo dusinama menininkė. Tačiau vaikštant tarp Frankfurto dangoraižių ėmė stigti būtent to mažo miestelio, kuriame visi apie visus viską žino ir interpretuodami perdeda. 2000-aisiais atvykusi atostogų pabandžiau įamžinti varėniškius tokius, kokius juos atsimenu iš vaikystės. Tarkim, batsiuvį, kurio metalinis kurpalis anuomet atrodė labai baisus – tarsi meistro kojos protezas. Medžiotoją su bauginančiu šautuvu ir žvėrių iškamšomis, siuvėją su jos didžiulėmis žirklėmis ir keturiasdešimt metų spintoje kabančia ta pačia suknele. Ateidavau pas juos į namus ir sakydavau, kad esu Ramunė iš Vytauto gatvės, ta pati, kurią visas miestelis pamena kaip mergaitę ilgom kasom. Teiraudavausi, ar įmanoma rasti mano įsimintus daiktus. O tada vesdavausi prie baltos Varėnos parduotuvės sienos, atstojusios studijos ekraną, ir buvau nustebusi, kaip puikiai tie fotografų dėmesio neišlepinti žmonės sugeba pozuoti“, – pasakoja menininkė.

Tiesa, per kelis dešimtmečius žmonių užsiėmimai buvo pasikeitę: batsiuvys ir gaisrininkas išėję į pensiją, medžiotojas užsiėmė šunų veisimu. Duonos kepėją dar spėjo nufotografuoti su apvaliu kepalu rankose, bet netrukus ir ta miestelio kepykla buvo uždaryta. Tik žvejys tebežvejojo aplinkiniuose ežeruose.

Didžiausiu klaustuku fotomenininkei tapo padienis darbininkas, neturintis konkrečios profesijos: kartais triūsantis statybose, kartais uždarbiaujantis ūkiuose arba renkantis grybus. Kaip tokį žmogų fotografuoti? Problemą išsprendė pats darbininkas, pasigyręs, kad neseniai nusipirko baltą išeiginį kostiumą ir norėtų būti įamžintas jį vilkintis. Taip nuotraukų cikle atsirado fotografija „Padienis darbininkas šventadienio rūbais“, nors Ramunė iki šiol spėlioja, kur Varėnoje baltu kostiumu apsirengus galima vaikščioti: į bažnyčią, o gal į kavinę?

„Varėna per maža būti miestu ir per didelė būti kaimu. Jos architektūra demonstruoja didmiesčio ambicijas: centrinė Vytauto gatvė tapo plati it prospektas – boingas galėtų leistis, šaligatviai nauji ir platūs, žemaūgiais medeliais puošti. Atrodytų, tokia gatvė turėtų nuvesti tave kažin kur, o ji ima ir baigiasi ties maža medine bažnyčia, kurios proporcijos visai kitų mastelių. Kitoje pusėje Vytauto gatvė apskritai atsiremia į miškus. Kai buvęs Heseno žemės kultūros ministras, apžiūrėjęs nuotraukų ciklą „Mano miesto žmonės“, panoro savo akimis išvysti mano paslaptingą, miškų apsuptą gimtinę, neslėpė savo nusivylimo atsidūręs tuščioje aikštėje šalia plačios gatvės. Netgi pasiteiravo, kaip man pavyko tokioje nykioje vietoje sukurti tokią romantišką nuotraukų seriją. Kas kita – Varėnos krašto miškai su šimtametėmis pušimis, baltomis samanomis, bruknėmis ir ežerėlių karoliais. Jie – tikra atgaiva po dirbtinai sodintų Frankfurto apylinkių miškų“, – pasakoja fotomenininkė.

Dar vieną darbų ciklą „Valanti moteris“ R.Pigagaitė skyrė Varėnos daugiabučių laiptinėms. Tik parvažiavusi iš užsienio pastebėjo, kokios išprotėjusios jų spalvos: baseino mėlynos, smaragdinės, violetinės.

Kartą, eidama tartis dėl fotografavimo, atkreipė dėmesį ir į moterytę su kibirėliu, išėjusią plauti laiptinės: „Chalatuotos moteriškės, nešinos senu megztiniu vietoj skuduro, pasirodymas laiptų aikštelėje prilygo mažam performansui. Supratau, kad mintyse jau gimsta nauja nuotraukų serija. Pradėjau ieškoti tokių plovėjų, prašyti, kad leistų jas fotografuoti. Iš tiesų prašydavau specialiai man suvaidinti laiptinės valymo performansą su visais jo atributais: kibiru, šluotkočiu, skuduru ir chalatu, kurio spalvos dažniausiai sutapdavo su laiptinės sienų spalva. Laiptinėse kabodavo laiptų plovimo grafikai, juos išnagrinėjusi žinodavau, į kurias duris verta belstis. Pagyvenusios moterytės iš savo butų, tarsi iš užkulisių, trumpam šmėkštelėdavo viešo gyvenimo scenoje, atlikdavo iš pirmo žvilgsnio nereikšmingą darbą ir vėl pasislėpdavo už tų pačių jų gyvenimą saugančių durų tarsi moliuskai kriauklėje. Nieko apie jas daugiau nesužinojau, tačiau kaip iškalbingai apie jų gyvenimą byloja tos išprotėjusios spalvos ir vargani skudurai.“

