"Veido" archyvas

Visuomenė pasidalijusi į dvi stovyklas. Vieni sako, kad šiais laikais nepakankamai ginamos net žmonių teisės, tai kam švaistyti laiką ir jėgas gyvūnams gelbėti? Kiti įsitikinę, kad likimas iš žmogaus gali atimti daug ką – gerą atlyginimą, solidžią pensiją, net darbą, bet nepajėgus atimti jautrios širdies.

O žmogaus pagalbos taip reikia mažiesiems mūsų broliams – tiems, kuriuos prijaukinome ir už kuriuos esame atsakingi. Taip mano ir garsioji batų dizainerė Rūta Rimšelienė, nuo praėjusių metų lapkričio su bičiulių komanda išgelbėjusi per 300 žūti pasmerktų keturkojų gyvybių.

Kreipiasi dėl gyvūnų

Kas Lietuvos įžymybes privertė susirūpinti žudomais gyvūnais? Toks klausimas garsią lietuviškų batų dizainerę Rūtą Rimšelienę šiek tiek pralinksmino: “Na, kokia aš įžymybė, jei, kaip mėgstu juokauti, į mane dabar žmonės dažniau kreipiasi ne dėl batų, o dėl gyvūnų”.

Nors alina karščiai, o iki Rūtos antrosios atžalos gimimo – suskaičiuotos dienos, moteris sako turinti tiek darbų, kad tik spėk suktis. “Sūnui Ąžuolui – septyneri, greit reiks leisti į pirmą klasę, o ir leliukas (medikai sako, kad gims sūnus) greit pasibels, – užgriuvusius darbus vardija Rūta. – O aš ir kolekciją naują planuoju rudenį, ir dėl tų gyvūnėlių kovojame”.

Rūta planuoja garsios verslininkės Rasos Martens viešbutyje surengti gyvūnams gelbėti skirtą labdaros vakarą, pakviesti įžymybių. “Tik nežinau, ar spėsiu prieš gimstant vaikučiui, ar teks tai daryti, kai sustiprėsiu po gimdymo, – patikslina ji. – O dar svajojame surengti išsipildymo akciją, panašią į televizijoje rengtą Nomedos”.

Laisvesnis laikas – tikrai ne laisvas

Kai tik turi laisvesnio laiko, batų dizainerė kur buvusi, kur nebuvusi skuba prie geltona spalva nudažytų gyvybės vagonėlių, kuriuose laikiną prieglobstį rado žūčiai pasmerkti gyvūnai.

"Veido" archyvas

Žmogus ir šuo gali vienas kitam padėti

“Ar vyras nepyksta dėl tokios veiklos?” – klausiau. “Pasitaikydavo, kad šiek tiek paburba. Ypač, kai ėmiau lauktis, nes daug laiko leisdavau tarp benamių gyvūnų, o tai galėjo būti pavojinga vaikučiui. Todėl sakydavo, kad rizikuoju eidama į tuos globos namus. Bet juk aš einu ne dėl pinigų ir ne dėl reklamos! Man reklamos pakanka savo darbe. Einu ten, kur liepia mano širdis, ir vyras pagaliau mane suprato”, – sako Rūta.

Dabar jos šeimos galva džiaugiasi, kad žmona su grupe bendraminčių ėmė veikti dar platesniu frontu – ėmėsi tobulinti Gyvūnų globos įstatymą.

O prasidėjo taip…

Gyvybės vagonėlius Rūta sukūrė ne iškart. Kad subrandintum tokią idėją, reikėjo turėti gyvūnų gelbėjimo patirties. Du beglobius šunis priglaudusiai dizainerės šeimai jos netrūko. Kadaise Rūta augino dekoratyvinį šunelį ir gausinti jų būrio neketino. Tačiau likimas nusprendė kitaip. “Kartą grįžome namo apie trečią nakties – matome laiptinėje mažą šuniuką. Vėliau paaiškėjo, kad kaimynų mergaitė turguje pirko, bet, tėvams neleidus auginti, paliko gatvėje.

