Jau antra savaitė Lietuva gyvena „Kino pavasario“ ritmu. Ta proga kalbiname jaunosios kartos lietuvių režisierę Jūratę Samulionytę, festivalyje pristačiusią vaidybinį filmą „Laikinai“.

Rūpestinga teta atveža sesutėms balandėlių. „O mes nemėgstam balandėlių…“ – patempia lūpą mažoji – darželinukė Liucija. Vyresnioji Saulė supranta, jog tokioje situacijoje geriausia ramiai patylėti: juk teta tuoj išeis savais keliais. O kai ji išeis – abi užsienyje uždarbiaujančių tėvų paliktos sesutės galės toliau elgtis taip, kaip išmano. Pavyzdžiui, išmėtyti tuos nekenčiamus balandėlius pro balkoną.
„Filmuojant šią sceną, reikėjo daug dublių. Ne taip paprasta balandėlį pasmeigus šakute sviesti tolyn: tai jis nuslysta dar bekeliant, tai skrieja visai ne ten, kur kamerai reikia. Prieš filmavimą apvažiavom gal šešias „Maxima“ parduotuves ir išpirkom visus jose buvusius balandėlius, bet jų tik vargais negalais užteko“, – pasakoja filmo „Laikinai“ režisierė Jūratė Samulionytė.
O didžiausia dovana kino komandai buvo iš kažkur filmavimo aikštelėje atsiradęs paprastas ir, matyt, labai alkanas kiemo katinas, kuris, nepaisydamas šalia burzgiančių aparatų, ryžosi ką tik pro balkoną išmėtytų balandėlių paragauti.
„Tada vaikščiojom visi ant pirštų galų, kad tik netikėtai išnirusio „artisto“ nenubaidytume. Bet katinas buvo rimtai išalkęs ir nekreipė į mus labai daug dėmesio“, – prisiminusi šypsosi Jūratė.

Filmo suvestos sesutės

Filmo scenarijų režisierei surado ir pasiūlė jos kolegė Giedrė Beinoriūtė. Savarankiškai gyventi paliktų emigrantų vaikų tema Jūratei pasirodė įdomi, tačiau po pokalbių su teksto autore Marija Kavtaradze maždaug pusė scenarijaus buvo perrašyta.
„Paryškinom besimezgančios meilės liniją, tiksliau apgalvojom atskiras scenas. Ruošdamasi filmui kalbėjausi su keliais pažįstamais savo bendraamžiais, kurie patys buvo išgyvenę kažką panašaus. Dabar, iš laiko perspektyvos, jie gali atviriau apie tai pasakoti“, – neslepia Jūratė.
Iš pasakojimų ji susidarė įspūdį, kad būna tarsi dvi tokių laikinai paliktų vaikų kategorijos: vieni, turėdami tėvų siunčiamus pinigus ir „laisvą plotą“, atsiduoda gyvenimo malonumams, dažnai apleisdami mokslus, o kiti, ypač tie, kurie patys priversti rūpintis jaunesniais broliukais ir sesutėmis – priešingai, neturi laiko malonumams ir nutolsta nuo paaugliškais reikalais užsiėmusių bendraamžių. Tokia ir filme vaizduojama keturiolikmetė Saulė, atstojanti mamą mažajai sesutei. Ji negali sau leisti kartu su visa klase keliauti į Nidą arba triukšmingo gimtadienio vakarėlio, užtat randa laiko pasėdėti prie vadovėlių, nors mažylė, kaip ir visos jos amžiaus mergaitės, dažnai tampa vaikiškai įkyri.
Kaip J.Samulionytė ieškojo jaunųjų artistų? „Su atranka vargau labai ilgai. Profesionalių aktorių lengva dairytis teatruose arba artistų agentūrose, bet vaikų tenai nerasi. Mažosios mergaitės ieškojom tiek per pažįstamus, tiek su agentūrų pagalba. Netgi gatvėje atsigręždavom: oi, kokia graži mergaitė, gal verta ją pabandyti… Ir tik tuomet, kai beieškodami visai praradom viltį, mūsų prodiuserė dalyvavo viename vaikų gimtadienyje ir atkreipė dėmesį į dvi įdomias sesutes. Viena iš jų – Greta Šalaviejūtė – ir vaidina mūsų filme. O Saulę vaidinančią Severiją Bielskytę pažinojau iš anksčiau, pakviečiau ją kino bandymams pačią pirmą, tačiau vis tiek ieškojom toliau: po jos laimę mėgino dar kelios dešimtys merginų. Bet visos arba persistengdavo vaidindamos, arba buvo pernelyg vaikiškos ir mielos, o šiam personažui reikėjo tam tikro tvirtumo ir viduje slepiamo liūdesio. Buvo merginų, kurios tiesiog išoriškai neatitiko jaunylės bruožų: būtų sunku įtikinti žiūrovus, kad jos abi yra seserys. Tad galiausiai sugrįžome prie to, nuo ko pradėjome“, – pasakoja režisierė.
Kad mergaitės filmavimo aikštelėje nesijaustų svetimos, jos kelias savaites prieš tai bendravo: kartu piešdavo, valgydavo, kalbėdavosi. Nors Severija realiame gyvenime neturi sesers, tik visai mažą broliuką, tačiau greitai „prisijaukino“ mažylę.
Kaip išmokyti dar neskaitantį vaiką scenarijaus teksto? Skaitant po kelis kartus, kad atsimintų, ką prieš kamerą turi pasakyti. Kai Greta nuvargdavo, ji tiesiog „pamiršdavo“ reikalingus žodžius. Tačiau užtekdavo mergaitę sudominti, parodyti ką nors nauja, ir vaiko atmintis bematant grįždavo.
„Žinoma, vaidybinius epizodus su profesionaliais aktoriais filmuoti lengviau. Profesionalas greičiau „pagauna“ reikalingas intonacijas, lengviau improvizuoja, siūlydamas tau kelis galimus variantus. Tačiau vaikai turi daugiau natūralumo, organiškumo, ypač jei tiksliai nupasakoji norimą emocinę situaciją. Kai reikėjo filmuoti sceną balkone, kur mažoji įsikandusi vieną frazę bando vyresniosios sesers kantrybę, Gretai išaiškinome, kad ji turėtų būti „negera“. Iš pradžių sekėsi sunkiai, o vėliau mažoji taip užsivedė, kad savo nuolatiniu klausinėjimu „o dabar? o dabar?“ vos nepribaigė visos filmavimo grupės“, – juokiasi J.Samulionytė.
Penkiametės Gretos darbas filmavimo aikštelėje trukdavo ne daugiau kaip šešias valandas per dieną. Vyresnėlė Severija dėl filmo porą savaičių nelankė mokyklos ir tuo labai džiaugėsi, nors jos tėvai tuo tikrai nebuvo patenkinti. „Ji pažadėjo mums mokytis savarankiškai ir kartais per filmavimo pertraukėles išties paimdavo į rankas knygą“, – tvirtina režisierė.

