Kiekviena pasaulio valstybė pasižymi skirtingu žiūrovų skoniu, todėl žiūrimiausi įvairiose šalyse tampa labai skirtingi filmai.

Povandeniniais mūšiais viliojanti veiksmo drama “Umizaru 3: paskutinis įspėjimas”, fantastinis komiškas nuotykių trileris “Endhiranas: robotas”, romantiškas miuziklas “Anjaana Anjaani”, lakios vaizduotės istorinis epas “Detektyvas Dy: ugnies vaiduoklio paslaptis” spalio mėnesio pradžioje dėl žiūrovų rimtai konkuravo su holivudinio desanto kūriniais “Absoliutus blogis: pomirtinis gyvenimas”, “Valgyk, melskis ir mylėk” ir “Pelėdų karalystės sargai”. Bet tai buvo ne pas mus.

Galime ramiai atsipūsti ir nebijoti, nes Japonijoje, Indijoje ir Kinijoje šiomis dienomis madas diktuojantys komerciniai filmai keistais pavadinimais niekuomet nepasieks Lietuvos repertuarų. Tiesa, mūsų akys taip pat nepamato ir didelės gausybės intriguojančių, egzotiškų bei savotiškai įdomių kūrinių ne tik iš tolimųjų šalių (Brazilijos, Meksikos, Australijos, Pietų Afrikos), bet ir iš artimiausių kaimynų (Lenkijos, Čekijos, Rusijos) bei Europos galiūnų (Prancūzijos, Vokietijos, Ispanijos, Italijos, Jungtinės Karalystės).

Kiekviena pasaulio valstybė pasižymi išskirtiniais ypatumais ir skirtingu žiūrovų skoniu, todėl kino industrijos dalyviai stengiasi patenkinti lūkesčius ir kepa įvairiausius filmus. Kai kuriems jų pavyksta deramai kovoti su Holivudo legionieriais ir diktuoti sąlygas didžiosioms studijoms.

Čekų neištikimybė

Nukauti “Įsikūnijimą” ar panašaus stiprumo galiūną bent jau pagal parduotus bilietus gali tik specifiniai reginiai, viliojantys mėgstamiausiais aktorių veidais, sutelkiantys visą tautą prie kino teatrų ir išprovokuojantys masinį ažiotažą. Lietuviškiems filmams kol kas per anksti svajoti apie neįmanomas misijas, kokias pavyko paversti realybe čekams. Šiemet pavasarį jaunosios kartos režisieriaus Jiri Vejdeleko romantinė komedija “Gundančios moterys” Čekijos kino teatruose pardavė daugiau nei 1 mln. bilietų, keturis mėnesius laikėsi lankomiausių filmų sąrašo viršūnėje ir “Įsikūnijimui” pralaimėjo tik pagal surinktas pajamas dėl mažesnių kainų.

J.Vejdelekas yra tik trečias čekų režisierius, kuriam pavyko 10 mln. gyventojų turinčioje šalyje pasiekti pavydėtiną rekordą. Atrodo, kad holivudines pagundas primenantis siužetas nežada jokių įdomybių: 40 metų laimingos santuokos receptus dalijančią ekspertę netikėtai palieka ištikimiausias vyras, susižavėjęs jaunesne moterimi. Tačiau čia suveikė čekams įkandami ironiški pokštai ir TV serialuose išgarsėjusios aktorės Eliskos Balzerovos bei dainininko Jiri Machaceko populiarumas. Užsienyje šių žmonių niekas nežino, todėl nenuostabu, kad “Gundančios moterys” mėgino vilioti tik kaimyninės Slovakijos žiūrovus.

Drebanti Kinija ir japoniški sušiai

Į kino verslą noriai investuojanti Kinija vasarą taip pat karūnavo visų laikų rekordininką. Skausmingą šaliai laikotarpį nuo 1976 m. žemės drebėjimo Tian Šanyje (240 tūkst. aukų) iki 2008 m. naujos tragedijos Siano provincijoje apžvelgianti sentimentali ir ašaringa drama “Po žemės drebėjimo” prasideda kvapą gniaužiančiais miestą niokojančios gamtos katastrofos vaizdais, kuriais režisierius Feng Xiaogangas pateisino palyginimus su Stevenu Spielbergu.

