Kiaulės ir viščiukai broileriai kartu su pašaru gauna ir porciją hormonų, o žuvys auginamos kanalizacijos vamzdžiuose. Tokių pasakojimų prisiklausiusi 43-ejų metų vilnietė Renata Jargulevičienė sako, kad dabar ruošdama savo šeimai kasdienį maistą jaučiasi labai nejaukiai. “Visiškai nebeaišku, kokį maistą valgome, kuo gali tikėti, o kuo ne”, – teigia R.Jargulevičienė.
Ar tai mitai, ar faktai? Kaip pastaraisiais dešimtmečiais keitėsi Lietuvos maisto pramonė ir ar išties iš mūsų maisto nyksta paskutinieji natūralumo likučiai? Į šiuos klausimus “Veidas” ir ieškojo atsakymų.
Ant stalo – šaldyta duona
Lietuviai pastaruoju metu labai pamėgo “Mantingos” gaminamą itališką duoną “Ciabatta”, kurią paprastai perka dar karštą, lyg ką tik iškeptą. Taip ir yra: šie ir kiti įmonės duonos gaminiai kepami tiesiog parduotuvėje ir iš karto patiekiami į lentynas. Bet ne visi žino, kaip ši duona gaminama: kad paruošusi tešlą duoną iš pradžių kepa pati “Mantinga”, bet iškepa ją ne iki galo, nes tam tikru metu kepimo procesas sustabdomas ir duona žaibiškai užšaldoma. Patekusi į parduotuves ir kepyklas duona atitirpinama ir antrąsyk kepama – tiksliau, baigiama kepti. Prekybininkams tai labai patogu: juk visada gali atsišaldyti ir iškepti būtent tiek duonos, kiek reikia, be to, užšaldytų gaminių realizacijos laikas – net 9–18 mėn.
Ši duonos gamybos technologija, labai populiari Vakaruose, jau kuris laikas naudojama ir Lietuvos maisto pramonėje. Tiesa, lietuviai rinkdamiesi duoną yra konservatyvūs ir labiau mėgsta tradiciniu būdu keptą ruginę duoną, bet ateina nauja duonos valgytojų karta, kuri jau ne taip prisirišusi prie senųjų tradicijų. Todėl šaldytos duonos suvartojimas Lietuvoje turėtų didėti. Šių technologijų populiarumą lems ir pats laikmetis, nes maisto pramonėje tampa vis svarbiau gaminti pigiai, greitai ir kad produktas kuo ilgiau būtų tinkamas vartoti. “Svarbu, kad tokia duona nepraranda maistinių savybių. Juk nebijoma valgyti šaldytų vištos kulšelių”, – sako “Mantingos” komercijos direktorė Lina Žemaitienė.
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Maisto skyriaus vyriausioji specialistė Vida Jarošienė antrina, kad šaldytuose produktuose lieka apie 70 proc. naudingųjų medžiagų. Tačiau bene didžiausias dukart keptos duonos trūkumas – kitą dieną ji jau nėra tokia gardi ir puri, tampa kietoka.
Tuo tarpu dauguma tradicinių duonos kepimo įmonių savo gamybos per pastaruosius du dešimtmečius beveik nekeitė. Dauguma įmonių duoną tebekepa be jokių sintetinių bei cheminių priedų ir daugiausia iš natūralaus raugo. “Lietuviška duona išsaugojo natūralumą”, – teigia “Vilniaus duonos” kokybės skyriaus vadovė Snieguolė Šoblinskienė. Šioje įmonėje duona kepama nebe krosnyse, kaip tą darė mūsų protėviai, o ant granito plokščių, tačiau pati technologija ne itin pakito.
Vis dėlto atsiranda ir naujų produktų, kurie jau nėra nei tokie sveiki ir maistingi, nei natūralūs. Pavyzdžiui, išvaizda į sūrį labai panašūs vadinamieji baltyminiai gaminiai, gaminami praktiškai tik iš vandens, pieno miltelių ir maisto priedų. Atrodo kaip sūris, bet skonis išduoda apgaulę. Mėginama gudrauti gaminant ir jogurtą, kuris siekiant ilgesnio realizacijos laiko taip termiškai apdorojamas, kad netenka visų gerųjų bakterijų. “Na, pieno tai tikrai niekas negamina iš miltelių, kaip girdėjau kalbant. Nes juk būtų pernelyg brangu gaminti miltelius ir po to juos skiesti vandeniu”, – tvirtina VMVT Sanitarijos ir maisto skyriaus vyr. specialistė Antonina Greičiuvienė.