Nutarėme tą kalytę tik nakčiai priglausti, o ji kitądien susirgo šunų maru, – Lapės atsiradimo istoriją pasakoja pašnekovė. –   Elementarus žmogiškumas reikalauja kažką daryti, tad nuvežėme pas gydytojus, paaiškinome, iš kur kalytė atsirado. Net dviejose klinikose mums pasiūlė šunį palikti ar užmigdyti. Tik trečioje į mano klausimą, ar galima bent pamėginti išgelbėti, atsakė teigiamai. Ilgai vežioję kalytę į kliniką, prie jos prisirišome. Ir štai jau penkiolika metų ji su mumis!”

Panašiai atsirado ir dabar jau vienuolikos metų Rudė. Rado ją klaidžiojančią Pilies gatvėje, šeimininkų ieškojo net per televiziją, tačiau niekas neatsiliepė. “Dabar Lapė ir Rudė neišskiriamos. Kad nestresuotų, kai vieną vežame, tarkime, skiepyti, imame drauge ir antrąją”, – prisipažino pašnekovė.

O kartą apsilankiusi Vilniaus bendrovės “Grinda” gyvūnų globos namuose ir sužinojusi, kad keturkojai po 14 dienų karantino dažniausiai nužudomi, moteris nutarė “kažką daryti”.

Pakeisti pasaulį? Kodėl gi ne!

Buvo 2009-ųjų pavasaris, vienos juvelyrikos parodos pristatymas. “Prisimenu, sėdėjome drauge su dizaineriais, režisieriais, kitais meno žmonėmis ir kalbėjomės. Sakiau, gaila, kad nėra galimybių padėti beglobiams gyvūnams. O vienas jų, turėjęs pažįstamą savivaldybėje, tuoj jam ir paskambino, kad mane priimtų pasikalbėti tuo klausimu. Nors savivaldybė finansiškai ir neparėme, tačiau labdaringai veiklai neprieštaravo. O po dviejų savaičių susipažinau su Aplinkos apsaugos agentūroje dirbančia Danute Navickiene, ir netrukus įkūrėme Lietuvos gyvūnų globos draugijos Vilniaus skyrių. Pamažu išsikristalizavo idėja iš ano pasaulio traukti tuos pasmerktuosius”, – pasakoja apie “Grindos” globotinius Rūta.

Moterims buvo leista tos pačios “Grindos” teritorijoje pastatyti keletą vagonėlių su voljerais, į kuriuos keliauja dvi savaites “Grindoje” išbuvę ir žūčiai pasmerkti keturkojai. Jie čia sutvarkomi, iššukuojami, jiems ieškoma naujų šeimininkų.

Gelbėtojų gretos plečiasi

“Vagonėliai – tik simbolis. Jei padėtų Europa, gal ir normalūs globos namai atsirastų, – lyg ir apgailestauja dėl per mažai išgelbėtų gyvybių Rūta ir tuoj priduria: – Net jei nepakanka pinigų, kiekvienas galime daryti pasaulį geresnį. Tarkime, patys išgelbėdami keturkojo gyvybę bei paskatindami tai daryti kitus”.

Savo nuopelnų pašnekovė nesureikšmina. Daug jos pažįstamų žymių žmonių gelbsti keturkojus ir apie tai nesigarsina. “Štai vieną beglobį šuniuką priglaudė Ieva Pinkevičiūtė, – prasitaria dizainerė. – O juk galėtų kokį tik nori kilmingą šunį įsigyti, bet rūpinasi beglobiu, kol atsiras jam tinkami namai. Daro gerus darbus ir nesiafišuoja. Kažin ar nebars manęs, kad atskleidžiau jos pavardę…”

Žinoma gražuolė “Mis Lietuva 2002″ Vaida Grikštaitė pašnekovei tvirtindavo esanti abejinga gyvūnams. “O kartą skambina ji man iš Graikijos ir sako: “Tu nepatikėsi, ką aš dabar darau! Ogi niekieno kačiukus ir šunelius šeriu”.

Arba štai vieni Rūtos kaimynai nemėgo kačių. Ypač vyras. O vėliau priglaudė kačiuką ir prisipažino net neįsivaizdavę, kokia laimė turėti gyvūną. “Žmogui nėra nieko neįmanoma, – įsitikinusi Rūta. – Štai mados istorikė Rūta Gudzevičiūtė… Į jos namus nuolat atvyksta įžymybių. Kad ir garsusis mados istorikas iš Prancūzijos Aleksandras Vasiljevas. O Rūtos namuose vienu metu gyveno dešimt kačių. Ir nieko! Tiesa, savo malonumui gal būtų auginusi dvi tris katytes, tačiau neturėjo alternatyvų: ji priglausdavo nereikalingus katinėlius, kurių kiti “nepastebėdavo”. Jei ne ji, tos dešimt gyvybių tikriausiai būtų pražuvusios”.

