Chevron_Oil_Refinery

Prieš porą savaičių, garsiai paskelbus geologiniuose užkulisiuose seniai aptarinėjamą faktą, kad Lietuvon rengiasi įkelti koją amerikietiškos kilmės tarptautinis energetikos milžinas „Chevron”, Vyriausybę užplūdo skalūninio Kataro vizijos euforija. Netgi susirūpinta, kodėl būsimasis „Klaipėdos naftos” suskystintų gamtinių dujų terminalas neturi suprojektuoto reverso režimo: jei toks būtų, greitai ne mes iš dujovežių dujas pumpuotume, o jie pas mus veržtųsi atšaldytų skalūninių dujų įsipilti. Pastatytų amerikonai pajūryje didelį dujų šaldytuvą – ir pamirštume „Gazpromo” vardą bent pusei amžiaus…
Juk, pagal prognozes, patys to nežinodami vaikštome virš puraus 120 mlrd. kubinių metrų išgaunamų gamtinių dujų „čiužinio”, kurį šiek tiek sudrėkinę ir padraskę galėtume be rūpesčių gyventi bent 40 metų. O per tą laiką, žiūrėk, atsirastų dar išmoningesnių technologijų, kurios leistų, papildomai spustelėjus Lietuvos gelmių angliavandenilių klodus, iš jų išlupti dar triskart tiek.

Palijo investuotojais

Geros žinios, kaip ir jų oponentės, po vieną nevaikšto. Netrukus paskelbta, kad skalūninių turtų paieškas Lietuvoje ketina pradėti ne tik „Chevron”, bet ir į mūsų požeminius turtus jau anksčiau tvirtas šaknis suleidęs kaimynų lenkų energetikos koncernas „Lotos”, pasitelkęs pagalbon amerikiečių kompaniją „CalEnergy Resources” (juk visiems žinoma, kad skalūninių angliavandenilių gavybos technologijos toliausiai pažengusios būtent JAV). „Lotos Group”, Lietuvoje valdanti produktyviausią naftos gavybos įmonę „Lotos Geonafta” ir neseniai gavusi Konkurencijos tarybos leidimą perimti bendrovės „Manifoldas” valdymą, šiemet pasiskelbė investuosianti 10 mln. Lt į skalūnų dujų žvalgybą Lietuvoje.
Kad galutinai įtikėtume savo, kaip ateities Kataro, žydromis perspektyvomis, praėjusią savaitę audito, mokesčių ir konsultacijų bendrovė KPMG paskelbė skalūninių dujų potencialo aštuoniolikoje Vidurio ir Rytų Europos šalių indeksą, kurio verdiktas pribloškė: už mus aplinkui turtingesnės tėra Lenkija, Rumunija ir Ukraina. Tirtasis Europos regionas kol kas importuoja apie 70 proc. jam būtino gamtinių dujų kiekio, daugiau nei 90 proc. importuojamų dujų atkeliauja iš Rusijos.
Lenkijai ir Rumunijai sulaukti geriausių indeksų padėjo ne tik palyginti dideli tikėtini skalūninių angliavandenilių ištekliai, bet ir palankus investicinis klimatas, solidi gamtinių dujų vartotojų vidaus rinka bei gana stabili šių valstybių ekonominė politika. Ukraina, auditorių vertinimu, atsilieka ne tiek žemės gelmėse slypinčių skalūninių dujų kiekiais, kiek sunkesnėmis sąlygomis užsienio investicijoms ir sunkiau prognozuojamais Kijevo politikų veiksmais.
O štai Lietuva, Vengrija ir Bulgarija kukliau vertinamos visų pirma dėl mažesnės vidaus rinkos, nors Lietuvoje, pavyzdžiui, skalūninių dujų telkiniai, spėjama, yra maždaug 2 km, o Lenkijoje – dvigubai giliau, 4 km gylyje. Toliau rikiuojasi Slovakija, Čekija ir Kroatija.
Žurnalistams pradėjus domėtis, kokiais duomenimis rėmėsi KPMG konsultantų tyrimas, iš bendrovės atstovų Lietuvoje gauta nuoroda į “Datamonitor, Gas and Power Fundamentals Outlook: Europe” 2010 m. pranešimą, kuriam Lietuvos rinkos perspektyvinius skaičius pateikė Energetikos ministerija.
O tie skaičiai įspūdingi: neva 2030 m. mūsų šalyje bus suvartojama 4,7 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų. Palyginimui: pernai, našiai padirbėjus azotinių trąšų gamintojams Jonavos „Achemoje”, suvartojome 3,37 mlrd. kubinių metrų dujų, šiais metais prognozuojamas jau tik 2,95 mlrd. kubinių metrų vartojimas. 2015 m. Lietuvai tenumatomas 2,58 mlrd. kubinių metrų poreikis. Kieno dėka per likusius 15 metų dujų vartojimo kreivė turėtų persukti ragus aukštyn ir pasistiebti kone dvigubai – taip ir lieka neaišku, tačiau dėl ateities juk nesiginčijama. Ypač jei kalbama apie vietinę skalūninių dujų gavybą ar suskystintų dujų importo perspektyvas, o ne optimistinius „Gazpromo” plėtros planus Rytų ir Vidurio Europoje.

Amerikietiškas desantas

Beje, „Gazprom” kompanijos taryba neseniai pareiškė, kad skalūninių dujų gavybą vertina kaip neracionalią. Galima tai laikyti propagandiniu bendrovės ėjimu ginant savo užimtas rinkos pozicijas. Antra vertus, jei Lietuva turėtų tokias daug lengviau ir pigiau išgaunamų gamtinių dujų atsargas kaip Rusija – ji tikriausiai taip pat neišgyventų euforijos dėl staiga nušvitusios perspektyvos tapti skalūniniu Kataru.
Apskritai kol kas Europoje visa skalūninių dujų gavybos euforija siejama su pasiteisinančia tokių dujų gavyba JAV. Ir skatina ją būtent iš Šiaurės Amerikos žemyno atkeliaujančios bendrovės – tokios, kaip Lietuvoje dabar linksniuojamos „Chevron” ar „CalEnergy Resources”, taip pat dėl gavybos licencijų Lenkijoje konkuruojančios „ConocoPhillips”, „Talisman Energy” ir jau spėjusi atsitraukti „Exxon Mobile”.
Bet kuriuo atveju, palyginti su atrastais ir jau baigiančiais užtvindyti vietos rinką skalūninių dujų ištekliais JAV, kur gamtinės dujos vartotojams dabar kainuoja 2,5 karto pigiau nei Europoje, kol kas menkai tetyrinėtos tokių angliavandenilių atsargos šioje Atlanto vandenyno pusėje vertintinos ganėtinai saikingai. Kuo mažesni klodai – tuo sunkiau tikėtis, kad atsipirks solidžios gavybos bendrovių investicijos, ypač regione, kuris, kaip minėjome, 90 proc. importuojamų dujų iki šiol gauna iš Rusijos, kol kas nematančios būtinybės kišti pinigų į brangią skalūninių dujų gavybą. Aišku, traukiantis „Gazpromo” pelnui toks požiūris gali ir pasikeisti, juolab netgi Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas neseniai paragino kurti į naujas aktualijas atsižvelgiančią šalies energetikos strategiją ateinančiam dešimtmečiui.
Vis dėlto lieka klausimas: kas tarptautinius angliavandenilių gavybos gigantus čia vilioja, jei objektyviai vertinant perspektyvos iš kelių kilometrų gylio išsitraukti lengvus pinigus Europoje ganėtinai miglotos?

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-46-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.