Nors Lietuvoje mėgstama pabrėžti politikų nedorybes ir tokio elgesio išskirtinumą kitų valstybių kontekste, praktika rodo, kad net ir pačiose demokratiškiausiose pasaulio šalyse gana dažni korupcijos bei sekso skandalai ir, beje, tokie kaltinimai nebūtinai reiškia politiko karjeros pabaigą.

Prisipažinimas vartojus kokainą, problemos dėl alkoholio, kaltinimai vienai iš darbuotojų siūlius oralinį seksą. Tai ne ištrauka iš kokio gatvės chuligano bylos, o didžiausio Kanados miesto Toronto mero Robo Fordo šiandieninė realybė. 44 metų politikas pripažįsta, kad jau eidamas mero pareigas pažeidė įstatymus, pirko narkotinių medžiagų, tačiau net ir šiomis aplinkybėmis trauktis iš posto neketina. Miesto taryba šiuo atveju bejėgė: priverstinai išversti iš posto nėra galimybių, bent jau tol, kol nėra pateikti kriminaliniai kaltinimai.
„Man nereikia specialistų pagalbos, nesu alkoholikas, nesu narkomanas. Ar praeityje yra pasitaikę agresyvumo protrūkių? Taip, bet aš esu tik klystantis žmogus. Dėl to jau atsiprašiau, – sako R.Fordas ir priduria: – nematau, dėl ko turėčiau atsistatydinti. Be to, ateityje norėčiau siekti šalies premjero posto.“
R.Fordas teigia nejaučiantis visuomenės spaudimo nešdintis, nors apklausos rodo, kad trys ketvirtadaliai Toronto gyventojų norėtų jo atsistatydinimo.
Ši istorija tėra naujausias pavyzdys, kad net ir ilgametę demokratijos tradiciją turinčiose valstybėse politikai eina klystkeliais ir įsivelia į skandalus, už kuriuos neretai nėra linkę prisiimti atsakomybės. Galima pastebėti, kad paprastai skaudžiausiai paslysta vyrai, o jų karjerą griauna troškimai pralobti arba moterų vilionės.

Neskuba trauktis

Pavyzdžių, kai į skandalus įsivėlę politikai desperatiškai bando išsaugoti savo postus, netrūksta. Vienas ryškiausių veikėjų Europoje – ilgametis Italijos premjeras Silvio Berlusconi. 77 metų politikas, kurio turtas vertinamas šešiais milijardais dolerių, neišbrenda ne tik iš sekso („bunga bunga“ vakarėlių mėgėjas nuteistas už nepilnametės prostitutės paslaugų pirkimą), bet ir korupcinių skandalų. Vis dėlto kontroversijos S.Berlusconi tikrai nėra naujiena: dar 2009 m. jis pats suskaičiavo, kad yra dalyvavęs 106 bylose, 2,5 tūkst. teismo posėdžių, o iš viso įsigydamas teisines paslaugas išleido 200 mln. dolerių.
Atkreiptinas dėmesys, kad S.Berlusconi ir pats neneigia savo silpnybių, o kadaise santykius su moterimis juokaudamas apibūdino taip: „Per apklausas 30 proc. moterų sako, kad norėtų su manimi permiegoti, o 70 proc. paklausia: “Ką, ir vėl?“ Bet juk leisti laiką gražių moterų draugijoje geriau, nei būti gėjumi.“
Per visą šį laikotarpį italas kritikavo teisėsaugą ir lygino save su Jėzumi Kristumi, sugebėdamas tapti ilgiausiai – su pertraukomis net devynerius metus – premjero poste dirbusiu pokario politiku. Jau lapkričio pabaigoje S.Berlusconi per specialų balsavimą gali būti pašalintas iš Senato, tačiau jis planuoja likti politikoje ir toliau diriguoti „Forza Italia“ partijai, mat kalėjimo bausmė dėl garbingo amžiaus jam veikiausiai bus pakeista namų areštu arba viešaisiais darbais.
Kaltinimai korupcija neišklibino ir Ispanijos dešiniųjų premjero Mariano Rajoy posto. Šiemet jam teko atremti kritikos bangą, žiniasklaidai atskleidus faktus apie galimą neteisėtą jo vadovaujamos Liaudies partijos finansavimą. Skandalo centre atsidūrė susikompromitavęs buvęs Liaudies partijos iždininkas Luisas Barcenasas, kuris jau yra atsidūręs už grotų, tačiau šešėlis krito ir ant politikų, mat dokumentai esą rodė, kad paramą partijai suteikusios statybų bendrovės, jai perėmus valdžią, sulaukdavo gausybės pelningų, iš viso daugiau nei 12 mlrd. eurų siekiančių valstybinių užsakymų.
Nors buvo paskelbtos žinutės, kuriose M.Rajoy ragina L.Barcenasą laikytis tvirtai, pats premjeras neigė žinojęs apie neteisėtą veiklą. „Klydau pasitikėdamas kai kuriais asmenimis, kurie nebuvo to verti. Tačiau nesitrauksiu iš pareigų, nes nesu kaltas“, – tvirtino politikas.

Korupcijos liūnas

Ne paslaptis, kad skandalų netrūksta ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Štai 2010 m. paaiškėjo, kad beveik keturis dešimtmečius besidarbuojantis ir už mokesčių sistemą atsakingam komitetui vadovaujantis Atstovų rūmų narys Charlesas Rangelis nesumokėjo (kaip ironiška!) už asmeninės vilos nuomą gautų pajamų mokesčių ir į asmenines turto deklaracijas neįtraukė 600 tūkst. dolerių vertės turto.
Iš viso Ch.Rangelis pažeidė vienuolika Kongreso etikos reikalavimų ir diskreditavo reikšmingas funkcijas būtent mokesčių srityje atliekantį komitetą. Nors jis ir buvo priverstas trauktis iš komiteto vadovo pareigų, tačiau išliko jo sudėtyje, o žurnalistams viso labo pareiškė: „Be abejo, pažeidinėti mokesčių sistemą nėra gerai.“
Kur kas liūdniau baigėsi Demokratų partijos nario Williamo Jeffersono skandalas. 2006 m., įtariant korupciją, Atstovų rūmuose dirbusio politiko namus apieškojo Federalinis tyrimų biuras. Nors W.Jeffersonas neketino pasitraukti ir net buvo perrinktas, netrukus teisėsaugininkams vis dėlto pavyko įrodyti jo kaltę: 2009 m. jis pripažintas kaltu dėl vienuolikos veikų ir buvo nuteistas net trylikai metų kalėjimo. Tai griežčiausia kada nors Atstovų rūmų politikui tekusi bausmė šalies istorijoje.