Fotografija kaip egzistencijos įrodymas

Frankfurto ligoninėje veikia meno galerija „Meno laiptai“. Jos vadovė, anksčiau įsigijusi lietuvės darbų iš serijos „Mano miesto žmonės“, pasiūlė fotomenininkei panašiu stiliumi įamžinti ir šios ligoninės medikus. Ramunė sutiko su sąlyga, kad ligoninės darbuotojų nebus privalu vaizduoti didvyriais: gydytojai ją labiau domino ne kaip organus persodinantys dievai, o kaip paprasti žmonės, kuriems operacijos kartais nepavyksta.

„Nuo vaikystės paniškai bijau ligoninių. Baimė atsirado tuomet, kai būdama dešimties metų pionierių vasaros stovykloje susirgau plaučių uždegimu. Stovyklos vadovai išvežė mane į ligoninę Lazdijuose, apie tai neįspėję tėvų. Šie savaitgalį atvyko manęs lankyti ir tik tada nuskubėjo ligoninėn, kur vieniša ir susivėlusi, nežinodama, ar tėvai apskritai mane beatras, palatoje gulėjau jau penkias dienas“, – prisimena pašnekovė.

Ir štai po daugelio metų ji sulaukia užsakymo fotografuoti medikus ir drauge – progos atsikratyti savo baimės. Iš pradžių nedrąsiai eidavo į ligoninę ir, apsimetusi paciente, stebėjo koridoriuose vykstantį gyvenimą. Vėliau darbuotojai pradėjo ją atpažinti, prasidėjo draugiškas bendravimas. Įamžino seselę su milžinišku švirkštu, akušerę su dirbtine placenta, slaugą su kraujo buteliukais abiejose rankose, primenantį deivę Temidę, svarstančią, kuris pacientas gyvybės nusipelno labiau. Mažą, gailiai sukumpusį ligoninės priimamojo gydytoją, kuris, neatlaikęs ilgamečio streso, netrukus išties pakeitė darbą. Atsisakė fotografuotis tik chirurgas, mėsininką primenantis tipažas, kurio chalatas po operacijos tikrai buvo aptaškytas krauju. Užtat sutiko jo kolega, pozavęs su išpjautų žarnų ringėmis stiklainyje.

„Baiminausi, kad tokios nuotraukos ligoninės vadovams gali nepatikti, tačiau administracija, jas įsigijusi, mano darbus pavertė nuolatine „Meno laiptų“ ekspozicija. Ligoniai, kuriems reikalinga fizioterapija, ligi šiol lavina savo sąnarius pro juos bėgiodami laiptais“, – šypsosi Ramunė.

Vokietijoje ji pati savo nuotraukų neberyškina – patiki šį darbą patyrusio meistro laboratorijai, kurioje nuotraukos gaminamos senuoju, rankiniu būdu. Tačiau kaip ilgai toks menas sugebės išlikti visuomenėje, kurioje tarsi virusas plinta mada kasdien dešimtis kartų save fotografuoti viso labo ištiesus ranką?

„Fotografija sparčiai degraduoja. Mūsų anūkai jau netikės, kad apskritai buvo tokia profesija. Kai visi įpras kasdien „gaudyti“ savo nuotaikas, bulves ant stalo ir kavos putą, fotografija iš meno virs formaliu žmogaus egzistavimo įrodymu ir turės šansų išlikti nebent kaip konceptualusis menas, naudojantis fotografines priemones, – prognozuoja R.Pigagaitė. – Štai Varėnoje prie ežero stebėjau dvi ant liepto įsitaisiusias paneles, kurios ištisas valandas nieko daugiau neveikė, tik mėgino visiems transliuoti, kaip jos deginasi. Fotografavo save įvairiausiais rakursais, po to pjaustė arbūzą ir jį taip pat įvairiais rakursais fotografavo. Tada pasiėmusios arbūzo riekę prisidėdavo prie besišypsančios burnos ir mėgindavo gražiai tilpti į kadrą, nors iš tikrųjų neturėjo kada jo atsikąsti. Po to lipo į vandenį iki pat kaklo, laikydamos rankose iškeltus telefonus. Ne gyvenimas, o ištisinė fotosesija. Mano stebinčioms akims jos atrodė kaip pozuotojos juodadarbės, besistengiančios kiekvieną akimirką įrodyti kitiems, kad yra laimingos.“