Asm. albumo nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Vos prieš porą savaičių Gintę Petrulionytę, gavusią keturis valstybinių brandos egzaminų šimtukus, Valdovų rūmuose sveikino aukščiausi valstybės politikai, o šiuo metu Druskininkų „Ryto“ gimnazijos absolventė dirba padavėja kurorto kavinėje. Ji džiaugiasi aptarnavimo sektoriuje jau spėjusi pramokti rusų kalbos ir sako, kad atostogas, nors ir trumpas, vis tiek turės. Po jų kels sparnus į Jungtinę Karalystę.

„Mano vasaros darbas visai nesusijęs su akademiniais pasiekimais, – juokiasi Druskininkų kavinėje dirbanti šimtukininkė. – Planuoju studijuoti ir noriu tu­rėti savų pinigų, todėl svarbu jų užsidirbti. Ma­nau, kad kiekvienam tik į gera padirbėti aptarnavimo sektoriuje, nes po šios patirties visai kitaip žiūri į darbuotojus, kuriuos sutinki kasdien. Be to, jau gerokai pramokau rusų kalbos.“

Įdomu, kad matematikos, fizikos, informacinių technologijų ir anglų kalbos egzaminų šimtukus gavusi mergina pati labiausiai džiaugiasi 93 balų lietuvių kalbos ir literatūros egzamino įvertinimu. Šis rezultatas, priešingai nei kiti, jai tikrai buvo netikėtas. Tiksliuosius mokslus druskininkietei mokytis patiko, tad šiose srityse ji daug dirbo ir tikėjosi neblogo įvertinimo, o anglų kalbos dar geriau išmoko metus gyvendama JAV.

„Kiekvienas turintis tikslą gali jį pasiekti. Ir darbas, ir sėkmė gyvenime gali tik padėti“

Nepaisant puikiai praėjusios egzaminų sesijos, pasiekimų olimpiadose ir kituose konkursuose, G.Petrulionytė savo įvertinimų nesureikšmina ir sako, kad jei būtų įdėjusi daugiau pastangų, jos rezultatai galėjo būti dar geresni – ne tokie „mokykliniai“. „Kiekvienas turintis tikslą gali jį pasiekti. Ir darbas, ir sėkmė gyvenime gali tik padėti“, – įsitikinusi G.Petrulionytė.

Nors ji pati konkretaus tikslo sako ir neturėjusi, visada siekė padaryti viską taip gerai, kaip tik gali, todėl pati ant savęs pykdavo už neatidumą ar per menkas pastangas.

„Manau, kad dalį mano pasiekimų lėmė sėk­mė ir atsitiktinumas. Pavyzdžiui, kai respublikinėje anglų kalbos olimpiadoje iškovojau prizinę vietą, kaip tik buvau grįžusi iš mokslų JAV, tad metus kalbėjusi vien angliškai turėjau pranašumų, – prisimena Gintė. – Žinoma, daug lėmė dar­bas ir pastangos, todėl žinau, kad jei būčiau dar labiau susikaupusi ir pasistengusi, daugiau ­­i­­e­­­kimai yra minimalūs, mokykliniai. Pažįstu bendraamžių, kurie pasiekė gerokai daugiau.“

Studijuos tai, kas įdomu

Galutinio sprendimo, kur pasitiks naujuosius mokslo metus, Druskininkų pirmūnė dar nėra priėmusi, tačiau svarsto, kad po darbo kavinėje ir šiek tiek pavasarojusi pradės matematikos ir informatikos studijas Voriko universitete (48 vieta QS pasaulio universitetų reitinge).

„Studijuoti svetur išvyksta dar palyginti nedidelė dalis Lietuvos abiturientų, o aš norėjau mokytis užsienyje todėl, kad galėjau rinktis iš daug daugiau studijų programų, kad ir jungtinių. Nors Lietuvoje tokias dvigubas programas jau irgi pradedama vykdyti, dar nėra didelio jų pasirinkimo. Kita priežastis ta, kad užsienyje yra stipresnių universitetų“, – pasirinkimo motyvus paaiškina šimtukininkė.

