56-erių metų Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kardiologijos instituto direktorių, Kauno universiteto klinikų Širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos klinikos vadovą prof. Rimantą Benetį respondentai vadina viena įtakingiausių šio laikmečio Lietuvos sveikatos sistemos figūrų, nors jis niekada neužėmė jokių politinių postų.
Jau septintus metus Lietuvos kardiochirurgijos juvelyras prof. Rimantas Benetis pusę savo laiko praleidžia tėvynėje, o pusę – karščiu alsuojančioje tolimojo Kazachstano sostinėje Astanoje. Čia jis šios iškasenų turtingos posovietinės šalies atstovų kvietimu prisideda statant vieną moderniausių pasaulyje klinikų.
Beje, prieš bemaž metus laiko kaunietis sulaukė dar ir siūlymo vadovauti šios šalies kardiochirurgams. Kazachstane R.Benečio vadovaujama komanda atliko pirmąją dirbtinės širdies implantavimo operaciją. Vidurinės kartos Lietuvos kardiochirurgijos žvaigžde neretai pavadinamas R.Benetis moko kolegas kazachus visų kardiochirurgijos subtilybių, kurių išmoko operuodamas Lietuvoje ir stažuodamas garsiausiose užsienio šalių klinikose.
Jau daug metų profesoriui yra parengta vadinamoji nuolatinė atviroji viza į Kazachstaną, mat jis bet kada gali sulaukti kvietimo atvykti į šią šalį atlikti sudėtingiausių transplantacijos operacijų.
„Veido“ žurnalistei mėginant pakalbinti profesorių buvo paaiškinta, kad ir šiuo metu jis dirba Astanoje, tad yra sunkiai pasiekiamas. Kartu su profesoriumi išvykusi ir jo bendrakursė bei bendramintė žmona Gražina. Kauno klinikų akių ligų gydytoja G.Benetienė taip pat dirba Kazachstano sostinėje oftalmologe.
Todėl laukdami momento, kada galėsime tiesiogiai pasikalbėti su profesoriumi, pakalbinome jo vaikystės, paauglystės, studijų, vėliau darbinės karjeros metų bičiulius ir bendražygius.
Dar būdamas moksleivis stebėjo mirusiųjų preparavimą
Garbaus amžiaus plungiškė, buvusi Plungės 3-iosios vidurinės (dabar „Saulės“ gimnazija) lituanistė Alina Milašienė trejus metus šiandien visame pasaulyje garsų kardiochirurgą ne tik mokė gimtosios kalbos, bet ir buvo jo klasės auklėtoja. „Aš jį prisimenu visad besišypsantį: sėdi paskutiniame klasės suole, žiūri didelėmis skvarbiomis akimis ir nuolat šypsosi. Visad ramus, nevaikiškai santūrus, inteligentiškas“, – savo auklėtinį mena A.Milašienė.
Bet labiausiai mokytojai įstrigo (ji tai parašė net ir būsimo mediko charakteristikoje) vienas epizodas, apie kurį ji sužinojo tuomet, kai Rimantas mokėsi vienuoliktoje klasėje. „Aš jaunystėje visad bijojau mirusiųjų. Ir staiga man kažkas pasako, kad medicinos studijoms besiruošiantis mano auklėtinis Rimantas nuolatos eina į Plungės rajono ligoninės patologinės anatomijos skyrių ir dalyvauja mirusiųjų skrodime. Man tada net žadą atėmė, bet dabar suprantu, kad jis labai tikslingai ir atkakliai ruošėsi medicinos studijoms“, – pasakoja mokytoja.
„Su Rimantu susipažinome chemijos būrelyje, tai buvo apie 1973-iuosius, mums abiem tuo metu buvo apie penkiolika metų, – tęsia kitas plungiškis, nūnai švietimo ir mokslo viceministras Rimantas Vaitkus. – Ir nuo tada per chemiją, per pirmąjį mūsų mokytoją Stasį Galdiką, kurį vėliau pakeitė Antanas Lapukas, užsimezgė mūsų susidomėjimas chemija bei tarpusavio draugystė.“
R.Benetis, pasak R.Vaitkaus, jau tada žinojo ir atvirai sakė, kad chemijos mokosi norėdamas studijuoti mediciną.
Tiesa, bendraamžiai ir bendravardžiai Rimantai – Benetis ir Vaitkus, gyvenę toje pačioje Plungės J.Biliūno gatvėje, mokėsi skirtingose klasėse. Mat R.Benetis pradėjo lankyti mokyklą metais anksčiau, nuo šešerių, taigi ir baigė mokyklą anksčiau nei R.Vaitkus.
Po mokyklos baigimo bičiulių keliai išsiskyrė: R.Benetis išvyko studijuoti medicinos į Kauną, o R.Vaitkus – chemijos į Vilnių. Bet ir tada vaikinai bendravo. O jau vėliau jų keliai susitiko Ukmergėje, kur po medicinos studijų R.Benetis gavo paskyrimą dirbti chirurgu, o R.Vaitkus vedė nuo Ukmergės kilusią merginą.
Grojo mokyklos estradiniame ansamblyje
Rimantas, kaip sako jo buvusi auklėtoja A.Milašienė bei buvęs bendraklasis, dabar Plungės rajono akademiko A.Jucio pagrindinės mokyklos direktorius Kęstutis Varpiotas, buvo gabus viskam, nors ir nesimokė vienais penketais. Mat nuo pat mažumės tikslingai skyrė visas jėgas mokytis tiems dalykams, kurių reikėjo stojant ir jau vėliau studijuojant mediciną: chemijai, fizikai, biologijai, matematikai.