"Po žemės drebėjimo"

Po brangiai kainavusio įvadinio pusvalandžio filmas transformuojasi į išgalvotą vienos šeimos istoriją tikrų istorinių įvykių fone. “Po žemės drebėjimo” yra Kinijai skirtas specifinis filmas, kurį pamatyti mažiausiai 8 tūkst. gyvybių pareikalavusios tragedijos Siane emociškai paveikti žmonės ėjo šeimomis ir sukrovė vietiniams kūriniams neregėtas 96,5 mln. JAV dolerių pajamas (14,2 mln. parduotų bilietų).

Galime palyginti su kaimyniniu Honkongu, kuriame aptariamas filmas surinko tik 2 mln. dolerių.

Kardinaliai kitokio sukirpimo filmai su Holivudo pasiuntiniais varžosi Japonijoje. Liepos 17 d. kino teatruose pasirodžiusi animacinė fantazija “Naminukai” jau spėjo nusipiešti 105 mln. dolerių pajamas. Įspūdingas rezultatas, bet lažinkimės, kad tik nedaugelis buvote girdėję apie legendinėje “Ghobli” studijoje gimusį specifinės animacijos šedevriuką apie mažyčius žmogeliukus, kurie daugiau nei 14 metų ramiai gyveno namuose ir skolinosi šeimininkų daiktus, kol susidūrė su smalsiu berniuku.

“Naminukams” apsiraminus Japonijoje iniciatyvą perėmė penktus metus sėkmingai gyvuojanti ir po vandeniu nufilmuotais sudėtingais elitinių nardytojų triukais garsėjanti veiksmo drama “Umizaru 3: paskutinis įspėjimas”, kuri per du mėnesius išplovė 56 mln. dolerių ir atkakliai nesitraukia iš pirmosios vietos. Įdomiausia, kad Japonijos repertuare dažniausiai vyrauja alternatyvą amerikiečiams siūlantys keisti filmai ir jų tęsiniai, kurių niekas kitas nemėgsta žiūrėti.

Prancūziškos maldos

Tuo tarpu išliaupsintam prancūzų skoniui daug reikšmės turi festivalių palaiminimas. Tarkime, gegužę Kanuose antrą vietą užėmusi sunki religinė drama “Apie dievus ir žmones” rugsėjį ir spalį netikėtai triumfuodama daro tvarką Prancūzijos repertuare. “Oskaro” nominacijai pasiūlytas kuklaus biužeto filmas jau sukalbėjo maldą už 16 mln. dolerių ir demonstruoja komercinėms premjeroms būdingus rezultatus.

Apie 200 mln. apsilankymų kino salėse pernai užregistravę prancūzai turi visas galimybes rinktis tarp tradicinių Holivudo virtuvės patiekalų ir gurmaniškų kino valgių ne tik iš Europos, bet ir egzotiškiausių kraštų. 700 tūkst. bilietų, parduotų į prancūzišką filmą, laikoma sėkmingu rezultatu, o “Apie dievus ir žmones” sensacingai artėja prie 2 mln. teritorijos ir jau aplenkė darbštuolio Luco Bessono mistifikuotą veiksmo fantaziją “Neįtikėtini Adelės Blank nuotykiai”.

Nacionalinio kino patriotai

Į Lietuvos kino rinką atsargiai ateinantys mūsų kaimynai lenkai pasaulyje garsėja kaip nacionalinio kino patriotai. Šiaip jau Lenkija svetingai priima “megabiudžetinius” svečius iš Holivudo ir Europos, bet vos tik komerciniame repertuare pasirodo lenkiškas filmas – vietiniai žiūrovai negaili santaupų už bilietus.

Statistiškai Lenkijoje nacionalinis kinas atsipjauna bent 30 proc. bendro rinkos pyrago ir išleidžia keliasdešimt premjerų. Tik šiemet susiklostė komerciškai nepalanki padėtis, kai žiūrovams skirtos pramogos išeina pernelyg idiotiškos, o rimtesniems festivaliniams kūriniams pritrūksta auditorijos dėmesio, kad prasmuktų į pirmąjį dešimtuką.

