Škotijoje jau šį rudenį vyksiantis referendumas dėl atsiskyrimo nuo Jungtinės Karalystės bus savaime istorinis, tačiau politiškai veikiausiai liks nerealizuotas, mat šio drastiško sprendimo nauda kol kas nepranoksta rizikos sąnaudų.

Pastarieji Didžiosios Britanijos muzikos apdovanojimai neišvengė politinio atspalvio. Tam užteko vienintelio sakinio, kurį geriausiu atlikėju pripažinto Davido Bowie vardu ištarė jo kalbą perskaičiusi manekenė Kate Moss: „Škotija, lik su mumis.“
Milijonus gerbėjų turintis muzikantas tapo anaiptol ne pirmuoju viešu asmeniu, simbolišku gestu įsitraukusiu į diskusiją dėl Škotijos ateities. Skirtingas pozicijas išreiškiančios žvaigždės prabilo ne veltui: rugsėjo pabaigoje škotai eis prie balsavimo urnų ir spręs, ar šalis žengs istorinį žingsnį: taps nepriklausoma ir atsiskirs nuo Jungtinės Karalystės. Klausimas, į kurį teks atsakyti “taip” arba “ne”, rinkėjams bus nedviprasmiškas: „Ar Škotija turi būti nepriklausoma valstybė?“

Sudėtinga istorija

Kaimyninių Škotijos ir Anglijos santykiai daugelį šimtmečių buvo komplikuoti ir aplaistyti krauju. Dar XIII–XIV a. škotų sukilėliai, vedami garsiajame Holivudo filme „Narsioji širdis“ aktoriaus Melo Gibsono įkūnyto Williamo Wallace‘o, siekė išstumti dominuojančią anglų politinę įtaką. Konfliktai tęsėsi ir vėliau, kol galiausiai 1707 m. po ilgų derybų buvo sudaryta Sąjungos sutartis, pagal kurią įkurta Jungtinė Didžiosios Britanijos Karalystė. Ji sujungė parlamentinę Anglijos Sąjungą, kurios sudėtyje buvo Velsas, bei Škotiją, paliekant škotams savivaldumą teisinėje ir švietimo sistemose, tačiau panaikinant nacionalinį parlamentą.
Vis dėlto ilgi šimtmečiai buvimo jungtinėje karalystėje, kurį savo parašais laisva valia patvirtino Škotijos didikai, iš škotų galvų neištrynė nepriklausomybės idėjos. Moderniaisiais laikais ją įkūnijo Škotijos nacionalinė partija, įkurta 1934 m. Ilgainiui ši politinė jėga įgijo vis didesnę galią ir pasinaudojo nauju istorijos puslapiu, kuris buvo atverstas 1999 m. Būtent tuomet, remiantis dvejais metais anksčiau įvykusiu referendumu, buvo atkurtas Škotijos parlamentas, suteikiant jam pirminę teisėkūrą švietimo, sveikatos, teisės, aplinkosaugos, ekonominės plėtros, savivaldos ir policijos srityse. Tačiau kiti svarbiausi sprendimai, kaip ir pastaruosius beveik 300 metų, priimami Vestminsteryje.
Iš pradžių Škotijos nacionalinė partija tenkinosi opozicijos vaidmeniu, tačiau 2011 m. laimėjo net 69 vietas iš 129-ių ir įgijo absoliučią daugumą. Vienas rinkimų pažadų, kurį akcentavo partijos lyderis ir Škotijos vyriausiasis ministras Alexas Salmondas, buvo referendumas dėl Škotijos atsiskyrimo. Nepaisant kritiškos Londono reakcijos į šią iniciatyvą, 2012 m. Didžiosios Britanijos premjerui Davidui Cameronui teko pasirašyti Edinburgo susitarimą, pagal kurį referendumas dėl Škotijos numatytas šių metų rugsėjo 18 d. Jei žmonių atsakymas per referendumą būtų teigiamas, Škotija taptų nepriklausoma jau 2016 m. kovo mėnesį.

