Cheminis ginklas, tapęs necivilizuoto pasaulio simboliu, suvokiamas kaip absoliučiai smerktinas, tačiau žmonija visiškai jo neatsisakys, nes jis, kaip ir atominė bomba, ir toliau bus naudojamas politiniam spaudimui.

Įvykiai Sirijoje ir vėl privertė kalbėti apie tai, kas pasaulį pirmą kartą sukrėtė Pirmojo pasaulinio karo metais, – apie cheminį ginklą. Būtent cheminio ginklo klausimas šiuo metu vėl tapo viena esminių temų tarptautinėje bendruomenėje, ypač po to, kai Jungtinių Tautų delegacija patvirtino, kad Sirijoje buvo panaudotos nervus paralyžiuojančios dujos. Todėl verta panagrinėti šio ginklo sukūrimo istoriją, panaudojimo atvejus ir bandyti atsakyti į klausimą, ar yra galimybė jo visiškai atsisakyti.

Sirijos veiksmai – necivilizuoti

Akylai Sirijos pilietinį karą stebinti tarptautinė bendruomenė per dvejus konflikto metus yra ne kartą pastebėjusi galimus cheminio ginklo panaudojimo atvejus. Tačiau pastarasis, tapęs lūžiniu momentu ir paskatinęs JAV bei kitas sąjungininkes garsiai prabilti apie galimą intervenciją į Siriją, pasižymėjo savo masiškumu, todėl paskatino pasaulio bendruomenę įsitraukti į Sirijos konflikto sprendimą.
Nors visas Vakarų pasaulis įsitikinęs, kad ginklą panaudojo būtent Basharo al Assado režimas, Rusija tvirtina, jog tam nėra įrodymų: po praėjusios savaitės Prancūzijos ir Rusijos užsienio reikalų ministrų susitikimų Sergejus Lavrovas pareiškė, esą Maskva turinti rimto pagrindo abejoti, ar tai ne sukilėlių provokacija. „Norime objektyvaus tyrimo, o tiesa turi būti atskleista – tai bus rimtas išbandymas tolesniam Saugumo Tarybos darbui“, – sakė S.Lavrovas.
Britų gynybos konsultantų įmonės „IHS Jane‘s“ atliktas tyrimas parodė, kad beveik pusė iš 100 tūkst. opozicijoje kovojančių sukilėlių yra radikalūs islamistai ar net džihadistai, iš kurių stovyklos buvo paskelbti šiurpūs vaizdai, kaip krikščionims pjaustomos galvos. Todėl scenarijus, kad cheminis ginklas buvo panaudotas prie jo priėjimą gavusių sukilėlių, neatrodo visiškai nerealus.
Karybos eksperto, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojo dr. Deivido Šlekio nuomone, tai vis dėlto greičiau propaganda, paskleista Rusijos, norint sustabdyti tarptautinio veiksmo galimybę. „Atrodo, jog yra diplomatinis sutarimas spręsti Sirijos klausimą, tačiau JAV teigia, kad cheminį ginklą panaudojo Assado režimas, Rusija – kad turi duomenų, jog tai sukilėlių darbas“, – teigia ekspertas. Jo žodžiais, cheminį ginklą paprastai saugo elitiniai saugumo būriai, ir naivu tikėtis, kad sukilėliai būtų galėję lengvai prie jo prieiti.
JAV prezidentas Barackas Obama dar prieš metus pareiškė, kad cheminio ginklo panaudojimas reikštų Assado režimo „raudonosios linijos“ peržengimą. Kodėl konflikte, kuris jau nusinešė per 100 tūkst. gyvybių, būtent cheminio ginklo ataka yra toji „raudonoji linija“? „Iš istorinių pavyzdžių žinome, kad cheminio ginklo panaudojimas yra nehumaniškas ir siaubingas kelias mirti. Todėl didžioji pasaulio dalis yra sutarusi nenaudoti tokio ginklo kare“, – atsako buvęs JAV vidaus saugumo departamento darbuotojas, cheminių ginklų ekspertas Alexanderis Garza.
Taigi Sirija, panaudodama cheminį ginklą, įsirašė į necivilizuotų valstybių sąrašą.

Cheminio ginklo istorija

Nors karuose cheminės medžiagos naudojamos jau tūkstančius metų, pavyzdžiui, užnuodijant strėlių antgalius ar naudojant arseno dūmus, moderniais laikais cheminis ginklas pirmą kartą masiškai buvo panaudotas per Pirmąjį pasaulinį karą. Chloro ir fosgeno dujos mūšio laukuose buvo paleistos pavėjui – toks atakos būdas sugalvotas prieš įstrigusį frontinį karą apkasuose.
Cheminio ginklo uždraudimo organizacija nurodo, kad pirmoji didelio masto ataka užfiksuota 1915 m. balandžio 22 d. Belgijoje, o per visą karo laikotarpį cheminiu ginklu, įskaitant ir ipritą (garstyčių dujas), nužudyta daugiau nei 90 tūkst. žmonių, dar apie milijoną sužalota.
Karo pabaigoje buvo pagaminta jau 124 tūkst. tonų cheminio ginklo, o pirmojoje XX a. pusėje buvo intensyviai kuriama šios srities karo pramonė: amunicija, minosvaidžių sviediniai, oro bombos, žemės minos ir net tankai. Todėl Antrasis pasaulinis karas sukėlė didelę baimę, laukiant, kas bus pirmieji, kurie nukentės nuo šio siaubingo ginklo. Tačiau, kaip pabrėžia D.Šlekys, apie didelius cheminio ginklo panaudojimo atvejus nekalbama: „Dujos buvo naudojamos nacių koncentracijos stovyklose, tačiau ne mūšio lauke.“
Kaip teigia britų žurnalas „The Economist“, Antrajame pasauliniame kare šalys ginklą naudojo tik kitoms valstybėms pagąsdinti: panaudosite, ir mes atsilyginsime tuo pačiu.
Vėliau, šaltojo karo laikotarpiu, dvi supervalstybės – JAV ir SSRS cheminio ginklo buvo prikaupusios tiek, kad jo būtų užtekę viso pasaulio žmonijai bei gyvūnijai sunaikinti, todėl ginklas tapo derybų, o ne karo priemone.
Žinomiausi pastarųjų dešimtmečių cheminio ginklo panaudojimo atvejai yra per Irako ir Irano karą 1980 bei 1988 m., kai Irakas prieš kurdų sukilėlius panaudojo ipritą. Taip pat du atvejai užfiksuoti Japonijoje – 1994 ir 1995 m., kai cheminį ginklą panaudojo “Aum Shinrikyu” teroristinė sekta. Tai padarė nemažą įtaką konvencijos dėl cheminio ginklo deryboms, kalbant apie šio ginklo patekimą į teroristų rankas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-39-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.