Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas, opozicijos lyderis Andrius Kubilius atsako į „Žinių radijo“ laidos „Opozicija“ vedėjo Raigardo klausimus apie šios svaitės politines aktualijas.

R. Musnickas. Keletas klausimų, kurie dabar svarstomi politiniuose užkulisiuose. Toliau netyla batalijos dėl generalinio prokuroro atleidimo ir tai vyksta ypatingos skubos tvarka, reaguoja į tai Prezidentūra, politinis elitas. Kas čia vyksta, kaip Jūs paaiškintumėte?

A.Kubilius. Sunku ir man rasti atsakymą. Vieną dieną nebuvau Seime, nes buvome komandiruotėje, Lenkijoje stebėjome NATO manevrus ir per tą dieną staiga tokie drastiški veiksmai. Galbūt per daug nestebinantys, bet labai aiškiai parodantys šios valdančiosios koalicijos veikimo principus. Susidaro vaizdas, kad tai nelabai valdomas „džigitų“ būrys, kuris užsibrėžęs tikslą ir nei Konstitucija, nei kiti dalykai nesvarbūs, nelabai galvodami priiminėja sprendimus. Kodėl tokie sprendimai priiminėjami, čia būtų galima ieškoti atsakymų.

Akivaizdžiai matosi, tą, ką ir Prezidentė pabrėžė, primityvus Darbo partijos kerštas generaliniam prokurorui, kurio pavaldume esantys prokurorai atvedė Darbo partiją ir jos lyderius į teismą. Mane šiek tiek stebina socialdemokratų neturėjimas savo pozicijos, dalis balsuoja už, dalis susilaiko. Aš galėčiau tik konstatuoti, kad tokia nevaldoma socialdemokratų situacija vis ryškiau matoma ir daugelyje sričių. Tai pavojingai valstybei ir jos tolimesnei raidai.

R. M. Bet jeigu kai kurioms partijoms prokuroro keitimas yra reikalingas arba naudingas, kai kurioms ne. Iš esmės kas pasikeistų, koks tikslas? Sakykime, atleidžiame prokurorą, tai ko galima tikėtis, jei ateis naujas prokuroras, jį valdyti, pakeisti bylos rezultatus, ką čia galima padaryti, kokia prasmė tokio veiksmo?

A. K. Matosi akivaizdžiai, kad valdanti koalicija nori turėti sau artimą generalinį prokurorą, ir tas noras yra užvaldęs, o tai su valstybės gyvenimo logika nieko bendro jau nebeturi. Aišku, galima išsakyti įvairių priekaištų generaliniam prokurorui, kritiškai vertinti ir prokuratūros darbą, bet negalima generalinio prokuroro bandyti paversti savo partinių tikslų instrumentu, ko dabar akivaizdžiai yra labai daug visuose tuose veiksmuose. Man per visas tas batalijas nėra tekę išgirsti, ką blogo padarė generalinis prokuroras, iš tų, kurie jį taip bando nuversti. Aš esu klausęs ir Teisės ir teisėtvarkos komiteto primininko Juliaus Sabatausko, kitų ir nieko neišgirstu. Tuo tarpu Seime, tose diskusijoje atrodo, kad užsimerkęs galėtum pagalvoti, kad tokia diskusija galėtų vykti, pavyzdžiui, Lukiškių kalėjime. Jeigu paklaustum kalinių, ar jiems patinka generalinis prokuroras, turbūt didelė dalis pasakytų, kad ne – dėl žinomų priežasčių.

Yra svarstomos konkrečios bylos, konkretūs prokurorų veiksmai. Viena partija dėl tokių tai priežasčių, dėl vienos bylos nemėgsta generalinio prokuroro, kita dėl kitos bylos. Ir tos bylos tiesiogiai susiję su tomis partijomis. Mano įsitikinimu, generalinę prokuratūrą reikia tiesiog apsaugoti nuo tokių diskusijų ir todėl generalinės prokuratūros nepriklausomumas ir tvarka, kurią garantuoja ir konstitucinis generalinės prokuratūros statusas, turi būti gerbiama ir Seime, bet to nėra, kai vis labiau matomi, tie nevaldomi „džigitų“ būrio veiksmų rezultatai.