Gyvūnai – į pagalbą žmogui

Batų dizainerė jau audžia mintį, kaip padėti žmonėms, pasitelkus beglobius gyvūnus. Pasak jos, patyrusieji dvasinę ar fizinę prievartą greičiau išsigydo sielos žaizdas, jei gali bendrauti su labiau už juos nuskriaustais. Juk gyvūnas neišduoda, nepalieka žmogaus, o kartais jam ir ašarą liežuviu nubraukia.

Bendražygės

Dizainerės bičiulė ir bendražygė Danutė Navickienė, baigusi ekologijos ir aplinkos politikos bei administravimo specialybes, dirba Aplinkos apsaugos agentūroje, vadovauja Lietuvos gyvūnų globos draugijos Vilniaus skyriui ir yra draugijos tarybos narė.

“Seniai matėme, kad padėtis bloga. Ta įstaiga, šalia kurios esantis užrašas skelbia esant Gyvūnų globos namus, iš tiesų tėra iškabą pakeitusi karantino tarnyba. Yra namai, yra gyvūnai, tik globos ten nėra, – karčių žodžių negaili moteris. – Net reklamos apie tai, kad galima iš ten paimti gyvūnėlį, beveik nebuvo. Jei pagautas ar pristatytas gyvūnas išgyvena dvi savaites nesusirgęs ir jo niekas nepaima, jis sunaikinamas. Bet ačiū “Grindai” ir už tai, kad į savo teritoriją įsileido gyvybės vagonėlius. Dėkui bendrovei “Autofartus”, kuri leido juos įsigyti išsimokėtinai. Juk niekas mūsų nefinansuoja, užtat kartais išgirstu replikų, kad tai, ką mes darome, yra vaikų žaidimai, – neslepia kartėlio ponia Danutė. – O kad nuo lapkričio mėnesio jau išgelbėjome apie 300 šuniukų ir kačiukų, kad ateina padėti savanoriai – vaikai ir jaunimas, užuot šlaistęsi gatvėmis, ar tai nieko nereiškia?”

Išsilaiko iš aukų

Gyvybės vagonėliai stengiasi išsilaikyti iš to, ką paaukoja geri žmonės. Iš tų lėšų perkamas gyvūnų ėdalas, mokama už vagonėlių nuomą. Kas gali, sušelpia naudotu inventoriumi – pavadėliais, antkakliais, o viena moteris padovanojo šaldytuvą.

“Aš mačiau, kas darosi su šunimi, kai jį palieka, jo atsisako. Tai toks baisus dalykas, kad jautresnės sielos žmogui geriau nematyti”, – karštai kalbėjo moteris, visą laisvalaikį aukojanti beglobiams.

Krizė – tik priedanga

Dažniausios priežastys, kurias išvardija atsisakantieji gyvūnų, – krizė, laukianti kelionė į užsienį, alergija, gimęs vaikas. Dalis šių priežasčių išgalvotos. Gyvybės vagonėlių savanorė Miglė Daugnoraitė pažįsta ne vieną pensininką, kuris myli gyvūnus ir dalijasi paskutiniu šaukštu košės, tuo tarpu būsimieji keturkojai “mirtininkai” į globos namus atvežami prabangiais automobiliais… Štai iš prašmatniojo “Lexus” šeimininkas tempia šunelį. Sako, neišlaikau jo – krizė. Gyvūnų globėjos prašo palaikyti gyvūnėlį dvi dienas, neatiduoti, gal per tą laiką jos jam kitą šeimininką ras. O jis tik nusispjauna: “Neturiu laiko terliotis”.

