Įsiplieskusi diskusija dėl ACTA sutarties suformavo dvi priešingas stovyklas. Tiek vienai, tiek kitai pusei apsiginklavus demagogijos įrankiais diskusija ritasi link bekompromisio susipriešinimo tarp interneto vartotojų ir mokamo turinio kūrėjų. ACTA šalininkai demagogiškai apkaltinti, kad pagal šią sutartį bus sekami visi interneto vartotojai (lyg iki šiol ES ir JAV neveiktų elektroninio sekimo direktyva ir Patriotinis aktas) ir net apribota žodžio laisvė. Reikia labai lakios fantazijos, kad ACTA dokumentuose įžvelgtum tokią prasmę. Bet jaunatviškas maksimalizmas ir įjunkimas į nemokamą bei nekokybišką informacinį gyvenimą sukuria ir dar didesnių fobijų.

Visiškai suprantama, kad ACTA sutartis turi apginti mokamo turinio savininkus nuo klestinčio internetinio piratavimo. Nors negalima pamiršti ir to, kad neproporcingas mokamo turinio ribojimas laisvam priėjimui internete jautriausiam mažų pajamų sluoksniui gali sukelti rimtos socialinės atskirties problemą ir sustabdyti visuomeniškai, kultūriškai ir technologiškai svarbios informacijos prieinamumą plačiosioms masėms. Tai neabejotinai lėtintų neturtingų visuomenių socialinį ir ekonominį progresą. XIX a. Didžiosios Britanijos ir Vokietijos industrializacijos greitis skyrėsi britų nenaudai todėl, kad Didžiojoje Britanijoje jau veikė autorių teisių apsauga, o Vokietija savo autorių dar nesaugojo.

Ne ACTA naudai ir tai, kad pasaulyje ne visos valstybės ruošiasi prie jos prisijungti ir neprisijungusios dėl to gali įgyti reikšmingą konkurencinį ekonominį pranašumą.

Taip jau atsitiko ir susiklostė. Vieni kūrė, kiti vogė. Kuo kūrėjai daugiau kūrė, tuo vagys daugiau vogė. Kuo labiau plėtėsi internetas, kuo jame buvo daugiau laisvai prieinamos informacijos, tuo labiau didėjo jos poreikis. Užaugo ištisa karta, įsitikinusi, kad visa tai, kas jiems reikalinga, yra internete, ir tai nemokama. Nemokamas informacijos srautas buvo pagardinamas ir vertingu mokamu, bet pavogtu turiniu. Taip susiformavo priklausomybė nuo interneto bei jo turinio. Tiek mokamo, tiek nemokamo. Kartu su susiformavusia priklausomybe atsirado ir ištisa nemokėjimo kultūra.

Piratavimas internete sukelia keletą sudėtingų ir pavojingų reiškinių. Šiandien Europos jaunimo nedarbas siekia 40 proc. Tik konservatyvesnėse visuomenėse, neleidžiančiose vaikams ištisai sėdėti prie kompiuterio, jaunimo nedarbo rezultatai daug geresni. Vokietijoje jaunimo nedarbas yra labai mažas ir beveik nesiskiria nuo vyresnių vokiečių.

Internetas jaunimo gyvenimo būdą pakeitė iš esmės. Mokymosi ir darbo valandos, skirtos asmenybės ir profesiniam tobulėjimui, išnaudojamos gyvenimui socialiniuose tinkluose, primityviems kompiuteriniams žaidimams pramogoms. Priklausomybė nuo šimtų draugų, jų įpročių ir papročių kuria naują gyvenimo būdą, atimantį galimybę pažinti realų pasaulį, teisingai suvokti jame laukiančius iššūkius. Dažnai be prasmės internete praleistos valandos atimamos iš lavinimosi, dėmesio vertingiems meno ir literatūros kūriniams, gilesnių gamtos mokslų studijų.

