Lietuvoje trūksta darbuotojų ar trūksta darbdavių, pasirengusių mokėti didesnį nei minimalų atlyginimą? Kol vieni svajoja apie didelės pridėtinės vertės ekonomiką, kiti kantriai stovi prie konvejerių gamyklose, uždirbdami katino ašaras. Viena vertus, pigi darbo jėga didina įmonių gaminamos produkcijos konkurencingumą, kita vertus, milijoninius pelnus uždirbantys verslininkai neturėtų užmiršti, kad nešeriamas arklys greit pakrato kojas.

Galima labai ilgai samprotauti, kokios objektyvios priežastys lemia, kad Norvegijos žuvies fabrikuose darbininkai uždirba daugiau nei aukštos klasės specialistai baltomis apykaklėmis Lietuvoje, bet dažniausiai viskas paaiškinama šalta ekonomine logika: esame pigios darbo jėgos, pigių sąnaudų ekonomika. Ši aplinkybė daro didžiulę įtaką investicijoms, kuriamoms naujoms darbo vietoms, ir niekur nuo to nepabėgsi. Darbdaviai moka tiek, kiek gali. Bet ar tikrai visada taip? Ar net šalto pragmatizmo laikais tarpusavyje puikiai dera uždirbami šimtai milijonų pelno ir darbuotojams mokamas minimalus atlyginimas, kartkartėmis pamėtėjant dovanų jų vaikams ir surengiant pigų koncertą?
Primityvus, arogantiškas požiūris į darbininkus, laikant juos nieko nevertais tinginiais, kai kuriems verslo savininkams ne tik uždeda šiuolaikinių vergvaldžių karūną, bet ir padeda kurti naują visuomenės klasę – beviltiškų varguolių, kuriems patiems ir jų vaikams nerūpės nei lavinimasis, nei kvalifikacijos kėlimas, nei mistinė „didelė pridėtinė vertė“.
Lietuvos maistininkų profesinės sąjungos vadovė Gražina Gruzdienė tvirtina: „Lietuvių darbdaviai dažnai dirba tarsi trumpalaikei perspektyvai – siekia kuo greičiau praturtėti, uždirbti daug pinigų ir ilgai bei maloniai gyventi. Jiems visiškai nerūpi samdomų žmonių gerovė: ar jie sirgs profesinėmis ligomis, liks su sužalotais sąnariais, pasens anksčiau laiko… Jaunimas kitoks. Jie į tokias darbo vietas neina – jie greičiau emigruoja.“
Integruotos komunikacijos bendrovės „INK agency“ vyriausiasis partneris Kęstutis Gečas pabrėžia, kad verslo ir darbuotojų ginčai dėl atlyginimų nėra tik Lietuvos problema, nes tai užprogramuoja rinkos ekonomikos veikimo principas, tačiau Lietuvoje susiformavo bloga verslo kultūra, kai į darbuotojus žiūrima kaip į ekonominius vienetus, kartais juos prilyginant staklėms ar nekilnojamajam turtui. „Šio požiūrio kilmė susijusi su nelengva verslo istorija – verslą reikėjo sukurti nuo nulio, atlaikyti bent porą krizių (vadinamąją Rusijos 1999-aisiais ir pasaulinę 2008–2009 m.). Ką jau kalbėti apie nuolatinį mokesčių ir verslo aplinkos keitimą. Tai verslininkus užgrūdino ir netgi išugdė tam tikro nuožmumą. Todėl darbuotojai turi suvokti ir Lietuvos verslo situaciją – ji nėra tokia pat kaip Vakaruose, nors ir artėja prie jos“, – aiškina K.Gečas.
Vis dėlto ilgainiui lietuviško verslo atstovų požiūris privalės keistis, nes anksčiau veikusios sėkmės formulės jau nebeveikia: jeigu verslininkas viešai sako, kad neranda darbuotojų net už 5 tūkst. Lt, vadinasi, jis viską matuoja pinigais, o žmonės turi ir kitų poreikių. Todėl pagaliau reikėtų paimti į rankas vadovėlius ir pasidomėti vadinamosiomis minkštosiomis darbo sąlygomis. Šalia atlyginimo dydžio, darbo valandų skaičiaus, – vardija ekspertas, – privalo atsirasti ir tokie dalykai, kaip liberalesnis valdymo stilius, darbo vietos patogumas, poilsio zonos, lankstus darbo grafikas jaunoms šeimoms ir kt. Tai padeda pritraukti talentingų žmonių ir juos išlaikyti.”

