Sirijos diktatorius, perlenkęs lazdą, sulauks tarptautinio atsako
Rugpjūčio pabaigoje per pasaulį nuvilnijus žiniai, kad Damasko priemiesčiuose panaudotas cheminis ginklas, Sirijos diktatorius Basharas Assadas prarado pasitikėjimo likučius: jau netrukus Sirijos opozicija gali sulaukti karinės JAV ir NATO sąjungininkių pagalbos.
Vien oficialiais Jungtinių Tautų duomenimis, dvejus metus trunkantis Sirijos konfliktas pareikalavo daugiau nei 100 tūkst. gyvybių. Vakarų valstybės, ne kartą pasmerkusios Basharo Assado režimo veiksmus susidorojant su opozicija, karinio įsitraukimo į konfliktą iki šiol vengė, tačiau po cheminės atakos padėtis ėmė labai stipriai keistis.
Pasak Lietuvoje gyvenančio ir savo vardo nenorėjusio atskleisti Sirijos piliečio, JAV ir NATO sąjungininkų įsikišimas į Sirijos konfliktą buvo būtinas dar pačioje jo pradžioje, bet to nebuvo padaryta, todėl dabar, anot pašnekovo, liudijame tokius Vakarų pasyvumo rezultatus, kaip susilpnėjęs regiono valstybių saugumas bei sustiprėję fundamentalistiniai islamistiniai elementai Sirijos opozicijos gretose. Be to, kaimyninės šalys susiduria su Sirijos pabėgėlių priėmimo ir apgyvendinimo dilema. Pavyzdžiui, sirų pabėgėliai 6,5 mln. gyventojų turinčioje Jordanijoje sudaro jau daugiau nei 7 proc. visų gyventojų.
Taikūs protestai sukėlė revoliuciją
Priminsime, kad Sirijos konfliktą įžiebė visuomenės nusivylimas dėl prezidento B.Assado netesėtų pažadų pradėti demokratines, valstybės sektoriaus ir ekonomikos reformas, jį paskatino ir 2010 m. pabaigoje kilęs Arabų pavasaris, kurio metu buvo sėkmingai nuversti ilgamečiai Tuniso, Egipto ir Libijos vadovai.
Sirijos sukilimo židiniu tapo šalies pietvakariuose įsikūręs Daaros miestas, kuriame 2011 m. vasarį už revoliucinio pobūdžio grafičių paišymą ant mokyklos sienų buvo sulaikyta daugiau kaip penkiolika moksleivių. Policijai atsisakius paleisti vaikus bei tėvams sužinojus, kad prieš juos naudojamas smurtas, kilo visuotinis pasipiktinimas, ilgainiui peraugęs į protestus. Iš Daaros kilusio Sirijos aktyvisto Mohamedo Masalmeho teigimu, šio miesto gyventojai neketino sukilti prieš B.Assado režimą, tačiau policijai uždelsus paleisti vaikus ir panaudojus jėgą prieš taikius protestuotojus nepasitenkinimo banga netruko išplisti į kitus Sirijos miestus.
Dar konflikto pradžioje išryškėjo Sirijos valdžios arogancija ir siekis bet kokiomis priemonėmis numalšinti kilusius protestus. Armija buvo įgaliota pasitelkti sunkiąją artileriją, taip pat leista atidengti ugnį prieš beginklius civilius. Žiaurumo nepakėlę ir iš armijos dezertyravę kariai pasakoja, kad jiems buvo bandoma įteigti, jog yra pasiųsti kovoti ne su B.Assado režimui besipriešinančiais civiliais, o su radikaliais musulmonais, siekiančiais įkurti Islamo kalifatą. Kitaip tariant, Sirijos armija pasitelkė tokioms teroristų grupuotėms kaip “Al Qaeda” būdingą psichologinio perauklėjimo techniką. Galiausiai kariai, atsisakę paklusti nurodymams, buvo sušaudomi, taip užkertant kelią tolesnei destrukcijai.
Susiskaldžiusi Sirijos opozicija
Pirmieji ginkluoti protestuotojų pasipriešinimai užfiksuoti 2011 m. birželį Idlibo provincijoje netoli sienos su Turkija. Protestuotojai apšaudė specialiųjų pajėgų pastatą, kai šios atidengė ugnį į laidotuvių procesiją. Vis dėlto organizuoto karinio pasipriešinimo pradžia laikomas liepos mėnuo, kada nuo Sirijos armijos atskilę kariai suformavo Laisvąją Sirijos armiją (LSA). Skaičiuojama, kad ją sudaro maždaug 25 tūkst. karių, o jų vienintelis deklaruojamas siekis – nuversti B.Assado režimą.
Prie LSA prisidėjusio Sirijos armijos karininko Mustaphos Sheiko teigimu, sukilėlių pajėgos itin susiskaldžiusios, suskaičiuojama daugiau kaip tūkstantis opozicinių grupuočių, todėl vargu ar jos įgytų daug naudos iš Vakarų atakos prieš B.Assadą.