Štai kelio komedija “Šventas reikalas” sulaukė tik 154 tūkst. žiūrovų. Lietuvoje tiek bilietų parduodama į pačius sėkmingiausius filmus, o Lenkijoje šis skaičius nedaro ypatingo įspūdžio (pavyzdžiui, Christopherio Nolano intelektualioji “Pradžia” jau sapnavosi milijonui lenkų, o “Šrekas. Ilgai ir laimingai” sekė pasakas 2,3 mln. svajotojų). Pašlijusius reikalus tikimasi pataisyti nuo spalio 8 d. su visų laikų komedija skambiai tituluojamu Filipo Bajono romantiniu kostiuminiu viliotiniu “Merginų įžadai”.

"Merginų įžadai"

Savotiški kultūriniai mainai

Nagrinėjant skandinavų kino žiūrėjimo ypatymus peršasi dar kitokios išvados. Čia pastebimi savotiški kultūriniai mainai. Tarkime, Danijoje puikiai pasirodžiusį ir su holivudiniais reginiais garbingai konkuruojantį danišką filmą švedai šaltai ignoruoja, o danai atmestinai reaguoja į pačius skambiausius Švedijos kino hitus. Vienintelė išimtis pernai galiojo “Tūkstantmečio” trilogijos filmams, nes “Merginą su drakono tatuiruote” režisavo danas Nielsas Ardenas Oplevas. Bet štai režisierės Susanne Bier geriausiu karjeros filmu krikštijama ir “Oskarams” deleguota drama “Geresniame pasaulyje” tėvynėje čempioniškai kaunasi su amerikietiškomis pramogomis (per penkias savaites parduota 359 tūkst. bilietų). Tuo tarpu Švedijoje šis filmas per premjerinį savaitgalį sudomino tik 18 tūkst. žiūrovų. Beje, daniškuose ir švediškuose topuose tik per didžiausią atsitiktinumą įmanoma pastebėti bent vieną kitą norvegišką ir suomišką filmą.

Nėra čia ko stebėtis, nes panašiai nacionalinėmis vertybėmis mes dalijamės su latviais ir estais. Galime broliškai sutarti tik dėl holivudinių naujovių lankomumo, bet dėl nacionalinių filmų eksporto kaimynams – jau kita kalba. “Zero 2″, “Artimos šviesos”, “Atsisveikinimas” ar “Duburys” ten domina tik festivalių programuotojus.

Panašiai elgiamės ir mes: lankomumo rekordus namie sudrebinę latviški ir estiški filmai pas mus visai nepasirodo arba tampa nepastebimais statistais (veiksmo drama “Rygos kariai” Latvijoje nuskraidino 100 tūkst. bilietų per tris savaites, o Lietuvoje tenkinosi vos 1,7 tūkst. žiūrovų dėmesiu). Atvirkštiniu pavyzdžiu tapo rugsėjo 17 d. išleista “Amaya”, kurią Lietuvoje link 300 tūkst. Lt pajamų tempė Andrius Mamontovas. Latvijos žiūrovams jis yra nežinomas, tad reklamoje reikėjo pabrėžti visai kitus prioritetus, o Mario Martinsono antrasis filmas debiutavo tik septintoje vietoje ir surinko maždaug penkis kartus kuklesnę sumą.

Kita vertus, Latvijos ir Estijos publikos skonį turėtume laikyti pavyzdžiu. Nepaisant akivaizdaus Holivudo statytinių dominavimo, kino platinimo kompanija “ACME filmai” nebijo rizikuoti pas kaimynus ir surengia jiems kur kas daugiau nekomercinio kino premjerų, kurios mus pasiekia geriausiu atveju DVD formatu. Kaimynai jau pamatė biografinę muzikinę dramą “The Runaways” su Kristen Stewart, belgišką fantaziją “Ponas Niekas”, sulauks Kanų festivalio konkursanto politinio trilerio “Sąžiningas žaidimas” su Seanu Pennu bei Naomi Watts ir Michaelo Winterbottomo sadistinio vesterniško trilerio “Žudikas mano viduje”, sukrėtusio 2010 m. Sandanso kino festivalio publiką.