Tačiau yra ir kitokių pavyzdžių. Antai vienas elgeta Senamiestyje, paklaustas, ar turi kuo šerti savo keturkojį, atsako: “Jei mudviem duonos nepakaks, pirmiau jam duosiu kąsnį, o tik paskui savimi pasirūpinsiu”.
Vaikai – tėvų elgesio veidrodis

Arba štai į Gyvūnų globos namus šeima atveža kilmingą šuniuką. “Nustebau, kad niekur nesiskelbia apie jo atidavimą – tokiam būtų greit šeimininkus radę. O jie sako, kad nėra laiko, mat rytoj išvažiuojantys Kalėdų švęsti. Paskui Naujieji metai, o po jų laukia kelionė į Egiptą, – pasakoja Danutė. – Klausiame, nejaugi negalima rasti, kas paglobotų gyvūną, kol jie grįš. Sako, tai kad ši veislė darosi nebemadinga, todėl grįžę iš Egipto pirksią kitą. O šalia stovintis vaikas viską girdi… Jei su gyvūnu, vaikui matant, elgiamasi kaip su šiukšle, kurią galima mėtyti, keitinėti, – kokią atjautą jam išugdys tėvai?”

Vaikai kartais labai tiksliai atspindi tėvų poelgius. Kartą mergina atvedė į “Grindą” šunį. Ponia Danutė jos ir klausia, kodėl ši išduodanti gyvūną, negi nežinanti, kaip jis kentės. O mergina atsako, kad ir ją vaikystėje tėvai išdavė, palikdami globos namuose. Moteris švelniai paaiškino, kad nereikia už patirtą skausmą tuo pačiu atsakyti nekaltam gyvūnui. “Ji mus suprato. Šuniuką ne užmigdyti atidavė, o surado jam naujus šeimininkus”, – džiaugiasi Danutė.

Ištikimi draugai

Miglė Daugnoraitė gyvybės vagonėliuose darbuojasi nuo pirmos dienos. Savo rankomis iki vidurnakčio kalė šunų voljerus, kad galėtų iš “Grindos” atvesti pirmąjį gyventoją – pasmerktą užmigdyti ryzenšnaucerį. Atėjo rytą, žiūri – visi voljerai sugriauti, naujakurys pasistengė. Iš pradžių tokie keturkojai būna apimti begalinio streso, siaubo, nevilties, kuri kaitaliojasi su viltimi ir laukimu: gal atsiras tas vienintelis, kuris juos priglaus, pamils? Ir radę namus jie tampa pačiais geriausiais draugais. Kaip ir ryzenšnauceris, sulaukęs laimingo gyvenimo.

Vagonėlių gyvūnai išties ypatingi: suradę šeimininką, prie jo prisiriša labiau nei kiti. Iš šimtų žmonėms atiduotų globotinių (dalį šunelių savanorės atidavė iš vagonėlių, kitus – iš laikinųjų šeimininkų, kurie savanoriškai priglaudžia, kol atsiras tas vienintelis, tikrasis žmogus) grąžinta tik keletas.

"Veido" archyvas

Vagonėlių žvaigždutė

Sukrečianti ir vagonėlių gyventojos Žvaigždutės istorija. “Ši kalytė nuo vaikystės augo gatvėje, vėliau pateko į “Grindą”. Buvo visiška bailiukė, atsiguldavo kamputyje ir nejudėdavo. Kai mums pavyko ją šiek tiek socializuoti, atsirado “geri žmonės”, sutikę ją priglausti ir skirti meilės, kantrybės, – prisimena Miglė. – Po savaitės radome Žvaigždutę pririštą prie tvoros, o šalia jos – raštelis: “Ji akla, kurčia ir nesveika”. “Geradariai” bijojo pasirodyti dieną, todėl šunelį paliko naktį. Dar labiau traumuotą. Mat grįžusi Žvaigždutė ėmė paniškai bijoti prisilietimų, glostymo, o ypač jei kas liesdavosi prie jos užpakaliuko. Taip elgiasi gyvūnai, kurie buvo mušami…”

Vagonėliai pastatyti Vilniaus mieste, L.Giros  g.  131,  UAB “Grinda” Vilniaus gyvūnų globos namų teritorijoje. Norėdami priimti bet kurį gyvybės vagonėlių augintinį į savo namus, kreipkitės į Danutę (tel. 8 652 44 093), Rūtą (tel. 8 686 57 137) arba Miglę (tel. 8 675 96 094).