Kalbėdama apie ateitį ir karjerą po studijų G.Pet­rulionytė sako esanti kol kas tikra tik tuo, kad po bakalauro tikrai įgis magistro laipsnį, ta­čiau ką veiks vėliau – sieks akademinės karjeros ar pasuks į verslą, ji dar nežino: „Stoju į ma­te­matikos ir informatikos, dalykų, kurie man įdo­mūs mokytis, studijas, tačiau kol kas mane galbūt ne visai traukia darbas šioje srityje.“

Juolab kad studijas mergina pasirinko gana vė­lai: praėjusią žiemą, iki gimnazijos pabaigos li­kus vos pusmečiui, ji dar svarstė, ką rinktis. Ap­sispręsti laiko reikėjo galbūt ir todėl, kad drus­kininkietė, nors ir tiksliukė, mokėsi skirtingų da­ly­kų, gilinosi ne į vieną konkrečią sritį, to­dėl tu­rėjo ir didesnę pasirinkimo laisvę.

Galbūt ir esu tiksliukė, bet tikrai nenoriu ap­siriboti viena tokia siaura moksline veikla

„Man patinka ir socialiniai mokslai, pavyzdžiui, istorija, kurią išplėstiniu kursu mokiausi ir 11-oje, ir 12-oje klasėje. Be to, dalyvavau įvairiuo­se politiniuose projektuose, socialinėje veiklo­je. Galbūt ir esu tiksliukė, bet tikrai nenoriu ap­siriboti viena tokia siaura moksline veikla. Se­ku politinius, socialinius įvykius, domiuosi tuo, kas vyksta pasaulyje“, – vardija G.Petrulionytė.

Kad ji domisi kuo įvairiausiais dalykais, ge­riausiai įrodo jos užklasinės veiklos sąrašas: teatro studija, folkloro ansamblis, mokyklos taryba, Mokomojo Europos Parlamento projektas ir, žinoma, labiausiai patikęs debatų klubas. „Veikla debatų klube man buvo viena įdomiausių patirčių. Man patiko logiškai ieškoti argumentų, diskutuoti, todėl neatsisakiau debatuoti ir mokydamasi JAV. Amerikoje buvo įdomu, kai debatų temomis tapdavo JAV aktualijos“, – prisimena druskininkietė.

Tingėjo rašyti rašinius

Keturių egzaminų šimtukininkė daugiausia mokėsi matematikos, o fizika, natūralu, sekėsi dėl to, kad susidomėjusi jos teorija puikiai pritaikė matematiką. Būsimoji pirmakursė sako, kad jai visada patiko tikslūs ir konkretūs dalykai, taip pat – aiškintis, kokia jų logika, kokie ryšiai.

Pasakyti, kada ar kodėl ji taip susidomėjo tiks­liaisiais mokslais, Druskininkų „Ryto“ gimnazijos abiturientė negalėtų, tačiau sako puikiai prisimenanti, kad į matematiką pradėjo labiau gilintis tada, kai reikėjo rinktis iš skaičių mokslo ir lietuvių kalbos: „Kai buvau septintokė, mokykloje pamačiau skelbimą, kviečiantį stoti į Na­cio­na­linę moksleivių akademiją. Kadangi buvau jau­nesnė, septintoje klasėje galėjau rinktis tik iš ma­tematikos ir lietuvių kalbos sekcijų. Supratau, kad labai tingiu ir nenoriu rašyti rašinių, todėl pa­sirinkau mokytis matematiką ir nuo tada jos ne­mečiau. Vėliau atsirado ir fizika, juolab mano bro­lis yra fizikas, įtakos galbūt turėjo ir jis, nes vis ką nors įdomaus papasakodavo, parodyda­vo.“