Visuomenė vertina atsargiai

Nepaisant užtikrintos Škotijos nacionalinės partijos pergalės rinkimuose ir politinio dominavimo, škotai atsargiai vertina galimybę nutraukti 307 metus trunkančią sąjungą ir atsiskirti nuo Didžiosios Britanijos. Devynių apklausų, atliktų nuo 2013 m. pabaigos, duomenimis, referendumo atsakymas būtų neigiamas, o skeptikų gretos atsiskyrimo šalininkus pranoktų nuo 8 iki 28 proc. Tiesa, iš keturių milijonų rinkėjų, tarp kurių specialiu sprendimu bus ne tik pilnamečiai, bet ir paaugliai nuo 16 metų, net ketvirtadalis iki šiol nėra apsisprendę, todėl daryti apibendrinimų neskubama. „Būtų kvaila prognozuoti, nes laiko dar daug“, – agentūrai „Reuters“ sakė sociologas Markas Diffley.
Tuo metu lažybų kontoros kol kas aiškiai krypsta skeptikų pusėn ir atsiskyrimo galimybę vertina kukliu santykiu vienas prieš keturis. Nors 1948 m. panašiomis aplinkybėmis autsaideriu laikytas Harry Trumanas buvo išrinktas JAV prezidentu, pakartoti tokį laimėjimą bus sudėtinga. Tai realu tiek pat, kiek metant kauliuką išmesti šešetą. Kitaip tariant, šansai riboti, bet pamėginti verta.
Todėl pagrindinis referendumo iniciatorių tikslas – paveikti tuos, kurių nuomonė svyruoja, o tokių anaiptol netrūksta. „Šiuo metu vyksta debatai, paremti logika juoda – balta. Man tai nepatinka, nes juk sprendžiant šį klausimą yra gausybė kitų atspalvių… Dabar esu labiau prieš. Vis dėlto atsiradus pagrįstų argumentų savo nuomonę galiu pakeisti“, – atsakydamas į „The Guardian“ žurnalistų klausimą neslėpė mokesčių konsultantas Tony Knottas.
Jam antrino matematikos mokytoja Lesley Murphy, laikraščiui „The Independent“ teigdama: „Diskusijose sumaišoma tiek skirtingų dalykų, kad sunku suvokti, kas nutiks, jei Škotija iš tikrųjų atsiskirs. Širdis lyg ir sako balsuoti už, bet būdama pakankamai išsilavinusi privalau pasverti racionalius abiejų pusių argumentus.“

Dilemos

Apklausų duomenimis, galutinį rinkėjų verdiktą nulems ekonominiai argumentai – jie pranoko antroje vietoje likusias pensijas ir toliau vardytus aspektus, tokius kaip bendra gerovė, santykiai su Didžiąja Britanija ir kitus. Pavyzdžiui, iki šiol nėra aišku, kokia būtų šalies valiuta: liktų svarų sterlingas, būtų įvestas euras ar sukurta nauja nacionalinė valiuta.
Pasak britų vyriausybės, šiandieniniai ekonominiai šalių santykiai yra puikiai sureguliuoti, todėl nėra prasmės sukelti papildomų trukdžių keičiant politinę sistemą. „Valiutos sąjunga veiksminga tik tuomet, kai egzistuoja ekonominė ir politinė sąjunga, – prieš šiuos dalykus nacionalizmas yra miręs”, – teigia buvęs Didžiosios Britanijos kancleris Alistairas Darlingas.
Tačiau škotai netiki, kad svaras iš jų gali būti atimtas. Pasak Škotijos finansų sekretoriaus Johno Swinney, valiutų sąjungos nauda pernelyg akivaizdi, kad būtų keičiama. Vis dėlto neatmetama, kad kitos valiutos scenarijus išlieka realus, o tai apsunkintų prekybą, mat tyrimai rodo, jog tarp dviejų skirtingų valstybių visuomet prekiaujama mažiau nei tarp tos pačios šalies regionų.
Panašiai atremiami ir kiti referendumo šalininkų argumentai, priduriant, kad be Didžiosios Britanijos finansinės galios škotams bus sunku konkuruoti globaliame pasaulyje. Pasak D.Camerono, nėra prasmės atsisakyti keturių esminių privilegijų: didesnės šalies ekonominės galios, didesnės tarptautinės įtakos, taip pat ryšių tarp žmonių ir kultūrų. Tačiau realybėje daug kas priklausytų nuo pačios Škotijos priimamų ekonominių bei kitų sričių sprendimų.