Kiek kainuoja duonos kepalo suraikymas

Jau keletą metų spaudoje vis linksniuojamos „Vičiūnų“ įmonių grupės gamyklos Plungėje: darbuotojai grasino streikais, profsąjungos kovojo dėl kolektyvinės darbo sutarties pasirašymo, skundėsi sunkiomis darbo sąlygomis, viršvalandžiais, prievole dirbti per šventes, o svarbiausia – minimaliais atlyginimais. „Kaip gyvenate šiandien?“ – klausiame „Vičiūnų“ grupės įmonių Plungėje darbuotojų profesinės sąjungos komiteto pirmininkės Vilmos Kūrienės.
„Padėtis sudėtinga: bendrovėje „Plungės kooperatinė prekyba“ reikalai šiek tiek pagerėjo, bet įmonėse „Plungės duona“ ir „Baltic food partners“ padėtis ašaringa ir labai skaudi. Ten jau niekas nebenori dirbti, jie priima laikinus darbuotojus per agentūras, o žmonėms ir toliau mokamas visiškas „mizeris“, – pasakoja V.Kūrienė.
Be to, problemų kelia ne tik darbo užmokesčio dydis, bet ir darbo apmokėjimo tvarka: įmonėse įsišaknijusi praktika, kai darbuotojams nustatomas minimalus bazinis atlyginimas ir kintamoji dalis, priklausanti nuo pagamintos produkcijos kiekio. Darbuotojai tvirtina, kad tų sugalvotų normų fiziškai dažniausiai neįmanoma įvykdyti! O neįvykdei – jokios papildomos atlyginimo dalies ir negausi, tik pliką minimumą.
V.Kūrienės teigimu, teisybės ieškota ir Darbo inspekcijoje, ir kitose institucijose, kreiptasi net į mokslininkus, kad šie padėtų suprasti, pagal kokią formulę yra nustatoma, kiek vienas žmogus per dieną gali pagaminti vienokios ar kitokios produkcijos. „Nėra tokios formulės. Todėl UAB „Plungės duona“ direktorius kaip nori, taip ir skirsto kintamąją atlyginimo dalį. Kam nori – tam duoda, kam nenori – neduoda. Todėl ir kaunamės dėl kolektyvinės sutarties, kurioje būtų įtvirtintos darbo apmokėjimo taisyklės. Bet sekasi sunkiai – darbdavys nenori atsisakyti esamos tvarkos, nesutinka, kad būtų įvestas valandinis darbo apmokėjimas, nes neva darbuotojai tada veltėdžiaus“, – sako „Vičiūnų“ įmonių grupės Plungėje profsąjungos lyderė.
Tada streikuos? Ne, nestreikuos, nes nemato prasmės. Bet piketus ir mitingus organizuoti ketina.
„Ar Visvaldas Matijošaitis Plungėje yra geras darbdavys?“ – tiesiai klausiame V.Kūrienės. Ji atsako: „Tai kad mes jį labai retai matome. Prieš kokius ketverius penkerius metus dar atvykdavo, bendraudavo su darbuotojais, o dabar viską sprendžia vietiniai vadovai.“
Plungėje, kaip ir visoje Lietuvoje darbai nesimėto, bet vis tiek nė vienas tų, kurie išėjo iš „Vičiūnų“ įmonių, pasak V.Kūrienės, neverkė. Po ilgų derybų „Plungės kooperatinėje prekyboje“ padėtis ėmė keistis, bet prie įmonių „Vičiūnai ir partneriai“, „Baltic food partners“ eilės norinčiųjų dirbti nesirikiuoja.
Lietuvos maistininkų profesinės sąjungos vadovė G.Gruzdienė atsidūsta: su „Vičiūnų“ įmonių grupe derėtis nelengva, bet čia problema gilesnė, nei vien šio darbdavio požiūris. „Na, kas gali nustatyti, kiek žmogus pajėgus suraikyti duonos? Niekas. Bet visa tai vyksta bendrame Lietuvos darbo užmokesčio chaose, ir jeigu darbdavys plaukioja tame pačiame puode, jis elgiasi pagal jame galiojančius principus. O juk dar prieš keletą metų sakėm: kiek mokėsit, tiek ir gausit atgal – iš minimalios algos žmogus jokios investicijos nei į save, nei į vaikus nedarys, ateis laikas, ir nebebus kvalifikuotos darbo jėgos“, – konstatuoja G.Gruzdienė.
Kita vertus, čia svarbus ir pačių darbuotojų sąmonėjimo procesas: daugelis mano, kad atvažiuos kažkas iš Vilniaus ar net paties Briuselio ir išspręs visas jų problemas. Pasak G.Gruzdienės, „Vičiūnų“ įmonėse Plungėje platinamos anketos, darbuotojams siūlomos veikimo priemonės (piketuoti, kelti kolektyvinį ginčą), bet dažnai jie mano, kad tai darys ne patys, o profsąjungų veikėjai iš Vilniaus.
„Tai didžiulė mąstymo spraga – per porą dešimtmečių žmonės taip ir nesuprato, kad yra patys už save atsakingi. Įsivaizduokit, pakiša kažkam naują darbo sutartį, paspaudžia, jog greičiau pasirašytų, o vėliau išaiškėja, kad žmogus sutiko dirbti keturias dienas per savaitę ar kad jo atlyginimo kintamoji dalis pakeista. Pasako, kad dabar viskas priklausys nuo kažkokių mistinių veiklos rezultatų, pavyzdžiui, sutaupytų šilumos resursų…“ – pasakoja G.Gruzdienė.