Trumpų distancijų bėgikė

Jūratės filmai turi vieną lengvai atpažįstamą bruožą: animacijos elementus, kuriais ypač turtinga buvo „Nerutina“ (2007), pelniusi „Sidabrinę gervę“ trumpametražių filmų kategorijoje. Juostoje „Laikinai“ animacija naudojama itin saikingai: mergaičių kalendoriuje skaičiuojamos savarankiško gyvenimo dienos liūdi kryželiais arba šypsosi laiminga saulute. „Pati nesu animatorė, tačiau teko tuo domėtis studijuojant Muzikos ir teatro akademijoje ir ypač – stažuotėje Čekijoje, kuri garsėja žymiais animatoriais“, – teigia režisierė.
Trumpametražis kinas vis dar atsainiai vertinamas Lietuvos žiūrovų, tačiau Jūratė save vadina „kino sprintere“ ir ilgo filmo kurti neskuba, nors minčių apie jį neišsigina. Tačiau jaunam kūrėjui griebtis ilgo metražo, neišmėginus jėgų „trumpesnėse distancijose“, anot pašnekovės, būtų neprotinga. Ypač lėšų kinui nuolat stokojančioje Lietuvoje.
Iš žiūrovo kėdės vertinant, trumpametražis kinas turi savų privalumų. Jeigu filmo tema ar stilistika pasirodo nepriimtina, pusvalandį salėje lengviau ištverti negu dvi valandas. Kadangi viename seanse platintojai stengiasi rodyti kelių trumpesnių filmų „bloką“, gali tikėtis, jog seansui paaukotas laikas galiausiai neliks beprasmis.
J.Samulionytės nuomone, Lietuvoje gausėja pasisekusių kino kūrėjų darbų, nes apskritai vizualinė kultūra jaunimo tarpe tampa vis populiaresnė. Taigi sparčiai gausėja jaunųjų režisierių gretos.
Pati Jūratė mieliau būtų tapusi aktore, bet išsigando, neturėjo pakankamai pasitikėjimo savimi… Nors vėliau ir akademijoje dėstęs aktorius Antanas Šurna teiravosi, kodėl tokia gabi mergina nepasirinko aktorystės.
„O režisiere tapau atsitiktinai, tai nebuvo mano išsvajota profesija. Pagalvojau, kad dirbti kine ar televizijoje turėtų būti įdomu. Atlaikiau sunkų trijų dienų kūrybinių egzaminų maratoną. Ir tada jau nebebuvo kur trauktis“, – prisimena J.Samulionytė.
Žinoma, iš meninių filmų kūrimo pragyventi Lietuvoje neįmanoma, tad Jūratei tenka sukti reklaminius kino siužetus, dirbti edukaciniuose kino projektuose ar prisidėti organizuojant „Scanoramos“ festivalį. Tik palyginti trumpais filmavimo periodais režisierė ryžtasi atsisakyti paralelinės veiklos, tačiau į nufilmuotos medžiagos montažą jai dažniausiai tenka skubėti iš tarnybos.
„Tada pradedi jausti širdgėlą, kad negali atsidėti darbui, kuris tau tuo metu atrodo pats svarbiausias. Ir graužiesi, kad nei vienur, nei kitur užduočių neatlieki taip gerai, kaip norėtum ir galėtum. Tikėkimės, pradėjus veikti Lietuvos kino centrui kino kūrėjų situacija šalyje pamažu ims keistis į gerąją pusę“, – tikisi J.Samulionytė.