Siekdamos suvienyti Sirijos opoziciją, JAV kartu su tokiais regioniniais sąjungininkais, kaip Saudo Arabija ir Kataras, ėmėsi organizuoti „Sirijos draugų” konferencijas. 2012 m. pabaigoje buvo įkurta Sirijos nacionalinė koalicija, kurią teisėta Sirijos gyventojų atstove pripažįsta ir JAV, ir ES, ir Arabų lyga. Koaliciją sudaro 63 nariai, tarp kurių 22 LSA atstovai.
Šio darinio susiformavimas ne tik sukuria kanalus humanitarinei pagalbai bei lengviesiems ginklams tiekti, bet ir sudaro sąlygas deryboms su B.Assado režimu. Nors jos itin remiamos JT generalinio sekretoriaus Ban Ki-moono, Sirijos nacionalinė koalicija atmeta bet kokias derybų galimybes, kol B.Assadas nesulauks pelnytos bausmės už cheminio ginklo panaudojimą.
Komentarai (3)
Komentuoti
Loading ...
CITUOJU iš Česlovo Iškausko rašinio “Kodėl Rusija saugoja Sirijos režimą?”
2012 02 08
Nuo Afrikos vakarinės Atlanto pakrantės atsiritusi arabiškų revoliucijų banga pasiekė kitą kraštinį tašką – Siriją: joje štai jau beveik metai netyla pilietinio karo kanonados. Prezidento Basharo Assado režimas bando žiauriai numalšinti jo valdymu nepatenkintų šalies žmonių protestus ir nesileidžia į jokias derybas dėl pasitraukimo. Padėtis Sirijoje tapo nauju nesantaikos akmeniu, dar labiau komplikuojančiu Vakarų santykius su Rusija ir Kinija.
Žuvę sirai – ant Rusijos sąžinės
Naujienų agentūra AP praneša, kad nuo pirmadienio JAV prezidento Baracko Obamos administracija uždarė šalies ambasadą Damaske ir iš Sirijos išsiuntė visus Amerikos diplomatus. Kitą dieną, antradienį, į Damaską su oficialiu vizitu išskubėjo Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo vadovaujama delegacija. Vasario 6 d. Miuncheno saugumo konferencijoje jis paragino Jungtines Tautas neleisti kilti pilietiniam karui šioje šalyje, nors prieš dvi dienas Maskva ir Pekinas antrą kartą po praėjusių metų spalio vetavo Saugumo Tarybos rezoliuciją, reikalaujančią atsistatydinti prezidentui B. Assadui ir numatančią sankcijas Sirijos režimui.
Kitaip sakant, Vakarai ruošia B. Assadui buvusio Libijos lyderio M. Gaddafio likimą, o Rusija ir Kinija nenori paleisti Sirijos iš rankų. Taip Rusijos obstrukcija Ameriką ir Europą atvedė į aklavietę, rašo Paryžiaus „Le Monde“.
JAV atstovė Saugumo Taryboje Susan Rice po balsavimo pareiškė, kad nuo šiol Sirijoje žuvusių žmonių kraujas (nuo spalio mėnesio neramumuose žuvo apie 2000 žmonių) (Dabar jau 27000 – P.) gula ant užblokavusių rezoliuciją šalių (Rusijos ir Kinijos -P>).
Damaskas nuo seno yra geras Maskvos partneris. Vyresnieji prisimena tą didžiulę neatlygintiną pagalbą, kurią SSRS teikė trečiojo pasaulio šalims, kartu apvogdama savo žmones.
Dovana Damaskui buvo ir 1973 m. su Sovietų Sąjungos inžinierių pagalba pabaigta užtvankos ant Eufrato upės, šalia Raka miesto, statyba. Interneto enciklopedinis žinynas „Wikipedia“ rašo, kad užtvanka suformavo tvenkinį, kurio tūris 10 km³, ilgis apie 80 km, plotis 8 km. Važiavimas per užtvanką griežtai kontroliuojamas. Tvenkinio vanduo naudojamas drėkinimui. Užtvankoje įrengta hidroelektrinė. Šalia tvenkinio eina automobilių magistralė ir geležinkelio atšaka Alepas–Raka. Sirijos prezidento Hafezo Assado garbei pavadintas tvenkinys yra svarbi migruojančių ir žiemojančių paukščių Vakarų Azijoje vieta.
Strateginiu atžvilgiu ši dovana pasiteisino. Broliški Damasko ir Maskvos santykiai išliko ir 2000 m. valdžią perėmus velionio sūnui Bashirui, kuris iškart pareiškė labai branginąs draugystę su Maskva.
Pirmiausia ta draugystė pasireiškė karinio bendradarbiavimo srityje: rusiškų ginklų pirkimo kontraktų vertė išaugo iki 3 mlrd. dolerių, Rusija labai brangina strateginę Artimuosiuose Rytuose Tartuso karinę jūrų bazę, kuri turi geras prieigas Viduržemio jūroje. Vieno lietuviško portalo internautas Pikasas pernai rugpjūtį rašė, kad pastaraisiais metais Sirija iš Rusijos pirko šiuolaikinių ginklų, tokių kaip prieštankinės ir zenitinės raketos, kurie turi padidinti Sirijos ginkluotųjų pajėgų galimybes. 2008 m. rugsėjį Sirija Rusijoje pirko naikintuvų „MiG-29SMT“, zenitinių kovos mašinų „Pancir S1E“, taktinių raketų „Iskander“, reaktyvinių mokomųjų lėktuvų „Jak-130“, du „Amūro“ klasės povandeninius laivus.