R. M. Iš kitos pusės, gal tai garantuoja tam tikrą koalicijos stabilumą, veikimą su kuria nors kryptimi naudingą vienai ar kitai partijai, pavyzdžiui esančiai koalicijoje, jeigu darbiečiams reikia šito, tai kaip socdemus apkaltinti ir kaip jei turėtų pasielgti dabar šioje situacijoje?

A. K. Aš suprantu, kad matyt kažkokių vidinių šantažų ar kitokių dalykų yra pakankamai daug. Nors neturiu tokių duomenų, bet galiu įsivaizduoti, kad formuluojama labai paprastai: jeigu mūsų neparemsite dėl generalinio prokuroro, mes jūsų, pavyzdžiui, neparemsime dėl biudžeto priėmimo. Visa tai gali būti, bet šioje vietoje yra valdančiosios koalicijos lyderių socialdemokratų atsakomybės klausimas, nepasiduoti tokiam šantažui, kuris griauna normalią ir reikalingą konstitucinę tvarką ir tam tikrų institucijų nepriklausomumą.

R.M. Tai nepasiduoti yra labai sunku, jeigu pasakoma, kad nepritars biudžetui, pavyzdžiui, ar dar kitiems strateginiams klausimams, kurie paskui gali nukirsti ir Premjerą. Tai ką daryti?

A.K. Aš nelabai turiu ką patarti. Be abejo natūralu, kad koalicijos darbas gali turėti ir tokių bruožų. Man yra tekę keturis metus vadovauti koalicijai ir praktiškai neturint net ir aritmetinės daugumos, kur kiekvienas balsas būdavo svarbus ir ten net ne frakcija, o vienas žmogus galėdavo kelti jam rūpimus klausimus pakankamai aštriai. Tokią situaciją suvaldyti reikalaudavo pastangų, tam reikia skirti dėmesio, problemas riekia spręsti. Jeigu problemos, situacijos yra paliekamos be politinio dėmesio, tai aišku, kad situacija labai greitai gali radikalizuotis. Aš galėčiau dar kartą pakartoti, kad man susidaro nevaldomos situacijos vaizdas valdančioje koalicijoje, ko pasėkoje, tas „džigitų“ būrys darosi vis labiau radikalesnis įvairiais klausimais.

R.M. Apie prokurorą galima daug diskutuoti, tačiau dar keletas įvykių. STT krečia žurnalistus dėl VSD medžiagos nutekimo. Vakar STT išsivedė dvi „Baltic News Service“ žurnalistes. Kaip Jums atrodo tokie STT veiksmai? Ar būtina žurnalistes tampyti po apklausas?