Užtat labai suprastėjo, pavyzdžiui, ir toks skanėstas, kaip ledai. Sovietmečiu plombyras buvo gaminamas iš tikros grietinėlės, o dabar ją pakeitė augaliniai riebalai, todėl ir plombyras jau nebe toks skanus. Na, o įvairiausi vaisių skonio ledai paprastai gaminami iš koncentratų, kurie būna pastos arba miltelių pavidalo: masė atskiedžiama vandeniu, užšaldoma, ir štai jums ledai.
Iš koncentratų – įvairių maisto priedų mišinių – gaminama ir dauguma gaiviųjų gėrimų bei sulčių. Anksčiau, kaip pasakojo VMVT vyr. specialistė Vilija Galdikienė, gaivieji gėrimai buvo gaminami iš cukraus sirupo, o dabar cukraus sirupas nebeverdamas, nes naudojami saldikliai. Be to, vaikų pamėgtuose gėrimuose dabar ypač daug maisto priedų – saldiklių, kvapiklių bei dažiklių. Kai kurie gėrimai gaminami vien tik iš jų ir vandens. Žinoma, leistinų kiekių gamintojai neviršija, bet tam ir poreikio nėra – šių dienų maisto pramonėje priedų naudojimas ir taip stipriai išplėstas.
Populiarios Lietuvoje sultys taip pat pagamintos iš koncentrato. Jei norite sveikesnio produkto, turėtumėte rinktis šviežiai spaustas vaisių bei uogų sultis, o jei perkate sultis iš koncentrato, turėtumėte žinoti, kad klampios masės pavidalo koncentratas gamintojus pasiekia didžiulėse cisternose arba kelių šimtų litrų metalinėse talpyklose automobiliais iš įvairių šalių. Tada pilama vandens, kad būtų atkurtas prieš tai buvęs pašalintas jo kiekis (gaminant nektarą vandens pilama daugiau), maišoma, pasterizuojama ir fasuojama. Ir tai taip pat vadinama sultimis.
Troškulio kažkodėl nesužadina ir geriamojo vandens gamybos ypatumai. Faktas, kad visas geriamasis vanduo, išskyrus šaltinio ir natūralų mineralinį vandenį, yra dezinfekuojamas švitinant ultravioletinėmis lempomis arba cheminiu dezinfektantu natrio hipochloritu (nedideli jo likučiai vėliau aptinkami vandenyje), nenuteikia maloniai. Daugeliui vartotojų nėra žinoma ir tai, kad vadinamasis stalo vanduo – tai tas pats vandentiekio arba gręžinio vanduo, tik sumaišytas su nedideliu kiekiu mineralinio arba šaltinio vandens bei “pagardintas” druskų mišiniu.

Norite geltono trynio? Prašom
Vienoje didelėje mėsos perdirbimo įmonėje sandėlio darbuotoju dirbęs studentas Mindaugas Pocius (vardas jo prašymu pakeistas) kartais susimąsto, kad maisto pramonės virtuvės geriau nežinoti. Mat išėjęs iš darbo vaikinas keletą savaičių negalėjo net pažiūrėti į jokius mėsos gaminius.
M.Pocius įmonėje matė dešrelių, sufasuotų su cigaretės nuorūka, pakuotę, o kartą buvo liudininkas, kaip keliomis dienomis buvo pailginta užsilikusio produkto galiojimo data: gaminys tiesiog perpakuotas į naują pakuotę. “Darbuotojai nekentė savo vadovybės ir bandė visaip jai kerštauti. Mačiau, kaip spardomos dešrų pakuotės. Higienos stoka buvo akivaizdi. Pats gamybos procesas, kiek man teko jį matyti, taip pat padarė nemalonų įspūdį: patalpoje, kurioje laikomi didžiuliai kiekiai konservantų, kvapas priminė šlapimą, o ypač nustebau pamatęs, kaip gaminama rūkyta produkcija. Dešros, šoninės, kiaulių ausys buvo “rūkomos” laikant kažkokiame garuojančiame tirpale”, – darbo mėsos perdirbimo įmonėje įspūdžiais dalijasi M.Pocius.