Rusija planuoja SSRS laikų laivyno bazavimo punktą Tartuso uoste paversti nuolatine karinio jūrų laivyno baze. Agentūra „RIA Novosti“ pranešė, kad Tartuse kol kas yra 10 Rusijos karo laivų, bet bazė plečiama. Izraelis ir JAV protestuoja prieš tolesnį ginklų pardavimą Sirijai, nes būgštauja, kad ginklai gali patekti į Iraną ar atitekti „Hezbollah“ kovotojams Libane.
Internautas savo komentaruose rašo apie agresyvią H. Assado politiką. Jis primena 1976 m., kai Libano prezidentas pakvietė Sirijos kariuomenę į Libaną, kad ši palaikytų Libano vyriausybę prieš maištavusią Palestinos išlaisvinimo organizaciją ir Libano pajėgas. Bet Sirijos kariuomenė Libane išbuvo visą pilietinį karą, ėmė kontroliuoti gana didelę teritorijos dalį, varžydamasi su Izraeliu, kuris per šį karą nuo 1978 m. buvo užėmęs Libano pietus. 1990 m., pasibaigus Libano pilietiniam karui, Sirijos kariuomenė ir toliau liko Libane, o tai faktiškai buvo karinė šios šalies okupacija. Tik 2005 m. po viešų protestų ir tarptautinio spaudimo Sirijos kariuomenė buvo išvesta. Nei SSRS, nei vėliau Rusija nereiškė protestų dėl okupacinių Damasko veiksmų.
Moralinis palaikymas – nėra nuomonės neturėjimas. Palaikyti verta visas šalis ir jėgas, kurios siekia tvarkos ir teisingumo. Tada tos šalys ir jėgos, kurios bando išsukti Bašaro al Assado režimą bei pateisinti piktadarystes atsidurs už moralinio palaikymo ribos. Ar bus panaudota karinė jėga ir kokios apimtiems ji galėtų būti? – ne Lietuvai spręsti. Ir dabar dar yra tam tikros galimybės rasti pakankamai padorų Sirijos problemos kompromisą. Svarbu , kad abi konflikto pusės to labai norėtų. Manau, kad kompromiso minimum – dabartinis Sirijos prezidentas turi pasitraukti iš pareigų. To gali nepakakti, jei nebus imtasi ir kitų priemonių užkertant galimybę panaudoti cheminį ar kitokį masinio naikinimo ginklą. Nors Sirijos prezidentas ir Rusijos URM S. Lavrovas nuolat kartoja, kad kalta opozicija ir ji netgi “inscenizavo visa tai”, o V.Putinas priduria, kad Assado kaltė -”absurdas”.
Mes savo žiniasklaidoje matome dūstančius vaikus ir suaugusius, lavonais nuklotas patalpas. Informaciją girdime beveik tik iš Sirijos valdžios pareigūnų pusės ir prokomunistinės žiniasklaidos terpės. Todėl gal kam sunku įsivaizduoti ką reiškia netekti artimųjų, tapti sužalotiems bei likti be savo būsto. Pateikiami skaičiai pritrenkiantys…
Bet koks protestas, sklindantis iš Baltijos rytų pakrantės nėra lemiantis, bet jis gali būti išgirstas pozityvioms jėgoms vienijantis apie vieną poziciją. Bendra pozicija įgyja savo išskirtinę vertę.
Jei žvelgti giliau, tai neokomunistiniai režimai, apskritai, neturi moralinės teisės Žemėje dargstytis. Savo laiku komunizmas visuotinai nebuvo įvertintas ir jis savo čiuptuvus, kaip matome, suskubo išsiauginti . Manau, kad Žemės gyventojams daug rūpesčių gali sukelti ekologinės ir gyvybės rūšių išsaugojimo problemos. O kur dar įmanomais tampantys apsiginimai nuo kokios pasiklydusios kometos ar kokios naujos mirtinos, greitai plintančios ligos sustabdymai? O juk visa tai taip pat susiję su “homo sapiens” išlikimu Žemėje.
Kai kam gali atrodyti, kad nukrypau nuo temos. Nieko panašaus. Visą tai, manau,dera suvokti kaip visumą ir visas problemas spręsti sutelkus visas padorias jėgas. Kol dar galima suskubti tai padaryti…
Keistėja, primityvėja “Veidas” su tokio lygio “analizėmis” ir apskritai pozicija. bent jau pasidomėkit konflikto geneze, kokios jėgos dalyvauja tame taip vadinamame “pilietiniame” kare. pasidomėkit debatais, vykusiais Britų parlamente ir nebeatrodys viskas taip paprasta ir aišku.