Kasmet po brandos egzaminų sesijos pasigirsta abiturientų skundų: vienas egzaminas per leng­vas, kito vertinimas nepagrįstas, trečio už­duo­tys neįkandamos. G.Petrulionytė panašių nusiskundimų neturi. „Manau, kad egzaminuose nie­ko blogo nebuvo, – vertina ji. – Man patiko fi­zi­kos egzaminas, kuris galėjo patikrinti daug sričių ir nebuvo nei per sunkus, nei per lengvas. Ma­­tematikos egzamino objektyviai vertinti ne­ga­­liu, nes ėjau į jį žinodama, kad tikrai galiu iš­spręs­ti visas užduotis, tad man jis pasirodė lengvas. Bet daugeliui bendraklasių buvo sudėtingas.“

JAV mokykla: laisvė rinktis pamokas

Brandos egzaminais nenusivylusi G.Pet­ru­lio­nytė gali palyginti ir skirtingų valstybių švietimo sistemas, nes būdama dešimtokė dalyvavo kultūros, švietimo ir lyderystės mainų programoje „ExCEL“ ir metus praleido valstybinėje mokykloje Vašingtono valstijoje, netoli Portlando.

„JAV mokytis gali būti arba labai lengva, arba labai sunku, tai priklauso nuo mokinio – sudėtingas ar lengvas pamokas pasirinksi“, – sa­ko G.Petrulionytė. Ji panoro metus mokytis universiteto studijų lygio chemijos, o metams baigiantis gailėjosi, kad neišdrįso pasirinkti sustiprinto lygio matematikos ir anglų kalbos pamokų.

Įspūdį man padarė ir tai, kad JAV mokyklose svarbu sportas ir meninė veikla

„JAV švietimo sistema man pasirodė įdomi tuo, kad beveik laisvai galima rinktis pamokas, mo­dulius. Reikalavimų ten labai nedaug. Tar­ki­me, Lietuvoje privaloma mokytis bent vieno dalyko iš humanitarinių, gamtos mokslų ir kitų, o Amerikoje toks reikalavimas galioja tik vienus metus, kitus trejus gali visai nesimokyti gamtos mokslų, jei mokeisi jų devintoje klasėje. Dar man patiko, kad galima rinktis sustiprintas pamokas, kurios beveik atitinka universiteto lygį. Jas lanko mažiau mokinių, kiekvienas gauna dėmesio , – pasakoja druskininkietė. – Įspūdį man padarė ir tai, kad JAV mokyklose svarbu sportas ir meninė veikla. Daug lėšų skiriama mokyklos teatrui, chorui, kurio negalėtum palyginti su mūsiškiais muzikos mokyklose – jis labai populiarus, o norintieji tapti jo nariais turi dalyvauti atrankose. Taip pat – ten mokyklos bendruomenė labai artima, mokytojai ir tėvai dalyvauja įvairioje veikloje. Pavyzdžiui, kai už mūsų debatų komandą atsakinga mokytoja negalėjo su mumis dirbti, tą darbą perėmė patys tėvai.“

Patirtį JAV mokykloje G.Petrulionytė vadina ne­pakartojama. Labiausiai ją sužavėjo skirtingų kul­tūrų katilas ir skirtingos istorijos, kurių galėjo iš­girsti iš kiekvieno sutikto. „Pažinojau šeimą, ku­ri visai nemokėdama kalbos atvyko iš Sirijos, o po trijų mėnesių tos šeimos vaikai jau lankė mo­kyk­lą ir išmoko kalbą. Labai gerbiau tuos žmones“, – tvirtina Gintė.

12 metų mokykloje, o vienus iš jų – nelietuviškoje, šimtukininkė apibendrina paprastai: sistema, kad ir kokia nemaloni būtų, padeda pasiekti to, ko gyvenime nori: „Nors galiausiai tai ima atrodyti kaip rutina, nuo kurios norisi greičiau pabėgti, nemaža dalis mūsų geriausių akimirkų būna praleista kaip tik mokykloje arba dėl jos.“

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA