Socialdemokrato Juozo Oleko vadovaujama Krašto apsaugos ministerija (KAM) ketina ketvirtadaliu didinti generolų ir vyresniųjų karininkų skaičių, tačiau tiesiogiai kovos veiksmuose dalyvaujančių eilinių karių padaugės vos viena kuopa.
Niekam ne paslaptis, kad krašto apsauga niekados nebuvo socialdemokratų politikos prioritetas, o įtakingo socialdemokratų politiko J.Oleko požiūris į kariuomenę, švelniausiai tariant, – prieštaringas. Tačiau jo sprendimas apdalyti kariškius generolų, admirolų, pulkininkų ir jūrų kapitonų antpečiais, kartu praktiškai nedidinant eilinių karių, kurie ir lemia mūšio baigtį, skaičiaus, mano nuomone, tolygus atviram pasityčiojimui tiek iš kariuomenės, tiek iš partijų, savaite anksčiau sutarusių dėl krašto apsaugos finansavimo didinimo, tiek iš prezidentės, kurios akivaizdoje tas susitarimas buvo pasirašytas.
Spręskite patys: praėjusią savaitę pranešta, kad “rengiant 2015 m. KAM biudžetą, lyginant su 2014 m., 100 karių numatoma padidinti pratybose ir mokymuose dalyvaujančių parengtojo rezervo karių skaičių ir 50-čia – dalyvaujančių baziniuose kariniuose mokymuose”.
Kas neišmano, ką šie skaičiai reiškia, paaiškinu: šimtas karių – tai viena šaulių kuopa, arba vienas šeštadalis bataliono. Tiek numatyta kitais metais padidinti kariuomenės kovinius pajėgumus. Dar penkios dešimtys patriotiškai nusiteikusių vaikinų ir merginų, kurie šiuo metu srautu plūsta į kariuomenę, įgis pradinių karinių įgūdžių, tačiau neapgaudinėkime savęs – kovai parengtais kariais jie netaps. Baziniai kariniai mokymai sugalvoti tam, kad savanoriams būtų leista paragauti karinės tarnybos ir apsispręsti – nori jie tapti profesionaliais kariais ar ne.
Vietoj to ministerija ketina didinti generolų ir admirolų skaičių iki 12 (dabar tarnaujančių yra 9), pulkininkų ir jūrų kapitonų – iki 40 (dabar galima turėti 30), pulkininkų leitenantų ir komandorų – iki 150 (dabar – 123). Majorų ir komandorų leitenantų, pagal KAM pateiktus planus, jau kitąmet galėtų daugėti nuo 365 iki 380. Nesunku suskaičiuoti, kad, kariuomenės pajėgumus padidinant vos viena kuopa karių, kariuomenės vadovybės skaičių ketinama padidinti ketvirtadaliu.
Nesunku nuspėti, kad vien generolų ir admirolų skaičiaus pagausėjimu šie J.Oleko žaidimai su kariuomenės vadovybe nesibaigs. Kadangi norą gausinti generolų ir kitų vyresniųjų karininkų ministerija aiškina noru motyvuoti karius siekti karjeros, galima neabejoti, kad didės ir žvaigždžių skaičius ant generolų antpečių.
Ironiška, bet kuo labiau mažėja Lietuvos kariuomenė, tuo labiau auga ne tik generolų skaičius, bet ir jų antpečių “svoris”. Prisiminkime: pirmasis atkurtos Lietuvos kariuomenės vadas Jonas Andriškevičius turėjo vieną žvaigždę ant antpečių, antrasis, Jonas Kronkaitis, pertvarkęs kariuomenę pagal NATO standartus, vadovavęs 22 tūkst. karių bei savanorių, turėjo ant antpečių dvi žvaigždes. Kitas kariuomenės vadas, Valdas Tutkus, perimdamas pareigas, turėjo ant antpečių vieną žvaigždę, o po penkerių metų, baigdamas kadenciją, – jau tris žvaigždes.
Dabartinis kariuomenės vadas Arvydas Pocius irgi kadencijos metu “priaugino” antpečius nuo dviejų iki trijų žvaigždžių generolo, o kariuomenėje šiuo metu – 7,8 tūkst. karių, dar 4,2 tūkst. – nuolat pratybose ir mokymuose dalyvaujantis aktyvus rezervas.
Matuojant normalių kariuomenių standartais, toks kiekis karių sudaro diviziją (arba dvi brigadas), kuriam vadovauti gali vienas arba du generolai. Prieš dešimtmetį Lietuvoje, kai kariuomenė savo skaičiumi dar buvo panaši į kariuomenę, taip ir buvo. Tuomet ir Lietuvos kariuomenės generolo laipsnis “svėrė” ne mažiau nei kitų europinių NATO kariuomenių generolų laipsniai. Dabar, kariuomenei mažėjant, o generolų ir žvaigždžių jų antpečiuose gausėjant, mūsiškių žvaigždės kolegų iš NATO akyse vis labiau devalvuojasi. Profesionalai supranta, kad negali būti visaverčiu generolu tas, kuris vadovauja kelis kartus mažesniam, nei dera, skaičiui karių.
