Per dvejus metus Sirijos prezidentas Basharas al-Assadas iš tautos vienytojo tapo didžiausiu pasaulio siaubūnu. Tokia asmenybės transformacija per daug netikėta, kad už jos nekyšotų svetimos kraugeriškų interesų ausys.

Praėjusią savaitę Jungtinių Tautų Pabėgėlių agentūra (angl. UNHCR) paskelbė, kad Sirijos pabėgėlių skaičius perkopė pusę milijono. „Naujausiais UNHCR duomenimis, Sirijos pabėgėlių, kurie kreipėsi dėl registracijos Libane, Jordanijoje, Irake, Turkijoje ir Šiaurės Afrikoje, skaičius jau siekia 509 559“, – skelbia naujienų agentūra “Reuters”.

Virto despotu
„Armijos skirtos ne vien prievartai“, – ne kartą yra sakęs Sirijos diktatorius Basharas al-Assadas, kurio armija yra išpjovusi jau kelias dešimtis tūkstančių civilių Sirijos gyventojų.
Atsitiktinai, tik dėl to, kad žuvo brolis, ne mediku (oftalmologu), bet Sirijos vadovu tapęs B.al-Assadas (šį postą jis paveldėjo iš savo tėvo, nuožmaus diktatoriaus Hafizo al-Assado) dar palyginti neseniai buvo laikomas jei ne diktatorišku demokratu, tai bent demokratišku diktatoriumi.
Priminsime, kad B.al-Assadas – pirmasis šalies vadovas, laisvai kalbantis angliškai ir susikalbantis prancūziškai. Be to, į žmonas jis, pats būdamas alavitas, pasirinko sunitų kilmės Didžiosios Britanijos pilietę Asmą, kuri tik dėl santuokos atsisakė studijų Harvarde ir analitikės darbo banke “JP MOrgan”. Savaime suprantama, toks šiuolaikiškas Sirijos vadovas nekliuvo Vakarams ir patiko islamo šalims.
Patys Sirijos piliečiai, pervargę nuo vidaus konfliktų ir despotiško šalies valdymo, irgi džiūgavo, kad prezidento šeima santuokos saitais sujungė dvi skirtingas pasaulėžiūras ir tapo savotišku pažadu, jog Sirijoje taikiai sugyvens 22 mln. skirtingas religijas išpažįstančių žmonių.
Tačiau tokia idilė truko labai trumpai. Jau daugiau nei 20 mėnesių B.al-Assadas vadinamas žiauriausiu islamo šalių diktatoriumi, kurio rankos suteptos kelių dešimčių tūkstančių sirų krauju. Nors pats pripažįsta, kad Sirijoje dar niekada nebuvo pralieta tiek civilių kraujo, B.al-Assadas jo žada dar daugiau: diktatorius ne tik neketina trauktis iš sosto, bet ir grasina cheminio ginklo, kurio neva prikimštos bombos, panaudojimu.
Tokį Basharo elgesį iš pažiūros nepaprastai suku suvokti. Vieną dieną jis – vakarietiškai apsirengęs, stilingas, besišypsantis ir su tauta tartis nevengiantis politikas, kitą dieną – kraugerys despotas, žudantis nekaltus šalies gyventojus. Vieną dieną jis paskelbia, kad tie, kurių nejaudina upėmis tekantis sirų kraujas, neturi širdies ir yra antžmogiai, o kitą dieną savo ištikimiems kariams įsako išžudyti kurio nors miestelio ar kaimo gyventojus, remiančius sukilėlius.
Ne visai aišku ir tai, ko tiems sukilėliams iš viso reikėjo bruzdėti, – jei B.al-Assadas buvo toks geras ir demokratiškas, kodėl atsirado jėgų, žūtbūt norinčių jį išversti iš posto?
Į visus šiuos klausimus atsakymų neranda ne tik Vakarų, bet net ir arabų pasaulį kur kas geriau pažįstančių islamo šalių analitikai. Vieni aiškina, kad B.al-Assadas tiesiog pajuto valdžios skonį. Štai diktatorių šeimą artimai pažįstantis, aštuonerius metus Damaske praleidęs Vašingtono Artimųjų Rytų politikos instituto analitikas ir žurnalistas Andrew Tableris tai, kad iš taikos balandžių diktatorių šeima staiga virto didžiausiais pasaulio kraugeriais, aiškina paprasčiausiu žmogišku silpnumu.
Kiti tikina, kad B.al-Assadas yra tiesiog “popierinis” diktatorius, o jo vardu veikia visai kitos politinės jėgos, tvarkančios reikalus taip, kaip naudinga joms. „B.al-Assadas neturi kovotojui būdingo tvirtumo, užtikrintumo, jo žvilgsnis klausiantis ir dažnai sumišęs“, – komentuoja britų žurnalistas, Artimųjų Rytų ekspertas Patrickas Seale’as.
O “The Guardian” analitikas Jamesas Denselow priduria, kad B.al-Assadui teikiama per daug reikšmės, nes jis – tarsi koks bejėgis George’as W.Bushas, apsuptas daugybės “dikų čeinių”.
Esą kaip jis Sirijoje nesugebėjo įgyvendinti reformų, taip nesugeba ir užbaigti pilietinio karo – būtent tai, o ne sąmoningos žudynės esąs didžiausias B.al-Assado nusikaltimas.
Netgi tremtyje gyvenantis Basharo dėdė Rifaatas sūnėno tapimą Sirijos prezidentu yra pavadinęs farsu, mat save jis laikė tinkamesniu kandidatu į šį postą nei silpnas ir dėl nieko iki galo neapsisprendęs giminaitis.

