Įsibėgėjus trečiajam naujųjų laikų Lietuvos valstybės gyvavimo dešimtmečiui kova tarp senosios ir naujosios Lietuvos darosi vis nuožmesnė.

Naujoji nepriklausomos Lietuvos karta, apsiginklavusi moderniu vakarietišku išsilavinimu, pauosčiusi laisvamaniško pasaulio, į savo valstybę žiūri su meile, bet ją vertina daug blaiviau ir kritiškiau nei senoji karta, kuri, nors ir paveldėjusi sovietinį mentalitetą, du dešimtmečius įsivaizdavo persikėlusi į romantizuotą, šapokišką, tautinę valstybę.

Universitetas gimsta ne tada, kai jame atsiranda studentų, mokymo programų, profesorių, o tada, kai jame atsiranda intelektualių eretikų, laisvamanių, kurie pradeda griauti nusistovėjusias tiesas, sustabarėjusį požiūrį į savo tėvynę ir joje gyvenančius piliečius, sugeba savo veikla ir mintimis nupurtyti dulkes nuo apdulkėjusių knygų lentynų. Feministinis performansas „Po Kudirka, arba patriarchams paliepus, mums panorėjus“ yra būtent tokia intelektualinė, kultūrinė provokacija. Todėl nenuostabu, kad ant jos „užkibo“ senojoje, smetoninėje, rėžiminėje Lietuvoje tebegyvenantys Lietuvos tautininkai.

Feminisčių akcijoje dalyvavęs Mykolo Romerio universiteto profesorius, „Demos“ kritinės minties instituto direktorius, ministro pirmininko patarėjas visuomeniniais pagrindais Andrius Bielskis šioje istorijoje teisingai įžvelgė ryšį su Rusijos merginų grupe „Pussy Riot“. Prokuratūra ir policija, įpareigota Vilniaus apylinkės teismo, įsikišus tautiškai nusiteikusiems asmenims, pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal Baudžiamojo kodekso 127 str. (Valstybės simbolių išniekinimas. Tas, kas viešai nuplėšė, sudraskė, sulaužė, sunaikino, subjaurojo ar kitaip išniekino Lietuvos valstybės vėliavą ar herbą arba viešai pasityčiojo iš Lietuvos valstybės himno, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų). Paradoksalu, bet labai informatyvu yra tai, kad Lietuvos tautininkai nori elgtis taip pat kaip Kremlius. Tai yra visus kitaip manančiuosius tiesiog sunaikinti ar uždaryti į kalėjimą.

Iš tokios radikalios tautinės sąmonės smetoninėje Lietuvoje gimė ne tik Lietuvos valstybė, bet ir dalies lietuvių valia nužudyti ir apiplėšti du šimtus tūkstančių savo bendrapiliečių žydų. Šiemet minimos Vilniaus geto sunaikinimo 70-osios metinės priminė tai, kas buvo padaryta ir lietuvių rankomis. Lietuvoje dėl itin palankios (tai įrodo naujausi istorikų darbai – knyga “Lietuvos žydai. Istorinė studija”) antisemitinės dirvos pirmojoje Antrojo pasaulinio karo apimtoje valstybėje žydai buvo žudomi masiniu būdu. Ekstremalus tautiškumas, nacionalizmas buvo viena pagrindinių Antrojo pasaulinio karo priežasčių. Nors Lietuva kaip valstybė šiame kare nedalyvavo, dalies lietuvių aktyvus dalyvavimas bendrapiliečių žydų masinėse žudynėse gali būti laikomas dalyvavimu Antrajame pasauliniame kare. Ir nereikia spėlioti, kieno pusėje.