A. K. Aš nenoriu kištis į teisėsaugos veikslą, bet situacija man atrodo šiek tiek absurdiška, ypač, kai tardomos žurnalistės. Tuo pačiu tai sukelia abejones, ar mūsų valstybėje žodžio laisvė ir žurnalistų laisvė yra pakankamai gerbiama. Mano įsitikinimu, situacijos absurdiškumas, valstybės požiūriu, didele dalimi aš pavadinčiau šizofrenišku. VSD parašo pažymą apie gresiančius informacinių karų pavojus prieš valstybę, konkrečius valstybės vadovus ir aš žinau iš patirties, kad gauni tokią pažymą ir nelabai žinai, ką su ja daryti. Pavojai yra parašyti pakankamai tiksliai ir iš esmės vienintelis stiprus vaistas, preventyviai sugriauti tokius informacinių karų planus, paskelbti tą informaciją viešai. Mano įsitikinimu, tas nukenksminimas, paviešinant tokią situaciją, pakankamai rezultatyvus. Taigi žurnalistai, taip liaudiškai tariant, apsaugo valstybę nuo gręsiančių pavojų, o valstybė po to už tai juos persekioja. Šioje situacijoje reikėtų klausinėti Premjerą, nes jeigu aš gerai pamenu, pagal Konstituciją Vyriausybė garantuoja valstybės saugumą. Paklausti Premjero, ką jisai padarė gavęs tokią pažymą, kokiais veiksmais jis garantavo valstybės saugumą. Kažin ar Premjeras ką nuveikė gavęs tokią informaciją. Tokioje situacijoje yra gana didelė veiksmų ir tam tikrų tvarkų duobė. Lietuvoje nėra mechanizmų, kurie leistų labai efektyviai Vyriausybei arba kitoms institucijoms imtis preventyvių priemonių. Bet žurnalistus paversti atpirkimo ožiais ir visą situaciją suvesti į tai, kad kažkas kažkur pažeidė taisykles, paviešindami tą informaciją, kuri mano įsitikinimu, net negali būti valstybės paslaptimi. Lietuvoje Rusijos informacinių karų detales paversti valstybės paslaptimi yra vėl kažkoks absurdas. Aš labai tikiuosi, kad visiems užteks sveiko proto ir tam tikros valstybės atsakomybės rūpintis valstybės saugumu ir nepersekioti tų, kurie iš esmės padeda valstybei tuo saugumu pasirūpinti.

R. M. Dar vienas klausimas. Konservatoriai siūlo nedidinti sau algų, t.y. Seimo nariams bent metus. Kaip Jūs galvojate Seimas pritars tokiam siūlymui ar ne?

A.K. Mes siūlėme ir žymiai daugiau. Siūlėme, kad 240 mln. Lt, kuriuos šiandieninė valdžia žada skirti aukštų pareigūnų atlyginimų atstatymui iki krizinio lygio, kai Premjerui, ministrams ir Seimo nariams algos padidės 30%, tuo tarpu eiliniam bibliotekininkui nieko nenumato, mes siūlėme keletą kartų, kad tuos pinigus reikia padalinti taip, kad gal kažkiek padidėtų ir Seimo nariams ir ministrams, bet kartu liktų pinigų ir bibliotekininkų algoms, ir galbūt pensininkams. Deja, valdanti koalicija mūsų pasiūlymus arogantiškai atmetė. Taigi dabar mes siūlome tokį minimalų variantą, Seimo nariams parodyti moralinį solidarumą su tais, kurių algos nuo kitų metų pradžios praktiškai nedidės ir Seimo nariams aiškiai pasakyti, kad mes liksime paskutiniai, kuriems pasibaigus krizei algos galėtų pradėti grįžti į prieškrizinį lygį. Tai tam tikras moralinis testas, ir aš nesiimu spėlioti kaip bus, nes tai yra kiekvieno asmeninis apsisprendimas, kaip elgtis.

R.M. Jūs jau daug metų esate Seime ir žinote apskritai politikų nuotaikas, kai kalba eina apie jų algas, apie jų žmogiškąsias savybes. 2000 Lt gauti papildomai gauti po naujų metų…

A.K. Žmogiškai viskas suprantama, bet tai ir yra politiko atsakomybė, visų pirma, rūpintis kitais. Aš įsivaizduoju tą paprastą, eilinį bibliotekininką, kuris matys, kad Premjerui augs alga 2500 Lt, o jam nieko, tai ką jis turi galvoti? Aš todėl ir pavadinau kitų metų biudžetą, kuriame yra ir gerų dalykų ir makroekonomiškai, ir fiskalinės drausmės požiūriu visi skaičiai yra teisingi, deficitas nedidelis, bet būtent šis bruožas verčia mane vadinti kitų metų valdžios planus – visiškai savanaudiškais.

R.M. Dėkoju už pokalbį.

A.K. Ačiū.