Generolų laipsnių devalvacija – gerai žinoma visų nedidelių, taikos metų kariuomenių liga. Žinomi ir vaistai – laikinieji laipsniai (jei generolo antpečiai reikalingi atstovams sąjungininkų štabuose), ankstyvas negabių generolų išleidimas į atsargą, intensyvus kariuomenės rezervo rengimas, kai greta mažos kadrinės egzistuoja didžiulė rezervininkų armija (kaip, tarkim, Suomijoje).
Pastarasis vaistas bene geriausiai tinkamas Lietuvos kariuomenei. Kaip Lietuvos stojimo į NATO dešimtmečio proga rašė buvęs kariuomenės vadas dimisijos generolas majoras J.Kronkaitis, Lietuvai, reaguojant į Rusijos agresiją Ukrainoje, reikėtų “nedelsiant formuoti karinio rezervo vienetus iš jau parengtų karių, paleistų į atsargą, kurių galėtų būti ne mažiau kaip 60 tūkst., aktyvuoti 2002 m. panaikintą Antrąją (Vakarų) brigadą, priskiriant jai aktyvius ir rezervo vienetus bei atlikti rezervo vienetų periodinius mokymus / pratybas”.
Apginkluoti rezervą yra kuo, Linkaičių arsenale sukrauta apie 40 tūkst. kadaise iš JAV dovanai gautų automatinių šautuvų M-14, arsenaluose guli ir didžioji dalis Švedijos dovanotos technikos, haubicų, beatošliaužių pabūklų.
Juoba tokios, Lietuvos teritorinei gynybai pritaikytos, kariuomenės planai buvo parengti dar 1998-aisiais, juos tereikia ištraukti iš seifų ir pradėti įgyvendinti, o ne planuoti, kaip dabar, iki 2020-ųjų padidinti kariuomenę 800 karių. Tarsi Rusija sėdėtų rankas sudėjusi ir paslaugiai lauktų, kada čia Lietuva teiksis pasirengti kariauti.
Akivaizdu, kad šiandien didžiausia Lietuvos gynybos problema – net ne kariuomenės ar ginkluotės trūkumas, bet nepasikeitęs politikų pasaulio suvokimas. Lietuvos valdantieji, du dešimtmečius šaipęsi iš visų tų, kurie kalbėjo apie nemažėjantį Rusijos keliamą pavojų, patys absoliučiai įtikėjo savo šnekomis ir dabar niekaip nesugeba susitaikyti su tikrove. Taikos metas Europoje baigėsi. Rusija pati nebesustos, ji gali būti tik sustabdyta.
Rusija, prieš šešerius metus okupavusi dalį Gruzijos ir sukūrusi jos teritorijoje dvi marionetines “valstybes”, išmoko dvi svarbias pamokas: pirmoji – jos kariuomenė buvo nepajėgi rimtam karui; antroji – Vakarai niekaip jos už mažą karą Kaukaze nenubaudė. Dabar žengtas antras žingsnis – per šešerius metus reformuota ir perginkluota kariuomene įvykdytas atviras kitos valstybės teritorijos užgrobimas.
Jeigu ir dabar Rusija nebus nubausta, trečiuoju jos žingsniu gali tapti NATO teikiamų saugumo garantijų išbandymas Baltijos šalyse arba nedidelė agresija prieš kurią nors neutralią Vakarų šalį. Vėlgi norint pažiūrėti, kiek rimtai Vakarai pasiryžę gintis, kiek rimtai jie psichologiškai pasirengę kariauti. Nes pati Rusija dabar įsitikinusi, kad ji pati kariauti pajėgi.
Nereikia tikėtis, jog verslo logika nugalės politinę bei karinę logiką ir tiek Maskva, tiek Europos Sąjunga nutars, kad tolesnis karas niekam nenaudingas, tad po kurio laiko viskas grįš į ankstesnes vėžes.
Prisiminkime: 1910-aisiais britas Normanas Angellas parašė knygą “Didžioji iliuzija” (“The Great Illusion”), kurioje labai argumentuotai įrodinėjo, kad karas tarp didžiųjų pramoninių valstybių tampa nebeįmanomas, nes jis tiesiog nė vienai jų neapsimokės. Po ketverių metų prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, prieš kurį iki pat paskutinių minučių agitavo tiek Londono finansininkai, tiek didieji Vokietijos pramonininkai. Kariavusias valstybes iš tiesų, kaip pranašavo N.Anegellas, ištiko bankrotas, bet karo tai nesustabdė.