Akivaizdu, kad išsiveržę į modernesnį interneto, socialinių tinklų gyvenimą jauni žmonės jaučiasi laimingesni, bet yra praradę elementarius gebėjimus kovoti dėl savo vietos darbo rinkoje. Ilgos valandos, praleistos internete, yra prarastos studijoms ir geresniam profesiniam pasirengimui. Neturintys darbinių gebėjimų jaunuoliai pasmerkti nedarbo liūnui. Internetas jiems sukuria virtualaus gyvenimo galimybę, kuri subyra į šipulius susidūrus su gyvenimo realybe. Tai labai didelė ir rimta problema.

Dėl piratavimo internete pralaimėta ir dar viena reikšminga kova. Vaikai dažniau bendrauja su kompiuteriu ir virtualiu pasauliu, nei su savo tėvais ar kitais artimaisiais. Ir ne tik todėl, kad tėvai neturi laiko. Tėvai tiesiog negali konkuruoti su patraukliais ir į virtualų gyvenimą įtraukiančiais kompiuteriniais žaidimais, videofilmais, kitokia popkultūra. Tėvai nebėra tokie įdomūs, net ir tuo atveju, jei labai stengiasi išlaikyti artimą ryšį su vaikais. Vaikai veržiasi prie kompiuterio ir gali valandų valandas praleisti interneto platybėse.

Klestint piratavimui iš tėvų atimama galimybė spręsti, koks interneto turinys jų vaikams yra tinkamas, o koks – ne. Tik pirkdami savo vaikams pramogas tėvai galėtų paveikti ir jų pasirinkimą. Prarasdami galimybę lemti savo vaikų kultūrinę aplinką tėvai priversti atiduoti vaikų ateitį į pasaulinio tinklo pinkles. Vaikai, neturėdami pakankamos gyvenimo patirties ir gilesnio išsilavinimo, tiek intelektualiai, tiek kultūriškai nepajėgūs kritiškai vertinti interneto turinio ir yra lengvai įtraukiami į pseudokultūrinį bei pseudointelektualinį gyvenimą.

Jei piratavimo kultūra įsigalės, bus galutinai sunaikinti vertingo informacinio turinio kūrėjai. Internetui galutinai sunaikinus vertingo ir todėl mokamo turinio kūrėjus, įpratusieji gyventi vogimo ir nemokėjimo už turinį kultūroje anksčiau ar vėliau atsidurs senienų šiukšlyne. Ciuricho universiteto žiniasklaidos turinio tyrėjai kasmet praneša apie vis prastėjantį Šveicarijos žiniasklaidos turinį. Pagrindine priežastimi įvardijama interneto žiniasklaida, kuri, pavogdama turinį iš profesionalių žiniasklaidos priemonių, visuomenei sudaro įtaigų įspūdį, kad interneto žiniasklaida visiškai pakeičia kokybišką ir todėl mokamą žurnalistiką. Jei nebus ACTA ar kažko panašaus, bus galutinai naikinami kūrėjai. Internetą užplūs šiukšlės, nes nebebus prasmės kurti profesionalų ir vertingą turinį.

Vienoje paskutinių savo laidų CNN televizijoje Larry Kingas kalbėjosi su “Microsoft” įkūrėju Billu Gatesu. Kandus ir ironiškas L.Kingas priekaištavo multimilijardieriui, kad kompiuteris pradeda ryti vis daugiau jo laiko. B.Gatesas tada atsakė, jog kurdami kompiuterį ir jo programinę įrangą jie manė, kad kompiuteris padarys žmogaus darbą efektyvesnį, o kasdienybę – įdomesnę ir kokybiškesnę, žmogus turės daugiau laiko savo asmeniniam gyvenimui. Tai, kad atsitiko kitaip, yra žmonių, o ne technologijų problema. Atsirandant naujoms technologinėms galimybėms žmonėms visada reikėdavo įveikti protingo jų panaudojimo tobulėjimui, o ne susinaikinimui iššūkį.