Dainuojančių merginų persekiojimas nėra vienintelis šio rudens senosios ir naujosios Lietuvos susidūrimo ženklas. Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas ne juokais pareiškė, kad reikėtų svarstyti mirties bausmės grąžinimą į mūsų Baudžiamąjį kodeksą. Jei tai būtų koks nors eilinis, realybės jausmą praradęs senosios Lietuvos gyventojas, būtų galima tiesiog nekreipti dėmesio, bet tai juk Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas. Tai yra vadovas tos institucijos, kuri ratifikavo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, kurios paskirti Konstitucinio Teismo teisėjai pateikė mūsų Konstitucijos aiškinimą ir juo remiantis mirties bausmė Lietuvoje prieštarauja Konstitucijai. Bet Darbo partijos veikėjas V.Gedvilas apie tai nieko nėra girdėjęs ir mano, kad mirties bausmė Lietuvoje įmanoma. Jis priklauso tai politinei partijai, kuri taip entuziastingai ir brutaliai stumia savo partijos žmones į įvairias ES paramą skirstančias institucijas. Šie veikėjai parodo savo meilę ES pinigams, bet kartu abejoja iš Europos į Lietuvą mūsų valia atėjusioms teisinėms vertybėms. Kaip turėtų būti vadinami tie politikai, kurie siekia tiesiog apvogti savo partnerius, pamiršdami, ką yra įsipareigoję?

Konstitucinis Teismas yra apynasris, trukdantis politikams iki galo įgyvendinti savo marazmus ir fantazijas. Bet tiek dešinėje, tiek kairėje vis dažniau pasigirsta raginimų apriboti jo galias ar net apskritai sunaikinti. Politikams ne kliūtis ir tai, kad Konstitucinio Teismo galios aiškiai numatytos Lietuvos piliečių referendumu priimtoje Konstitucijoje.

Kas būtų, jei apskritai nebūtų Konstitucinio Teismo? Būtų mirties bausmė, teismai iki šiol skelbtų sprendimus nesurašę tų sprendimų motyvų, politikai galėtų priimti bet kokį įstatymą, kuris pažeistų žmogaus teises, piliečiai galėtų būti ilgam sulaikomi be teismo sprendimo, žodžio laisvę kontroliuotų politikai, šalies Prezidentas galėtų dalyti Lietuvos pilietybę savo draugams už paramą, priesaika Lietuvos Respublikai nieko nereikštų, o piliečiai negalėtų turėti lūkesčių, kad valstybė, prisiėmusi įsipareigojimus piliečiams, privalės jų laikytis.

Galima suprasti neandertaliečių eroje tebegyvenančius politikus, kurie nori visiškos laisvės savo valiai. Jų noras nusiimti apynasrį, kurį jiems uždėjo KT ir piliečiai, balsuodami už Konstituciją, yra suprantamas. Buvimas valdžioje temdo protą ir apsvaigina. Ypač jei to proto nedaug ir nebandoma jo įgyti. Bet ar tokių „laisvų“ politikų nori Lietuvos piliečiai? Ar jie nori, kad politiniai sukčiai Viktoras Uspaskichas, Vytautas Gapšys ir kiti panašūs Lietuvos politiniai veikėjai turėtų laisvas rankas nuspręsti Lietuvos piliečių ir Lietuvos valstybės likimą?

Naujos, modernios, laisvos ne tik nuo agresorių, bet ir nuo mūsų pačių bukumo ir atsilikimo valstybės kūrimas yra sudėtingas procesas, nevykstantis be didelių pastangų ir atsakingumo. Pernelyg romantizuota praeitis, kuria Lietuva gyveno du atkurtos nepriklausomybės dešimtmečius, netapo įkvėpimo šaltiniu naujajai, moderniai Lietuvai, galinčiai sukurti orų gyvenimą savo piliečiams. Pasižadėję to įkvėpimo ieškoti Vakaruose, turime geriau permąstyti, kokia yra tikroji Konstitucijos, žmogaus laisvės prasmė, kas yra tie žmonės, kurie gali kurti modernią Lietuvą, ir kas yra tie, kurie ją gali tik naikinti.