Šiuo metu pasaulyje yra per 30 teritorijų, kurios tebepriklauso XX amžiaus kolonizatorėms ir, kaip kolonijiniais laikais, duoda joms nemenko pelno.

Kovo 10 d. Folklandų salų, dar vadinamų Malvinų salomis, gyventojai per referendumą pareiškė norą išlikti viena iš keleto XXI amžiaus kolonijų ir toliau priklausyti Didžiajai Britanijai, kuri salas valdo nuo pat 1833 m.
Tokią valią išreiškė dauguma iš 1672 balsavimo teisę turinčių pietinėje Atlanto vandenyno dalyje esančių salų gyventojų. Nors Didžioji Britanija nuo jų nutolusi tūkstančius kilometrų, jie nė girdėti nenori apie į šias salas reiškiamas vos už 400 km esančios Argentinos pretenzijas. Apie nepriklausomybę Malvinų salose taip pat nesvarstoma: absoliuti dauguma salų gyventojų yra atvykėliai iš Didžiosios Britanijos, tad jiems himnas “Dieve, laimink karalienę” yra mielas širdžiai, o salose galiojantys Didžiosios Britanijos įstatymai, nors ir priimti be salos gyventojų atsiklausimo, suvokiami kaip nediskutuotina, per daugiau nei pusantro šimto metų nusistovėjusi norma.
Jei kuris salos gyventojas ir suabejoja savo ištikimybe Didžiajai Britanijai, jam bemat primenama, kad, Pasaulio banko duomenimis, 55,4 tūkst. JAV dolerių per metus siekiantis BVP vienam gyventojui šiose salose yra septintas didžiausias visame pasaulyje ir lenkia net JAV ar Jungtinius Arabų Emyratus.
O toks šis rodiklis tikrai nebūtų be Didžiosios Britanijos pagalbos. Tarkime, poilsiautojų šiose nepaprasto grožio salose visus metus netrūksta ne vien dėl nuostabaus klimato (temperatūra čia visus metus svyruoja aoie 24–32 laipsnius šilumos), bet ir dėl to, kad turizmą į šias salas skatina Didžiosios Britanijos vyriausybė, kompensuojanti dalį lėktuvų bilietų kainos.
Lygiai taip pat turistus į savo kolonijas “siunčia” ir Prancūzija bei JAV, tad, pavyzdžiui, turistai iš Europos mielai vyksta į Paryžių, kad čia pigiau nei kur kitur įsigytų bilietus į Prancūzijai priklausantį Naujosios Kaledonijos salyną, esantį Ramiajame vandenyne, 17 tūkst. km nuo Prancūzijos sostinės.
Beje, apie 260 tūkst. šios salos gyventojų kitais metais irgi rengs referendumą, per kurį spręs, ar tapti nepriklausoma valstybe, ar likti Prancūzijos dalimi.
Prognozuoti šio referendumo baigtį taip pat nesudėtinga. Nors Naujojoje Kaledonijoje dėl nepriklausomybės jau ne vieną dešimtmetį verda aistros, bet į vietos valdžią vis išrenkami politikai, pasisakantys už “ateitį kartu”, tai yra atsiskyrimo nuo Prancūzijos priešininkai. Skirtumas nuo Folklandų salų tik toks, kad Naujojoje Kaledonijoje gana aktyviai veikia įvairūs nepriklausomybės judėjimai.
Pavyzdžiui, pirmieji nepriklausomybės reikalavimai prasidėjo 1985 m., o kulminacija buvo pasiekta tuomet, kai kovotojai, reikalaudami nepriklausomybės, paėmė 27 įkaitus. Po kilusios nepasitenkinimo bangos 1988 m. Naujajai Kaledonijai net buvo suteiktos autonomijos teisės, 1998 m. jos dar labiau išplėstos. Tad dabar egzistuoja atskiras Kaledonijos gyventojų identitetas, atskiri oficialūs simboliai, pavyzdžiui, čia giedamas Naujosios Kaledonijos himnas, o ne “Marselietė”, kaip pačioje Prancūzijoje ar daugelyje kitų šiuolaikinių jos kolonijų. Ir net prezidentas Francois Hollande’as – tik formalus vadovas, nes iš tiesų svarbiausia politinė figūra čia yra Naujosios Kaledonijos premjeras.
Beje, dabar šias pareigas eina Haroldas Martinas – politikas, kuris, kaip ir reikia tikėtis, vienareikšmiškai pasisako už Naujosios Kaledonijos pavaldumą Prancūzijai ir jau vykdo aktyvią kitų metų referendumo kampaniją, mėgindamas įtikinti gyventojus kolonijos statuso nauda.

Kolonijų atsisakyti neketinama

Vis dėlto manydami, kad šių laikų kolonijose pakanka vien gyventojų valios, ir kelias į nepriklausomybę – visiškai atviras, labai apsiriksime.
Pavyzdžiui, 1982 m. dėl jau minėtų Malvinų salų Argentina ir Didžioji Britanija netgi kariavo trumpą, bet kruviną karą, ir nežinia, kaip Didžioji Britanija būtų sureagavusi šį kartą, jei salų gyventojai per referendumą būtų ėmę ir nutarę paskelbti nepriklausomybę. Juolab kad visai neseniai netoli Folklandų buvo aptikta naftos, ir sulig ta diena salų svarba Didžiajai Britanijai išaugo dešimteriopai.
Lygiai taip pat Naujoji Kaledonija vertinama Prancūzijoje. Tai ne vien nuostabios pakrantės, bet ir neišsenkantis nikelio, svarbiausio čia randamo gamtos ištekliaus, šaltinis.
“Šių laikų kolonijos retai yra tik nederlingos žemės lopinėliai. Dažniausiai tai nepaprasto gamtos grožio ar didžiulių gamtos išteklių rojus, kurio niekas neketina taip lengvai atsisakyti”, – teigia politologas iš Jungtinių Tautų universiteto Johnas Quintero.
Ir tikrai – dauguma moderniųjų laikų kolonijų yra tik maži taškeliai pasaulio žemėlapyje, bet labai dažnai vaidina reikšmingą vaidmenį tarptautinėje arenoje. Kai kurios kolonijos yra pasaulyje pirmaujantys finansų centrai, patenkantys į didžiausio BVP vienam gyventojui dešimtuką. Tuo gali pasigirti ne vien Malvinų salos, bet ir Kaimanai ir Bermudos sala. Kitos kolonijos vaidina gyvybiškai svarbų vaidmenį kaip gynybiniai regiono bastionai (pavyzdžiui, JAV priklausantis Guamas). Trečioms, kaip Grenlandija ar Malvinų salos, lemta būti draskomoms diplomatinių ginčų dėl čia slūgsančių naftos išteklių.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-14-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.