Tarnauja giminės interesams?
Vienas iš paaiškinimų, kas B.al-Assadą verčia iki paskutiniųjų kovoti dėl savo posto, yra būtent šeima. Jei tiksliau – finansiniai šios šeimos išskaičiavimai.
Priminsime, kad partija “Baath”, kurios svarbiausias ramstis buvo B.al-Assado tėvas Hafizas al Assadas, į valdžią Sirijoje atėjo 1969 m. Nuo to laiko Siriją apraizgė Assadų šeimos interesai, kuriuos daugybę metų uoliai ir aklai gynė kariuomenė bei slaptosios tarnybos.
Jos kontroliavo administraciją ir kariuomenę, o jų vadovai ataskaitas teikė tiesiogiai prezidentui – iš pradžių Hafizui, o paskui ir jo sūnui Basharui. Ir nors deklaravo kovą su korupcija, ilgainiui dabartinis tironas vis dėlto tapo šeimos interesų įkaitu – artimieji iš pat pradžių labai savotiškai pasirūpino, kad jaunasis demokratas nesužlugdytų jų imperijų: jie drauge pareiškė, jog palaikys Basharą tik tokiu atveju, jei šis leis jiems toliau naudotis visomis savo privilegijomis.
Beje, teigiama, kad labiausiai korumpuotas yra Basharo pusbrolis iš motinos pusės Rami Machlufas. Apie jį prirašyti ištisi tomai skandalingų pasakojimų ir būtent jis vadinamas pilkuoju Sirijos kardinolu. Pavyzdžiui, jam priklauso dalis didžiausio mobiliojo ryšio operatoriaus, restoranų tinklai, investicijų kompanijos, prabangių automobilių atstovybės ir privati oro bendrovė. 2008 m. iš JAV ambasados pasiųstoje telegramoje Machlufas buvo pavadintas reklaminiu Sirijos korupcijos berniuku. Užsienio investuotojai, norintys pradėti verslą Sirijoje, turi mokėti jam komisinius, o ilgametį kompanijos “Mercedes” atstovą Sirijoje jis spaudė tol, kol šis apskritai perleido jam licenciją.
Tačiau vien šeimos interesų nepakanka, kad paaiškintume, kodėl B.al-Assadas pasiryžęs kovoti iki galo, nepaisydamas aukų ir netgi būdamas beveik tikras, jog anksčiau ar vėliau vis dėlto bus priverstas trauktis iš posto.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-51-2012m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.