Praėjusią savaitę sukako lygiai 50 metų, kai JAV prezidento postą paliko Dwightas Eisenhoweris. 1961 m. sausio 20 d. jo pasakyta garsioji atsisveikinimo kalba šiandien aktuali Lietuvai. JAV prezidentas perspėjo apie “valstybę valstybėje”.

Buvęs kariškis, pirmasis NATO vadovas generolas par excellence kalbėjo apie karinę biurokratiją, kuri, kaip perspėjo D.Eisenhoweris, neturėtų būti nei per didelė, nei pernelyg įtakinga. Iš Antrojo pasaulinio karo generolo lūpų ši frazė nuskambėjo galingai. JAV prezidentas kalbėjo apie vis didėjančią neįteisintų interesų grupių įtaką valstybės gyvenime. Perspėjo, kad įtaka didės ir piliečiai turi ieškoti būdų, kaip sumažinti šią nelegalią įtaką mūsų laisvei ir demokratijos kokybei.

Praėjusią savaitę Generalinė prokuratūra pranešė nutraukusi ikiteisminį tyrimą dėl buvusių VSD vadovų Mečio Laurinkaus, Arvydo Pociaus ir Dainiaus Dabašinsko veiksmų. Pasak prokuratūros, šių pareigūnų “darbinėje veikloje yra drausminio nusižengimo požymių, nes minėti pareigūnai neinformavo apie savo veiksmus aukščiausių valstybės vadovų”. Kaip žinome iš Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto tyrimo, šie asmenys disponavo galimybe įvežti į Lietuvos valstybės teritoriją oficialių pasienio tarnybų nekontroliuojamus asmenis. Bet nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad tokia galimybe pasinaudota. Abejojantiems, ar Lietuvoje buvo ar nebuvo ČŽV kalėjimai, belieka laukti “WikiLeaks” ar dar kokio “leaks”, kuris padės tašką šitoje gėdingoje istorijoje.

Pasaulio žiniasklaida neabejoja, kad tokie kalėjimai Rytų ir Centrinės Europos valstybėse buvo ir realiai veikė. Tai pristatoma kaip tikri faktai. Remiamasi įvairiais antriniais šaltiniais. Apie tai praneša bent kelios visuomeninės žmogaus teisių apsaugos organizacijos, ieškančios tiesioginio tokių kalėjimo buvimo įrodymų bei bandančios nepriklausomai nuo JAV valdžios apklausti asmenis, kurie galėjo būti nelegaliai kalinami Lietuvoje ar kitose valstybėse.

Buvusio VSD vadovo generolo M.Laurinkaus nuomone, tyrimas dėl Lietuvoje galimai veikusių CŽV kalėjimų gerokai pakenkė Lietuvos įvaizdžiui tarptautinėje arenoje tiek politiniu, tiek ekonominiu požiūriu. Mūsiškis generolas tvirtina, kad mūsų pareigūnai apsijuokė prieš visą pasaulį. Bet ar tai, o ne pati kalėjimo egzistavimo galimybė, yra didžiausia jaunos Lietuvos valstybės gėda? Seimo NSGK ir Generalinės prokuratūros tyrimas yra tik dalinis Lietuvos valstybės reabilitavimas. Tyrimas – ne gėda, o patvirtinimas, jog Lietuvos valstybė į galimus žmogaus teisių pažeidimus žiūri rimtai ir padarė viską, kad tokių galimybių Lietuvoje neturėtų net ir tokia galinga, įtakinga ir mums draugiška valstybė, kaip JAV.

Šunišką paklusnumą “šeimininkui” Lietuvos ūkinė-partinė nomenklatūra kažkokio užkrato pavidalu perdavė ir nepriklausomos Lietuvos generolams bei eiliniams. Tik dabar jų “šeimininkas” ne Rytuose, o Vakaruose. “Naujieji komjaunuoliai” savo tarnystę nepriklausomai Lietuvos valstybei suvokia kaip besąlygišką atsidavimą mūsų sąjungininkams. Atsidavimą ir tarnystę net mūsų jaunos demokratijos kokybės, suverenumo ir Konstitucijos nepaisymo kaina.