Rūkytą dešrą galima pagaminti ir nerūkant? Kaip tai padaryti? VMVT atstovas Gintautas Čereška paaiškina, kad tai anaiptol ne nusižengimas, o jau įprasta gamybos technologija. Naudojant specialias medžiagas dešros greičiau subrandinamos, o rūkyto gaminio skonį suteikia kvapioji medžiaga – dūmo ekstraktas.
Na, o kaip dėl pramoniniu būdu veisiamų kiaulių ir viščiukų broilerių, kurių augimas esą jau ir Lietuvoje skatinimas hormoniniais vaistais? VMVT teigimu, tokių faktų dar nebuvo užfiksuota. Nustatyti tik pavieniai atvejai, kai kiaulienoje buvo rasta draudžiamų antibiotikų, bet paaiškėjo, kad ūkininkai vaistus naudojo gyvuliams gydyti.
“Žmonių fantazija beribė”, – apibendrina Paukštininkystės asociacijos vadovas Vytautas Tėvelis. Klausiamas, kaip pramonei pavyksta broilerį užauginti vos per penkias šešias savaites, kai kaime žole ir sliekais mintanti višta auga gerokai ilgiau, jis aiškina, kad jokios sensacijos nėra: tai pasiekta genetiniais tyrimais, veislių kryžminimu bei subalansuotais lesalais.
Vištų dedeklių gyvenimo trukmė ilgesnė: pavyzdžiui, Vievio paukštyne vištos deda kiaušinius, kol sulaukia 80 savaičių, o tada skerdžiamos – vėliau jau sulestų daugiau pašaro, nei padėtų kiaušinių.
Ką broileriai lesa? V.Tėvelis sako, kad grūdus ir kombinuotuosius pašarus, kurių pagrindą sudaro grūdai bei įvairūs, tarp jų ir sintetiniai, komponentai – vitaminai bei mikroelementai. Visa paukštininkystės pramonė dirba tam, kad broileris kuo greičiau užaugtų, o spręsti, valgyti ar ne ir kiek iš tokios paukštienos naudos, paliekama pačiam vartotojui. “Aš valgau, ir jau daugiau nei keturiasdešimt metų”, – teigia V.Tėvelis.
Vidutinis lietuvis per metus suvartoja apie 26 kg paukštienos – panašiai toks ir ES vidurkis.
Pasak Veterinarijos akademijos Gyvulininkystės katedros vedėjo prof. Romo Gružausko, nėra pagrindo abejoti, kad pramoniniu būdu išauginta vištiena yra ne tokia maistinga ar net žalinga sveikatai. Lygiai tokia pati esą yra ir kaime, ir paukštininkystės įmonėje užaugintų dedeklių kiaušinių maistinė vertė.
Tiesa, kaimiškų ir parduotuvinių kiaušinių skonis šiek tiek skiriasi – tai lemia skirtingas lesalas. Anksčiau skirdavosi ir trynio spalva, bet pramonė patobulėjo ir rado būdą, kaip patenkinti pirkėjo norą valgyti kiaušinius ryškiai geltonu tryniu, kokius deda natūralioje aplinkoje augančios vištos: vieni paukštynai duoda vištoms lesti daugiau kukurūzų, kiti naudoja cheminį lesalą su sintetiniais dažikliais. Tai daryti taip pat nėra draudžiama.
Iš esmės tą patį galima pasakyti apie bet kurį šiandien pramonės siūlomą maistą: jis laikomas visiškai saugiu vartoti, net jei pagamintas su gausybe priedų ir konservantų. Tik ilgalaikis jų vartojimo poveikis dar nėra žinomas. Taigi mūsų maistas sparčiai keičiasi, o atsakomybė gula ant pačių vartotojų pečių.

Įkarta
Kauno technologijos universiteto Maisto instituto direktorius dr. Antanas Šarkinas: “Lietuvos maisto pramonė supanašėjo su Vakarų, bet natūralumo pas mus dar šiek tiek daugiau.”