„Nors jis buvo gabus ir kalboms, literatūrai, jo poezija buvo gamtos ir tikslieji mokslai“, – vaizdžiai apibendrina nuo vaikystės menams atsidavęs K.Varpiotas.
Vis dėlto bendramoksliai tikina, kad sausuoliu tiksliuku R.Benečio tikrai nepavadinsi. Priešingai, R.Vaitkus mena tiesiai nuaugusį ir gražų stotą turintį bičiulį lankius Plungėje garsios šokių mokytojos Danutės Radvilavičienės vadovaujamą kolektyvą „Suvartukas“. O K.Varpiotas priduria, kad būsimas širdžių maestro brązgindavo gitarą.
„Mano vyresnysis brolis Edmundas, kuris irgi yra gydytojas – urologas, beje, irgi dirbantis Kauno universiteto klinikose (KMUK), mūsų mokykloje buvo subūręs estradinį būrelį „Bildukai“. Kai jis su kitais muzikantais baigė mokyklą, mes buvome devintokai, ir jiems išėjus perėmėme muzikavimą: Rimantas grojo gitara, o štai buvusio KMUK generalinio direktoriaus Juozo Pundziaus (jis irgi plungiškis) jaunesnioji sesutė Elena – vargonėliais“, – vardija K.Varpiotas.
R.Vaitkus sako bičiulį buvus ne tik gabų gamtos ir tiksliesiems mokslams, linkusį prie meno, bet ir fiziškai stiprų. „Anuomet mokyklose per diskotekas tekdavo vyresniųjų klasių moksleiviams kartu su mokytojais budėti. Kartą neįleidau į šokius iš kito mikrorajono atėjusių agresyviai nusiteikusių jaunuolių, – prisimena R.Vaitkus. – Ir štai po keleto dienų einame su Rimantu, ir mums prieš akis išdygsta aštuoni chuliganai. Aš nebuvau fiziškai itin stiprus, bet Rimantas sako: „Nurimk, aš susitvarkysiu.“ Ir susitvarkė – apgynė mane nuo mušeikų.“
Retas chirurgas turi abi vienodai dirbančias rankas
Studijų metais R.Benetis, pasak jo kurso draugo, taip pat chirurgo, buvusio sveikatos apsaugos ministro Rimvydo Turčinsko, labiausiai buvo susikoncentravęs į mokslus ir nebemuzikavo. „Mes su kai kuriais bendrakursiais grojome tuomečio mūsų instituto orkestre, bet Rimantas ten nebedalyvavo, atsidėjo mokslams“, – mena pašnekovas.
Kai atėjo metas rinktis specializaciją, paaiškėjo, kad ir R.Benetis, ir R.Turčinskas svajoja apie chirurgiją. Tuo metu tai buvo prestižiškiausia specialybė. „Iš viso buvo 25 vietos, o norinčiųjų šimtas, – pasakoja R.Turčinskas. – Šiandien man atrodo neprotinga, bet tuo metu tiek aš, tiek Rimantas sakėme, kad jei neįstosime į chirurgiją, tai neimsime ir gydytojo diplomo“, – iš maksimalistinio jaunystės užmojo šypsosi pašnekovas. Bet abu įstojo.
„Žinote, – netikėtai pertaria eksministras, – chirurgų yra daugybė, bet tokių kaip Rimas – vienetai. Tiesa, kai aš jam šitai pasakau, jis tik šypsosi, girdi, tai, ką jis daro, gali padaryti daugelis. Bet iš tikrųjų taip nėra. Aš esu ne tik chirurgas, bet ir medicinos vadybininkas, todėl puikiai išmanau daugelį šios srities niuansų. Ir, kad ir kaip būtų nemalonu viešai pripažinti, mes, medikai, tarpusavy atvirai sakome, kad daugybė mūsų chirurgų turi dvi kaires arba abi dešines rankas. Rimantas turi abi vienodai puikiai dirbančias rankas. Tokius chirurgus reikia nešioti ant rankų.“
O štai buvęs vienas R.Benečio mokytojų ir vadovų, kardiochirurgas, nūnai Seimo narys prof. Arimantas Dumčius paantrina: „R.Benetis turi ne tik puikiai dirbančias rankas, bet ir idealią galvą. Yra nemažai chirurgų, kurių rankos geba pjauti, siūti, bet galva – ne ta. Juk kai atliekama širdies operacija, būna stabdoma kraujotaka. Ir nors komandoje dirba 5–7 žmonės, širdies chirurgas yra pagrindinis chirurgas. Jis turi ne tik daryti savo darbą, bet ir matyti bei kontroliuoti, kaip dirba anesteziologas, kiti komandos nariai. Sprendimai, ką toliau daryti, būna priimami žaibiškai. Deja, ne visi geba dirbdami savo darbą stebėti, kaip dirba kolegos, ir tuo pat metu priimti sprendimus už visą komandą. Rimantas – vienas tų retų chirurgų, kurie, dirbdami savo darbą, absoliučiai jaučia ir kontroliuoja aplinką.“
Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2013-m-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.
PROFESORIŲ BENETĮ nešiotų išgelbėtieji ne tik ant rankų, bet ŠIRDYSE.